Pavasarinis apdovanojimų lietus šiemet nė nebandė aplenkti Kauno valstybinio muzikinio teatro. Šimtametes tradicijas puoselėjanti institucija gali didžiuotis ir vienu gausiausių kolektyvų šalyje – nenuostabu, kad žvelgiant į pastarojo laiko premjeras ir kitus projektus didelėje kompanijoje sužiba ne vienas plojimų ir sveikinimų vertas talentas.
Kovą Kauno teatralams šypsojosi „Fortūnos“ – čia pasveikintos net dvi muzikinio teatro solistės. Apie Giuseppeʼs Verdi operą „Nabukas“, kurioje Abigailės vaidmenį sukūrė solidų apdovanojimų kraitį papildžiusi Gitana Pečkytė, plačiau netrukus pasikalbėsime su dirigentu Jonu Janulevičiumi, o dabar metas palyginti du iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus, bet visgi daug bendra turinčius spektaklius.
Solistei Marijai Arutiunovai „Fortūna“ įteikta už du 2022 m. sukurtus vaidmenis – Elizabet miuzikle „Elizabet“ (rež. Viktorija Streiča) ir Liną roko operoje „1972“ (rež. Kęstutis Stasys Jakštas).
„Roko operoje išgyvename trumpą laikotarpį, 1972-ųjų pavasarį, o „Elizabet“ atveju scenoje prabėga visas pagrindinės herojės gyvenimas. Sunku pasakyti, kuris darbas įdomesnis, – abu kėlė iššūkių. Įsivaizduokite, ta pati herojė vaikystėje ir jau brandžioje senatvėje – tai ne tik grimas, kostiumai, bet ir kūno kalba, balsas, teksto įprasminimas. Kai esi jaunas, viskas lengva ir smagu, o vyresnis žmogus turi skleisti patirtį ir išmintį“, – apie darbą teatre pasakoja M. Arutiunova. Jaunoji menininkė neslepia, kad per trejetą valandų neįmanoma „išvaidinti“ kiekvienos imperatorienės Elizabet gyvenimo dienos, tad svarbiausia jai buvo keliaujant per scenas išvengti didelių šuolių. O štai Linos vaidmuo roko operoje „1972“ jau leido gilintis į niuansus, detales.
Tiek Elizabet, tiek Linos personažai paremti tikrų moterų asmenybėmis ir gyvenimais. Anot M. Arutiunovos, tai irgi didelis iššūkis, nes nors teatras lieka teatru, bet vietos interpretacijai mažiau, tenka atsispirti nuo to, kas iš tiesų vyko. „Kiekvienas vaidmuo tavyje atrakina vis naujas spalvas, naują savastį. Elizabet man leido pažvelgti į tą gyvenimo etapą, kurio dar nesu patyrusi, buvau priversta subręsti ne tik kaip aktorė ir dainininkė, bet ir kaip Marija, – tai labai vertinu. Kaip ir Elizabet, taip ir kaunietei Linai svarbiausia – laisvė: imperatorienė siekė ištrūkti iš uošvės ir konservatyvių rūmų tradicijų gniaužtų, o Lina su bendraamžiais svajojo apie Lietuvos laisvę. Elizabet praranda sūnų, Lina – Romą… Emocijos užvaldo abiejuose spektakliuose. Nemoku dainuoti „iš šono“, visuomet esu čia ir dabar, tikiu tuo, kas vyksta. Manau, lygiai taip pat ir visi kiti scenoje.“
Įdomu, kad M. Arutiunova „Fortūnų“ apdovanojimuose, kurie kovo 27 d. vyko kino namuose „Romuva“, dalyvavo kaip viena atlikėjų, tad pasirinkimo, eiti ar ne į ceremoniją, paprasčiausiai neturėjo. Vis tiek išvakarėse išgirdusi paraginimą „būtinai būti“ sudvejojo, galbūt gaus kokį diplomą: „Statulėlės nesitikėjau! Viena vertus, artistas visuomet svajoja būti įvertintas, bet aš scenoje esu dėl žiūrovo, dėl meno, o ne dėl apdovanojimų. Žinoma, tai be galo malonu – vadinasi, pasiekiau publiką, pasiekiau komisijos narius. Kartu tai ir atsakomybė. Sakau sau, kad būsimi vaidmenys savo įtaiga negali nusileisti šiems, kaskart noriu pranokti pačią save. Taip, tai visų pirma atsakomybė prieš save“, – mąsto M. Arutiunova.
Taip pat kovo pabaigoje paskelbti ir šių metų Kauno miesto kultūros premijų laureatai. Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Gabrielė Bukinė apdovanota už dvejų pastarųjų metų veiklą. Kalendoriuje ryškiai šviečia du įvykiai, du sukurti vaidmenys – tai Violeta Anželikos Cholinos režisuotoje G. Verdi „Traviatoje“ ir Dona Fiorina Gioachino Rossinio operoje „Turkas Italijoje“. Solidų įvertinimų bagažą, kuriame ir vardinės stipendijos, ir „Metų kaunietės“ finalas, ir laimėjimai tarptautiniuose konkursuose, ir jai asmeniškai itin brangi pernai už šiuos du spektaklius atskriejusi „Fortūna“, sukaupusi jauna moteris neslepia, kad Violeta – daugelio sopranų svajonių vaidmuo. Jam teko atsakingai ruoštis ir dalyvauti atrankoje, o karantinas suteikė daug laiko pasirengimui. Su Dona Fiorila jau buvo kitaip: „Planuota kita sudėtis, bet likimas lėmė, kad prisijungiau ir aš. Teko dirbti greitai ir koncentruotai, įveikti muzikinę medžiagą, susigaudyti personaže.“
Kaip ir M. Arutiunova, taip ir G. Bukinė leidžiasi į apmąstymus, kuo du jai apdovanojimą atnešę vaidmenys papildė vienas kitą: „Jau ruošėmės „Traviatai“, kai įsiterpė „Turkas Italijoje“, ir Rossinio muzikos lengvumas man atsakė į kai kuriuos klausimus apie Verdi muziką – taip, kūriniai labai skirtingi, bet man jie gražiai suderėjo.“ A. Cholinos pastatymas, anot Kultūros premijos laureatės, stebina savo elegancija ir turėtų sužavėti net abejingiausio menui žmogaus širdį, juolab kad vargu ar yra negirdėjusių „Traviatos“ muzikinių motyvų. „Turkas Italijoje“ Lietuvoje statytas pirmą kartą, šiuolaikinio šarmo šiam spektaliui pridėjo estų operos profesionalai „Promfest“. „Nebuvome tikri, kaip žmonės reaguos į siekį klasikiniame kūrinyje įterpti ir šių laikų problemas, – spektaklis primena realybės šou, jame svarbios technologijos, drąsūs įvaizdžiai. Bet publikai, ypač jaunimui, tai labai patiko“, – kolegų ir savo darbu džiaugiasi dainininkė.
Paklausta, ar beliko dar svajonių tapus Violeta, solistė juokiasi, kad niekada nežinai, kur slepiasi dar vienas svajonių vaidmuo. „Praėjusią vasarą „Operos akseleratoriuje“ statėme austrų kompozitoriaus Franzo Schrekerio ankstyvąją operą „Liepsnos“ („Flammen“). Rodėsi, aha, negirdėtas kūrinys, negirdėtas kompozitorius, kaipgi čia bus? Bėgant laikui, įsigilinusi į vaidmenį, pamaniau, kad kažin ar gali būti genialesnė muzika! Jei likimas nebūtų taip sudėliojęs, nebūčiau sužinojusi, kad „Flamen“ yra vienas svajonių vaidmenų. Žinoma, visi geidžia grandiozinių operų, bet yra begalė galimybių atskleisti save, kurios ne mažiau fantastiškos ir praturtinančios“, – tiki G. Bukinė.
Dar vienas pašnekovas, dar vienas titulas! Kauno miesto savivaldybės suburtos komisijos sprendimu, įsimintiniausiu 2022 m. Kauno menininku pripažintas Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janlevičius. Jis apdovanotas už praėjusių metų sėkmingą kūrybinę ir meninę veiklą, aktyvų dalyvavimą profesionaliame kultūros lauke – o tai, be jokios abejonės, peržengia teatro sienas. Kažkada save „karvedžiu mūšyje“ pavadinęs J. Janulevičius nestokoja jo profesijos atstovams būdingo ypatingo humoro jausmo. Kai kalbinau jį praėjusią vasarą, juokėsi, kad atostogų metu nevengia remontuoti automobilio, mat tepalo terapija ypač naudinga rankoms! Bet šįkart – apie tikėjimą muzikos galia.
„Nominuotas šiam titului buvau ir anksčiau – kaip suprantu, įvertintos kelios mano indėlio į Kauno kultūrą kryptys. Pavadinčiau tai miesto muzikiniu švietimu. Be pareigų teatre, daugybę valandų ir kūrybinės energijos esu investavęs į darbą su jaunimu. Tai VDU Muzikos akademijos simfoninis orkestras, J. Naujalio muzikos gimnazijos simfoninis orkestras, jau keletą metų su kompozitore Zita Bružaite vystomas projektas „Muzika pučia“ su pučiamųjų orkestru „Ąžuolynas“…“
Įdomu, kodėl su įdomiausiais klasikiniais ir drąsiais šiuolaikiniais pastatymais dirbančiam dirigentui atrodo prasminga ir ši veikla, reikalaujanti tikrai daug jėgų. „Galima ir asmeniškai pasižiūrėti – vyriausioji mano dukra baigusi 1-ąją muzikos mokyklą, antroji – Naujalio, jaunėlė pastarojoje dar mokosi. Pats joje dirbu jau beveik 25-erius metus. Turiu pakankamai žinių ir patirties, kad jaunimui galėčiau padėti žengti pirmuosius žingsnius orkestre, išsakyti pirmąsias pastabas. Man tai sekasi, o kas veža, ant to ir krauna – jei esi naudingas, privalai tai daryti, kitaip man neleistų profesinė sąžinė.“
Paklaustas, kokią muzikinę dovaną miestui norėtų įteikti, jei niekas neribotų, J. Janulevičius nurodo į Venesuelą. Šioje šalyje veikia unikali, ne vieną talentą pasauliui padovanojusi vaikų ir jaunimo orkestrų sistema, kuri taip ir vadinasi – „El Sistema“. Sunku ją trumpai pristatyti, bet iš esmės šansas muzikuoti suteikiamas kone kiekvienam. „Jei pavyktų surinkti gabiausius mokinius iš Naujalio gimnazijos, muzikos mokyklų, J. Gruodžio konservatorijos, VDU Muzikos akademijos, parengti su jais programą ypatingai progai, ypatingoje vietoje… Įsivaizduokite, šimtas, du šimtai muzikantų, grandiozinis Kauno jaunimo simfoninis orkestras! Kiek su jais būtų galima nuveikti…“
Ar spėja užimtas menininkas įvertinti ir daugiau Kauno kultūros lauko įvykių, ne tik koncertus ir spektaklius muzikiniame teatre? Kalbėdamas apie praėjusius metus J. Janulevičius išskiria operą „Nabukas“, kurios į „Kaunas 2022“ programą įtraukta premjera įvyko Kauno tvirtovės IX forte. „Nepaisant atšiaurių gamtos sąlygų, mums pavyko, ir, nors nesinori pačiam savęs girti, man tai buvo labai svarbu“, – neslepia dirigentas. Jis pamini ir Rasos Žukienės kuruotą parodą „1972“ Kauno centriniame pašte, kurios nuotaika, priežastys, siužeto vingiai turėjo daug paralelių su to paties pavadinimo roko opera. „Buvau pajautrintas tuo klausimu“, – šypsosi pašnekovas.
Nesiimsiu spėlioti, kuriuose iš pokalbiuose aptartų spektaklių skaitytojams teko lankytis. Pati iš esmės spėjau – na, tik „Turką Italijoje“ reikėtų deramai pamatyti, nes dalyvavau tik repeticijos dalyje, ir „Traviatos“ spragos dar nesu užpildžiusi. Po to, kai pamačiau filmą „Korsažas“, nekantrauju dar kartą išvysti ir jautrųjį „Elizabet“, manau, ne veltui šis miuziklas sėkmingas daugelyje pasaulio šalių. Ir „Nabuką“, ir „1972“ taip pat aptiksite KVMT repertuare – o jei dar nešventėte Naujųjų metų iš tiesų kaunietiškai, su „Traviata“, galbūt artėja metas pagaliau tai padaryti?
