Rugsėjo 6 d., penktadienį, 18 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje, atidaroma vieno žymiausio ispanų dailininko ir vienos iš ryškiausių XVIII–XIX amžių sankirtos dailės figūrų – Francisco Goyos (1746–1828) ofortų paroda „Karo negandos“ (isp. Los desastres de la guerra).
Joje pristatoma 80 originalių (autentiškumo sertifikatas, išduotas Real Academia de Bellas Artes de San Fernando, Madridas, Ispanija, 1928 m.) garsiojo Ispanijos dailininko lakštų iš privačios Kesauri kolekcijos Graviūros buvo spausdintos iš autorinių lakštų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. 2023 m. rugsėjo 13 d. aukcione „Livres“ įsigytas 241 lotas dabar saugomas privačioje Kesauri kolekcijoje.
Francisco Goya (Fransiskas Goja) – dailininkas, tapytojas, savo darbais garsinęs Ispaniją visame pasaulyje. Jo socialinės kritikos nestokoję ir įtaigiai politinius perversmus dokumentavę kūriniai padarė stiprią įtaką Eugèneʼui Delacroix, Édouardʼui Manet, Edvardui Munchui, Pablui Picassoʼui ir kitiems Europos dailininkams. F. Goya tapė, kūrė eskizus gobelenams, naudojo įvairias grafikos technikas.
Būdamas keturiolikos, F. Goya pradėjo mokytis tapybos pas ispanų dailininkus, tačiau tai neatvėrė durų į prestižines Ispanijos meno mokyklas. F. Goyos talentas buvo pastebėtas kiek vėliau, jam pradėjus kurti karališkųjų gobelenų piešinius. 1789 metais Ispanijos monarchas Karolis III skyrė F. Goyai dailininko vietą, ir ji ilgainiui užtikrino pripažinimą tarp karališkosios šeimos narių. F. Goyos kūrybos temos apėmė tiek karališkuosius portretus, tiek karo vaizdus ir šventes. Jis nuolat lenkė savo laikmetį, todėl buvo laikomas vienu pirmųjų romantizmo dailininkų, o per ilgą karjerą sukūrė šimtus paveikslų, graviūrų ir piešinių gobelenų dirbtuvėms, bažnyčioms, privatiems namams ir rūmams. Jis peržengė anksčiau nustatytas ribas – buvo religinių temų tapytojas, graviruotojas, portretistas, savo epochos metraštininkas ir garbingas karališkojo dvaro narys. Sulaukęs keturiasdešimt septynerių dėl ligos visiškai apkurto ir, regis, pakeitė savo požiūrį. Išliko politiškai neutralus, bet kūryboje ėmė vaizduoti pasibaisėjimą ir bjaurėjimąsi išorės įvykiais.
F. Goyai buvo šešiasdešimt vieneri metai, kai 1807 m. Napoleono kariuomenė įsiveržė į Portugaliją ir Ispaniją, siekdama perimti Iberijos pusiasalio kontrolę ir išstumti Burbonų valdovą Ferdinandą VII Bonaparto karaliumi Juozapu I. Tai paskatino 1808 m. gegužės 2 d. sukilimą Ispanijoje. Vėlesnis Pusiasalinis karas, Ispanijoje žinomas kaip Nepriklausomybės karas. Brutaliame, septynerius metus trukusiame, konflikte kovojo Ispanijos kariuomenė, samdiniai ir civiliai, susibūrę į partizanų grupes. Savo aštuoniasdešimt dviejų ofortų serijoje „Karo baisumai“ F. Goya vaizduoja karą su precedento neturinčiu tikroviškumu. Šie vaizdai yra toli nuo įprastos ikonografijos, orientuotos į didvyrius, kankinius ir šlovingas pergales. Vietoj to F. Goya nagrinėja žmogaus gebėjimą elgtis žiauriai, barbariškai, vaizduoja ilgalaikes karo pasekmes, įskaitant skurdą ir pokario traumas.
Apmastydamas ispanų nepriklausomybės kovas su prancūzais, kuriose ir pats dalyvavo, 1810–1820 m. F. Goya sukūrė 82 ofortų ciklą „Karo baisumai“. Septyneri metai siaubo, mirties, bado. Napoleono kariai kariavo Pirėnų pusiasalyje. Nuo 1810 m. ispanų dvaro tapytojas F. Goya metalo plokštėse išgraviravo smurtą ir žiaurumą, kurį žmonės rodo vieni kitiems. Jis ten buvo ir tai matė savo akimis: „Yo lo vi“ yra vieno iš darbų pavadinimas. F. Goya ir vėliau nesuskaičiuojamą daugybę kartų matė, kaip proto miegas pagimdo monstrus. Milžiniško gylio grafiniuose paviršiuose ir šešėlių efektuose, iš kurių intensyviai trykšta balta šviesa, pavienėse linijose, linijų voratinkliuose matome besiritančius visus nusikaltimus žmoniškumui, kuriuos padarė abi kariaujančios pusės. Iliustratorius be jokių tabu vaizduoja išprievartavimus, šaudymus ir kankinimus, lavonus ir pusgyvius, badaujančius žmones. Jis smerkia katalikų dvasininkus kaip godžius bailius, kurie bėgdami iš nusikaltimo vietų laikosi savo piniginės.
Sakoma, kad F. Goya, tarno paklaustas, kodėl jis pavaizdavo „šias žmonių barbarybes“, atsakė: „Kad amžinai primintų žmonėms, jog jie niekada nebūtų barbarais“. Nors Napoleono kariuomenės invazija į Ispaniją paskatino grafikos seriją „Nelaimės“, F. Goya iš tikrųjų pasmerkė visuotinį visos žmonijos praradimą. Napoleono agresijos rezultatas buvo abiejų pusių itin griežtas ir žiaurus karas. Kaip ir kiekviename kare, taip ir čia, neapykanta tapo visuotine, todėl vaizdinys apie žmogaus prigimtį dabar įgijo visuotinę reikšmę, nesibaigiančių karų akivaizdoje – tikriausiai nulemiančią karo nelaimių priežastis.
Pirmieji 47 F. Goyos darbai vaizduoja Prancūzijos–Ispanijos karo siaubus, 48–64 ciklo darbai – 1811–1812 m. bado Madride padarinius, o likusieji atspindi nusivylimą 1814 m. atkurta Burbonų dinastija. Vėliau jis seriją praplėtė 1811–1812 m. bado ir politinių bei socialinių problemų sprendimo pasekmių vaizdais. Teminė įvairovė lėmė daugialypį ir nenuoseklų bendrą vaizdą. Pataisyta numeracija rodo, kad F. Goya kelis kartus keitė tvarką, taigi ir bendrą „Karo baisumai“ ciklo sudėtį. Šis, oforto technika sukurtas, ciklas – politinis pareiškimas. Karą smerkiantys grafikos lakštai niekada nebuvo rodyti viešai dailininkui esant gyvam. Darbus pirmą kartą išspausdino San Fernando karališkoji akademija praėjus trisdešimt penkeriems metams po menininko mirties. Iki 1937 m. autoriniai lakštai sulaukė dar penkių pakartotinių leidimų.
Atskira ciklo dalis pasakoja apie 1811–1812 m. badą Ispanijoje. Jį menininkas pats patyrė gyvendamas Madride – čia maisto stygius buvo didžiausias. Paskutiniuose ciklo lakštuose vaizduojamas pokario gyvenimas, kai karalius Ferdinandas VII panaikino prancūzų priimtą liberalią konstituciją, paleido parlamentą ir pradėjo represijas prieš laisvamanius.
Į daugelį grafikos darbų ir paveikslų sunku žiūrėti – jie šokiruoja net dabar, praėjus šimtmečiams nuo sukūrimo, o juk dailininkas kūrė baisiosios ispanų inkvizicijos, vienvaldžių karalių, karų ir politinių neramumų metais. Jis drąsiai, o gal labiau beatodairiškai, laikėsi pažangaus, išskirtinio savo stiliaus ir įžvalgių pastebėjimų visuose vaizduose, įskaitant itin atvirus karališkosios šeimos, aukštuomenės, gatvių vaikėzų, banditų, senjoritų ir demonų portretus, ir šitaip meną pakeitė visiems laikams.
F. Goyos grafiniuose paviršiuose ir šešėlių žaisme, iš kurių trykšte trykšta išraiškinga šviesa, matomi linijų voratinkliuose besiperintys nusikaltimai žmoniškumui, kuriuos padarė abi kariaujančios pusės. Iliustratorius be jokių tabu rodo išprievartavimus, šaudymus ir kankinimus, lavonus ir leisgyvius, badaujančius žmones. Vaizduojamas skausmas dėl žudynių, moterų ir vaikų, kuriems nepavyksta pabėgti nuo žiauriai sužalotų karių. Panika. Jis smerkia katalikų dvasininkus kaip godžius bailius, kurie bėgdami iš nusikaltimo vietų laikosi savo piniginės. Matome žiaurią karo tikrovę. Šių grafikos darbų kūrimo metu ir per badą, kilusį po karo, jie tikriausiai buvo laikomi nepakeliamais. Represijos yra apsauginis sielos ir dvasios gynybos mechanizmas visais laikais. Kuris, žinoma, veikia tik kurį laiką.
„Vienintelis F. Goyos ginklas prieš siaubą buvo menas. Jis vieną lakštą pavadino „Puikus didvyriškas poelgis! Su mirusiais žmonėmis!“. Tai bene žiauriausias, nepakenčiamiausias šio ciklo motyvas: medis su reta lapija ir bejėgiu, nuogu kamienu lygiai tokiame pat nuogame peizaže. Išrengti kariai, net po mirties atimtu orumu, pakabinti ant šakų. Pamauta nukirsta galva. Taškinio šešėliavimo techniką, kurią F. Goya naudojo kūnams pavaizduoti, galima rasti ir kituose lakštuose, tačiau čia ji pasiekia stipriausią raišką. Ar jie prancūzai? Ispanai? Šia siaubinga scena F. Goya įrodo, kad filosofas Platonas buvo teisus: „Tik mirusieji matė karo pabaigą.“, – sako F. Goyos darbų parodos Berlyne kuratorė Kyllikki Zacharias.
1823 m. rugsėjį, sulaukęs 77-erių, nepaisydamas ligos, F. Goya sugalvojo išvykti iš mylimos Ispanijos. Atvykęs į Prancūziją, jis trumpam apsistojo Paryžiuje, po to išvyko gyventi į Bordo. 1828 m. Bordo mieste ir mirė.
Žymusis menininkas palaidotas Madride, o paskutinioji F. Goyos gyvenimo stotelė, Karališkoji Šv. Antano iš Paduvos koplyčia, ne tik liudija dailininko talentą, bet ir primena kuriozinį istorijos epizodą – dailininko kūnas palaidotas be galvos. Šie Madride esantys maldos namai viduje slepia F. Goyos kurtas freskas, puošiančias pastato lubas ir kupolą. Jas F. Goya užbaigė 1798 m., jau praradęs klausą ir nepaisydamas, tapant dideliame aukštyje, kamavusio galvos svaigimo. 1905 m. koplyčia buvo paskelbta nacionaliniu paminklu. 1928-aisiais identiški maldos namai buvo pastatyti šalia, siekiant perkelti pamaldas, o Karališkąją Šv. Antano iš Paduvos koplyčią paversti monumentu čia perlaidotam F. Goyai. Istorija atrodytų įprasta, jei ne viena detalė – dailininko palaikai iš Prancūzijos Bordo miesto kapinių atgabenti be galvos. Istorija byloja, kad į Bordo atvykęs ir F. Goyos kapą pravėręs Ispanijos konsulas jos paprasčiausiai nerado. Maža to, situaciją raportavęs savo viršenybėms Madride, jis gavo ganėtinai griežtą atsakymą: „Atgabenkite Goyą, nesvarbu, su galva ar be jos.“
Francisco Goyos ofortų paroda „Karo negandos“ Kauno rajono muziejuje veiks iki 2024 m. lapkričio 3 d. Paroda lankoma III–VII nuo 10 iki 17.30 val.
