Valstybingumo švenčių dienomis mūsų tautos Vytis – sidabrinis raitelis su pakeltu kalaviju raudoname lauke – spindi skaisčiau nei visada. Parodoje „Prisiekęs: Vlado Daumanto re/kolekcijos“ eksponuojamas visuomenei dar labai mažai pažįstamas Vyčio etalonas, kuris kitados užsienio šalyse reprezentavo Lietuvą, kovojančią dėl vietos politiniame naujosios Europos žemėlapyje (1 pav.).
Rubrikai „Muziejaus trečiadienis“ šį pasakojimą parengė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodos „Prisiekęs: Vlado Daumanto re/kolekcijos“ kuratorius, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. dr. Vykintas Vaitkevičius.
Iki 1918 m. vasario 16-osios lietuvių politinėje veikloje ir kultūriniame gyvenime dažniausiai buvo matomi trys Vyčiai: V. Daumanto Vytis, sukurtas 1916–1917 m., buvo naudojamas Lietuvių tautos tarybos delegacijos Šveicarijoje ir Lietuvių informacijos biuro, veikusio Lozanoje, darbe. Kiti du 1918–1920 m. laikotarpio profesionalių dailininkų Antano Žmuidzinavičiaus ir Tado Daugirdo Vyčio etalonai buvo sukurti ir naudojami Lietuvoje. Visi šie Vyčiai – saviti, autoriniai kūriniai. Bendras juos vienijantis bruožas – tai Žygimanto Augusto valdymo metus siekianti renesansinė Vyčio vaizdavimo ant monetų tradicija. Būtent ji tapo atspirties tašku (at)kuriant šiuos vėl į nepriklausomybę žengiančios Lietuvos Vyčius.
Būsimasis Lietuvių tautos tarybos delegacijos Vyčio autorius V. Dzimidavičius-Daumantas kartu su dvyne seserimi Paulina Sofija gimė 1885 m. vasario 24 d. Kražiuose. Kone šeiminiai ryšiai Dzimidavičius siejo su Plūsčių dvarininkais Edmundu ir Rafaele Pšeciševskiais. Po tėvo mirties R. Pšeciševskienė tapo bene pagrindine gabaus ir talentingo tuo metu jau Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune besimokančio V. Daumanto globėja ir rėmėja. Sprendžiant iš 1912–1915 m. Fribūro universiteto paskaitų konspektų su pavieniais piešiniais ir ant atskirų lapelių nupieštų dėstytojų portretų, tuo metu kunigas V. Daumantas jau buvo įgudęs dailininkas. Išliko 1916 m. antroje pusėje jo parengto Lietuvių tautos tarybos delegacijos antspaudo su Vyčiu projektas. 1917 m. vasario 6 d. tokiu spaudu buvo paženklintas minėtos delegacijos laiškas JAV prezidentui Woodrow Wilsonui ir vasario 9 d. laiškas popiežiui Benediktui XV (2 pav.).
Pirmojo Vyčio eskizas rodo, kad V. Daumantas, kaip ir kiti kūrėjai, rėmėsi ne tik istorijos, bet ir numizmatikos šaltiniais. Lapelio kampe yra tiksli pieštuku atlikta 1561 m. Žygimanto Augusto pusgrašio reverso kopija. V. Daumantas sekė XVI a. antroje pusėje vyravusia tradicija ant monetų vaizduoti raitelį su sulig galva pakeltu kalaviju, jo makštimi, pentino žvaigžde. Nuo monetos jis tiksliai nukopijavo nuleistos žirgo uodegos linkį ir gana panašiai – galinių kojų padėtį. Kita vertus, V. Daumanto raitelis neturėjo besiplaikstančių plunksnų, visas su šarvais, o žirgas – su gūnia. Be to, į akis krenta ne renesansinis, o veikiau gotikinis V. Daumanto Vyčio skydas ir prailginta jame pavaizduoto Jogailaičių kryžiaus apatinė dalis (3 pav.). Perkeliant šį Vytį iš eskizo į Lietuvių tautos tarybos delegacijos antspaudo projektą, šiek tiek sutrumpėjo raitelio kalavijas ir žirgo uodega, kruopščiau buvo nupieštos šarvų detalės. Labiausiai į akis krenta tai, kad antspaude atsisakyta kalavijo makščių vaizdavimo.
1916 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvių informacijos biuro posėdyje iškilo Lietuvos žemėlapio klausimas, ir tokį žemėlapį parengti apsiėmė V. Daumantas. Šių įvykių dalyvio kun. Vinco Bartuškos žodžiais tariant, ginantis nuo vokiečių ir lenkų užmačių, buvo nuspręsta patiems parodyti istorinę valstybės sienų raidą ir tuometines etnografinės Lietuvos ribas. Tačiau Delegacijos spaudas – tai ne valstybės herbas. Naujo žemėlapio maketas reikalavo kitokio formato Vyčio, ir per trumpą laiką V. Daumantas jų sukūrė bent du: vienas Vytis buvo panaudotas 1916–1917 m. sandūroje, įrišant Lietuvių informacijos biure leidžiamo žurnalo „Pro Lithuania“ metų numerius į vieną komplektą; antrasis – Lietuvos žemėlapį (Carte de la Lituanie), kurio pirmasis tiražas Berne buvo išspausdintas 1917 m. pabaigoje.
Lietuvos žemėlapį puošiantis Vytis, kuris per 1917–1919 m. laikotarpį plačiai išplito ir tapo lengvai atpažįstamas daugelyje šalių, užima lyg tarpinę vietą tarp Delegacijos antspaudo ir pirmojo V. Daumanto karūnuoto Vyčio. O galutinis jo piešinys ne tik užsienio šalių piliečiams, bet ir pačiam autoriui tapo ikona. Monograma VD ant balno paženklintas Vytis dailiuose rėmeliuose jau 1918 m. rudenį papuošė V. Daumanto apartamentų Lozanoje interjerą. Autoriui ir jo svečiams šis Vytis sąmoningai buvo po akimis ir Kaune, puošniojo Burmistro namo bute Kalnų (vėliau – Putvinskio) g. 24 (4 pav.). 1944 m. liepą V. Daumantui pasitraukus į Vakarus, šis Vytis per sovietinės okupacijos metus buvo saugomas Antaninos Daumantienės ir Alvydo Vaitkevičiaus namuose.
Šveicarijos lietuviams etaloniniu tapusio Vyčio savitumas tas, kad jis vaizduojamas lyg darantis aukštą šuolį, o raitelis – užsimojęs kalaviju kirsti. Raitelio šalmas neturi plunksnų, balną laiko du diržai ir kiek pakeista žemyn nuleistos uodegos kryptis. Pats pastoviausias ir visus tris V. Daumanto Vyčius jungia nepasikeitęs raitelio skydas su Jogailaičių kryžiumi prailginta apačia.
Vos tik suderinę pirmojo Lietuvos žemėlapio maketą, Lietuvių informacijos biuro darbuotojai toje pačioje Kümmerly & Frey leidykloje užsakė atvirukų pavadinimu Lietuvos Vytis (Armes de Lituanie), kurie sulaukė pasisekimo ne tik tarp lietuvių, bet ir tarp šveicarų. Tas pats Vytis papuošė atvirukus su Lietuvos žemėlapiu, proginį perforuotą ženklelį be nominalo Lietuva (Lituanie), kuris buvo klijuojamas šalia tikrų, siuntėjo apmokėtų pašto ženklų. 1919 m. V. Daumanto Vyčio etalonas, tiesa, be kunigaikštiškos karūnos, dar buvo naudojamas Lietuvių informacijos biuro ir kitų šalių lietuvių knygų leidyboje.
