Ar mokate marginti kiaušinius vašku? Vieniems ši velykinė tradicija tokia pat natūrali kaip eglutės puošimas prieš Kalėdas, kiti gal nežinotų, iš kurio galo paišelį imti, arba kad kiaušinius prieš tai reikia išvirti. Kauno tautinės kultūros centre (KTKC) edukatore dirbanti Jurgita Kilikauskienė mano, kad pramokti senovinių amatų niekada ne vėlu. Tad, nors šis centras garsėja būreliais ir užsiėmimais vaikams, visas čia vykstančias edukacijas darbuotojos mielai pritaiko ir suaugusiesiems. Jei norite šias Velykas švęsti autentiškiau, dar galite suspėti.
Bet apie viską nuo pradžių. Kai Jurgita pasiūlė susitikti Kalniečių g., nustebau – maniau, lipdymo, audimo, karpymo ir t. t. mokoma tik senamiestyje, A. Jakšto g. 18 esančiose patalpose (čia kolega mano pašnekovę su kolegėmis fotografavo). Pasirodo, mokiniams po pamokų nebūtina bildėti į miesto centrą, tautodailės užsiėmimai vyksta ir čia (arba mokyklose, darbovietėse – dėl vietos galima susitarti). Užėjusi į bendrabučio tipo keliaaukštį nustembu pamačiusi išrikiuotus rankdarbius, o Jurgitos kabinete – ir keletą verpimo ratelių, tiesa, atliekančių jau tik dekoratyvinę funkciją.
Mano pašnekovė į Kauną atvyko iš Tauragės rajono – ji pasirinko Vytauto Didžiojo universitetą. Etnologiją (dabar – kultūrų studijų programa) baigusi jauna moteris įsidarbino Kauno tautinės kultūros centre – ir tik tuomet, kaip pati juokiasi, išbandė tai, ką studijavo, praktiškai. Čia specialistė dirba pastaruosius 17 metų. Nors rinktis tikrai buvo iš ko, ir šiandien tenka vesti įvairius užsiėmimus, Jurgitos širdis visuomet linko prie šiaudinių sodų. Kodėl?
„Reikėjo sugalvoti, ką galėčiau veikti. Čia jau dirbo kolegės su savo specializacijomis. Taigi po truputį pradėjau verti sodelius – nuo visai mažų, paprastų. Ir dabar dar tikrai nesu taip pažengusi, kaip garsiausios mūsų vėrėjos, per dieną suveriančios didžiausią sodą“, – šypsosi Jurgita, per Velykas siūlanti specialias edukacijas norintiems namus pasipuošti bent nedideliais, bet savo suvertais šiaudiniais darbeliais.
Anot jos, tai subtilus darbas. Reikia kantrybės, kruopštumo ir tikslumo, be to, itin svarbus erdvinis matymas. „Kai susirenka grupė, iškart perspėju, kad porai dalyvių sodas nepavyks, – ne visiems tas matymas duotas, nepaisant didelio noro. O noro yra, nes, žinote, dabar sodai ant bangos“, – edukatorė referuoja į tai, kad 2023 m. pabaigoje ši tradicija papildė UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Kviečiam, laukiam, labai smagu, kai suaugusieji domisi ir ateina.
Tarp pasirinkimų, ką nuveikti KTKC, yra ir tradicinis juostų audimas. Jurgita pasakoja, kaip neseniai jų centrą susirado muzikos mokytojų kompanija – kolegės, dirbančios skirtinguose darželiuose, tiesiog susidomėjo šiuo amatu ir nusprendė taip paįvairinti laisvalaikį: „Iš pradžių žadėjo, kad ateis dešimt, bet susirinko dvigubai daugiau moterų.“ Kai mokytojai ateina, tai puiku – vadinasi, jie vėliau atves ir savo auklėtinius. Iš tiesų kai kurie interesantai labai tiksliai žino, ko nori. Kiti skambina ir sako: „Norėtume ateiti, o ką galėtumėte mums pasiūlyti?“ Neretai susisiekia vyresni žmonės, kurie patys mokykloje ar pas močiutę ko nors tokio yra mokęsi, bet jau nebepamena, kaip viskas tiksliai daroma.
Man įdomu, ar tradiciniai amatai konkuruoja, tarkime, su bičiulių, bendradarbių ar buvusių bendramokslių grupės planais nueiti pažaisti boulingo. Pasirodo, ne. KTKC šiuo atveju turi kiek mažiau galimybių konkuruoti, nes edukacijas siūlo įprastomis darbo valandomis, ne vėliau vakare, kai suaugusieji turi laiko pramogoms. Net ir dienos metu laiką reikia derinti su jau seniai suplanuotais vaikų būreliais, taigi „rytoj“ gali ir nepavykti. Nors, pavyzdžiui, Jurgita prisimena tokius pasiteiravimus, kaip vienos senolės, kuri užsimanė pramokti verti sodus kartu su savo anūkais.
„Anksčiau turėdavome atvirus užsiėmimus visiems norintiems, kurių laiką skelbdavome viešai, bet irgi susidarydavo grupelės – pavienių lankytojų būdavo nedaug. Dabar to nėra, bet turime tikslą gal kartą per mėnesį vėl kviesti į kokią atvirą edukaciją vakarais, kai patogu dirbantiems.“
Paklausta, ar pastebi didėjantį susidomėjimą tradiciniais amatais, Jurgita sako, kad susidomėjimo visuomet buvo, tačiau įdirbį nukirto pandemija. „Dabar turime iš naujo auginti savo publiką, iš naujo kviesti žmones. Centre įvyko darbuotojų kaita, tai irgi turėjo įtakos.“
Populiarumui įtakos turi ir KTKC organizuojamos atviros šventės – Vaikų velykėlės, Trijų karalių eisena, tarptautiniai folkloro festivaliai „Baltų raštai“ ir „Atataria lamzdžiai“. Jų metu centrą atranda ir užsieniečiai, kurių dalis apsilanko ir edukacijose. Pritraukti naujų žmonių padeda ypač aktyvus KTKC folkloro ansamblis „Ratilėlis“. Čia vėl galime prisiminti ir UNESCO – pripažinimas pasaulyje lemia ir vietos žiniasklaidos dėmesį tradicijai, o atsiradus daugiau informacijos ir patys žmonės ima ieškoti, kaipgi su tuo susipažinti artimiau.
KTKC Lietuvos kontekste išskirtinis tuo, kad tai – neformaliojo švietimo įstaiga. Nors amatus pristato daugiau panašių įstaigų visoje Lietuvoje, jos yra kultūros institucijos. Taigi didžiausią dėmesį KTKC ir toliau skirs jauniausiai publikos daliai – popamokinei veiklai. Tačiau esant abipusiam norui (edukatorės tikrai nori!) ir azartui su bičiulių kompanija galite susiorganizuoti dirbtuves: „Kviečiam, laukiam, labai smagu, kai suaugusieji domisi ir ateina.“
Artėjant kuriai nors kalendorinių švenčių, savo rankomis susikurta, o ne iš mugės parsitįsta, gal ir labai toli nuo Lietuvos suštampuota, žvakė, karpinys, šiaudinis paukštukas ar juostelė tikrai pradžiugins. Juolab kad KTKC kainodara – itin demokratiška, o edukatorės pasirūpins ir reikalingomis medžiagomis. Kaip jau minėjau, edukacija nebūtinai turi vykti centro patalpose.
