Kauno senamiestyje esančioje Benediktinių gatvėje lankiausi pirmą kartą – pokalbiui į svečius mane pasikvietė daugeliui puikiai pažįstamas Kauno rotušės ceremonmeisteris ir jaunavedžių sergėtojas Kęstutis Kazys Ignatavičius. Vos peržengus durų slenkstį, mano dėmesį patraukė namus puošianti elektrinė gitara – pasirodo, be didelių darbų, atliktų miesto labui, pašnekovas dar yra buvęs legendinio ansamblio „Aitvarai“ vadovu bei solo gitaristu ir 1967–1975 m. kartu su grupe šokdinęs būrius klausytojų. Dėl šių malonių prisiminimų Kęstutis savo gyvenimą dalina į du etapus, apie kuriuos ir pasikalbėjome.
Kęstuti, papasakokite savo gyvenimo istoriją.
Kadaise buvau žinomas muzikantas, tačiau po kurio laiko nusprendžiau nuo to truputį pailsėti ir kartu su Sąjūdžiu kūriau savivaldą. Mane išrinko į Kauno pirmosios tarybos deputatus ir paskyrė būti Kauno rotušės ceremonmeisteriu bei metrikacijos vadovu – nuo čia prasidėjo kitas gyvenimo etapas, per kurį nuveikiau kur kas daugiau, negu tik kaip metrikacijos vedėjas, sutuokęs bent 45 tūkstančius porų.
Apie mano pasiekimus, dirbant rotušės ceremonmeisteriu, mažai kas žino iki pat šių dienų. Mėgstu sakyti, kad per 25 metus įgyvendinau 25 gerus darbus: nuo miesto dienos iki miesto globėjo Šventojo Mikalojaus įteisinimo. Retkarčiais kas nors paklausia, kaip visos šios idėjos man gimė, o aš ir galvoju: kam gi daugiau, jeigu ne žmogui, kuris 30 metų kasdien dirba rotušėje. Ėmiau domėtis istorija – labai džiaugiuosi, kad mano kuklus triūsas buvo įvertintas ir šio mokslo specialistų. Profesorius Zigmantas Kiaupa mane yra pavadinęs Kauno rotušės ir miesto istorijos saugotoju. Matyt, dariau kažką teisingai. Tiesa, baigiau konservatoriją ir mokiausi architektūros, tačiau man, kaip ir mano kolegai Liudui Mažyliui, tai netrukdė. Jis irgi nebuvo istorikas, tačiau puikiai suprato ir surado Vasario 16-tosios Aktą. Manau, kad kartais žmogus, nesusietas su konkrečia moksline veikla, gali atrasti daug daugiau dalykų.
Po kiek laiko ėmiau galvoti: o kodėl Kaunas neturi savo miesto dienos? Vilnius ir kiti miestai turi, o Kaunas – ne, todėl kartu su savo vadovaujamu Kauno deputatų klubu nusprendžiau organizuoti istorikų konferencijas. Jų metu daug dėmesio skyrėme diskusijoms ir tinkamiausios datos paieškoms. Po keleto metų svarstymų išrinkome tinkamiausią ir patogiausią datą – gegužės 20-tąją, kurią 1999 metais ir įteisino tarybos nariai. Tai viena iš mano kukliųjų iniciatyvų, kurią įgyvendinau siekdamas to, kas man tuo metu atrodė labai svarbu ir reikalinga Kaunui.
Ilgainiui tai paskatino galvoti ir apie kitus dalykus, kurių trūksta miestui. Štai, norėdami įregistruoti santuoką, turime parodyti pasą ar kortelę – mano akimis, juos turėtų turėti ir miestas, tačiau mano mylimas Kaunas neturėjo. Zigmanto Kiaupos teigimu, Kaunas turėjo kelias privilegijas, tačiau pirmosios buvo dingusios, o trečioji, pati seniausia, gulėjo Rusijos archyvuose. Man seniausias išlikęs dokumentas pasirodė labai reikšmingas, tad nusprendžiau pasinerti į paieškas ir galiausiai ta kopija iš Sankt Peterburgo mane pasiekė. Po to prasidėjo kitos veiklos – privilegijos man neužteko. Taip įsitraukiau į visus šiuos Kauno istorijos žaidimus ir jie tapo didžiule mano gyvenimo dalimi.
Kaunas – vienintelis Lietuvos miestas, priklausantis Naujosios Hanzos miestų sąjungai. Kaip jūs matote šią šventę?
Kaunas niekuomet nebuvo Hanzos sąjungos narys – taip tvirtina istorikai ir aš tuo tikiu. Taip, XV a. Kaune, Rotušės aikštėje, turėjome Hanzos pirklių kontorą. Joje buvo reguliuojamos prekybininkų veiklos, tarpininkaujama santykiuose su vietos valdžia ir savivalda, kuri gynė miesto interesus, tačiau ji nebuvo visateisė sąjungos narė. Kurį laiką ji veikė, buvo naudinga pirkliams, tačiau po kurio laiko karalius ėmė gauti skundų dėl trukdymo prekybai, tad buvo priimtas sprendimas ją uždaryti. Turint omenyje, kad kontora čia buvo, ryšys su Hanzos sąjunga irgi buvo, nuspręsta ją atgaivinti, ir dabar Kaunas – Naujosios Hanzos miestų sąjungos narys.
Puikiai atsimenu 2011 m. lapkritį Kaune surengtas tarptautines Naujosios Hanzos dienas, kurios kasmet vyksta viename iš Naujosios Hanzos sąjungos miestų.
Kauno miesto gimtadienis ir Kauno Hanzos dienos pastaraisiais metais vyko tuo pačiu metu. Kaip šios šventės susijusios?
Niekaip. Čia buvo padaryta klaida. Na, galbūt ne visai klaida – miesto savivaldybė priėmė sprendimą sujungti šias dvi sėkmingas, nieko bendro tarpusavyje neturinčias šventes ir pavadino jas Kauno Hanzos dienomis. Gegužės 20-toji – didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio diena, kuri minima privilegijoje, gautoje iš Sankt Peterburgo. Pasirodo, karalių, didįjį kunigaikštį ir miestelėnus pasiekė žinia, kad Kaunas yra visiškai sudegęs, o visi protėvių dokumentai – sunaikinti, todėl miestas yra atstatomas, mokesčiai kuriam laikui nuimami, o miesto teritorija praplečiama. Tai buvo minima Kauno atgimimo privilegijoje, dėl kurios gegužės 20-tąją ir švenčiame gimtadienį. Hanzos dienos ten net neminimos, ir istorikai šiam sujungimui nepritarė. Ėmėme reikalauti pokyčių, dabartinis meras su savo tarnybomis sureagavo ir šventes visgi atskyrė.
Turbūt tai vienintelė vieta pasaulyje, kurioje žmonės pinigus meta ne į fontaną, o į krosnį.
Kuo lankytoją galėtų nustebinti Kauno Hanzos dienos?
Kiekviena šventė turi turėti savo stuburą, aplink kurį viskas ir sukasi. Kauno Hanzos dienos nebuvo prisirišusios prie vieno konkretaus dalyko – vyravo įvairiausi viduramžių vaidinimai, eisenos, pirkliai, iškilmingi korimai ir kitos panašios veiklos. Žinoma, 2011 metais, kai šventė buvo tarptautinė ir sulaukėme svečių iš visos Europos, programa džiugino įdomiausiais dalykais – vieną pats pasiūliau ir vedžiau.
Nuo senovės Kaunas garsėjo vaško lydymu, tad nusprendžiau atidengti krosnis, kurios guli giliai po žeme Rotušės aikštėje. Gaila, atidaryti pavyko tik vieną iš jų. Anot istorikų, viduramžiais iš aplinkinių kaimų į Kauną veždavo vašką, jį lydydavo ir plukdydavo į Hanzos miestus parduoti. Tai atkartoti pasiūliau ir renginio dienomis: rotušėje prie krosnies šurmuliuojantys svečiai buvo pasitinkami, jiems į rankas įteikiami vaško gabalėliai, kuriuos raginome mesti į krosnį. Išlydę vašką, jį atspaudavome ir taip išgavome tris Kauno vaško akmens gabalus, kuriuos vėliau išdalijome – po vieną galite rasti Kauno miesto muziejuje ir pas mane namuose.
Vaško lydymas Lietuvoje labai išvystytas, o vienintelė Europoje išlikusi krosnis yra Kaune, prie rotušės. Atidengta krosnis dabar tapo labai gražios tradicijos dalimi. Fontano aplink nėra, tai žmonės ten mėto pinigus. Po kurio laiko įtaisėme latakėlius ir pradėjome pinigus rinkti – juos išdaliname tiems, kuriems reikia labiau. Turbūt tai vienintelė vieta pasaulyje, kurioje žmonės pinigus meta ne į fontaną, o į krosnį.
Dėl jūsų iniciatyvos šiandien galime džiaugtis Kauno miesto gimtadieniu. Kokios mintys sukasi galvoje, kai pagalvojate apie šią šventę?
Tai pati pirma šventė, kurią organizavau kartu su būriu pagalbininkų. Tarpukario Lietuvoje buvo švenčiama Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, kurios metu Nemune vykdavo didžiuliai laivų paradai. Nusprendžiau visa tai pakartoti. Neįsivaizduojate, kas darėsi Kaune – apie 100 tūkstančių žmonių sustojo ant krantinių ir tiltų laukdami parado, o jis buvo labai prastas. Tik 20 laivų – 2 baržos ir 18 laivelių. Grojo muzika, plaukė laivai, iliuminuoti prie Aleksoto tilto. Iš baržų šaudė fejerverkai, o nuo tilto krito ugnies siena. Man patiko, gaila tik, kad laivų buvo labai mažai.
Vėliau viskas pamažu geso ir tapo eiline muge. Viską pradėjau, o po to tai buvo nebe mano valioje.
Šiemet Kauno miesto gimtadienis vyko pasaulį gąsdinančios pandemijos akivaizdoje. Ar dalyvavote šventėje?
Taip, savotiškai. Savo kieme nufilmavau sveikinimą grodamas gitara ir dainuodamas dainą apie Kauną. To ir užteko – gi visi sėdi namuose, visiems tai artima. Karantinui palaisvėjus, Kauno miesto gimtadienio proga savo kieme padariau šventę kaimynams. Pasikviečiau draugų muzikantų, su kuriais paruošėme programą ir per nuotolį džiuginome būrius žmonių. Daugelis atsinešė vaišių ir kartu su manimi atšventė miesto gimtadienį.
Koks miestas nenorėtų, kad jo globėjas būtų Kalėdų Senelio pirmtakas?
Pakalbėkime apie Šv. Mikalojaus dieną. Daug metų kviečiate kauniečius ir miesto svečius drauge švęsti Kauno globėjo, Kalėdų Senelio pirmtako Šv. Mikalojaus šventę. Jeigu neklystu, kasmet gruodžio 6 dieną pats ir vaidinate Šv. Mikalojų. Ką byloja šio asmens legenda?
Koks miestas nenorėtų, kad jo globėjas būtų Kalėdų Senelio pirmtakas? Idėja kilo man pačiam – gyvenu Benediktinių gatvėje, o apačioje yra Šv. Mikalojaus neparapinė bažnyčia. Pamenu, kai mane rinko į deputatus, pažadėjau ją atstatyti, nes tuo metu ten buvo didžiulis sandėlis. Domėjausi tiek Šv. Mikalojaus vardu, tiek pačia bažnyčia, originalia jos architektūra ir aura, kuri užplūsta kūną vos ten apsilankius. Ėmiau ieškoti sąsajų. Vilnius turėjo Šv. Kristoforą, o Kaunas nieko – kaip taip gali būti? Kreipiausi į Edmundą Antaną Rimšą, kuris knygoje „Lietuvos heraldika“ rašė, jog Šv. Mikalojus buvo randamas Kauno antspauduose. Matyt, buvo kažkuo susijęs su miestu, tad nusprendžiau pasidomėti.
Knygose jis vadinamas stebukladariu – mat visi, prašantys pagalbos, jos sulaukdavo. Legendos byloja, kad jis nuo vergijos išgelbėjo tris merginas, kurias tėvas iš skurdo buvo nusprendęs parduoti. Mikalojus buvo turtingas, paėmė tris krepšelius auksinių pinigų ir kelias naktis iš eilės juos vis metė pro langą – tėvas radęs apsidžiaugė ir dukrų nepardavė. Tai buvo dovana vargstantiems – iš jos ir kilo Kalėdų Senelio istorija, kuria remiamasi iki šiol.
Kartu su savivaldybės atstovais buvome nuvykę į Italiją, Bario miestą, kuriame yra katedra, pastatyta Šv. Mikalojui. Virš rūsio, kur yra altorius, buvo palaidota karalienė Bona Sforza, kuriai valdovas Žygimantas Senasis buvo padovanojęs Kauno kraštą. Matyt, dėl to karalienė ir liepė antspaudais paminėti Šv. Mikalojų. Viskas susisieja su Kaunu, todėl atstovai ir sutiko, kad jis taptų miesto globėju.
Leidžiu sau galvoti, kad aš pats esu susietas su Šv. Mikalojumi. Kai reikėjo atnaujinti Benediktinių gatvės apačioje esančią bažnyčią, aš kaip deputatas radau tam resursų, tačiau iki galo to padaryti man nepavyko. Trūko dingusio varpo. Tuomet mane paskyrė dirbti į rotušę, kurios bokšte radau dingusį varpą ir grąžinau atgalios. Ilgainiui pastebėjau, kad mano namai, bažnyčia ir rotušės bokštas yra vienoje tiesioje linijoje. Atrodo, kad viskas buvo suplanuota iš anksto: jeigu atstatysi bažnyčią, atsidursi rotušėje, jeigu nueisi ten – rasi varpą. Žinoma, pats susigalvojau tokį pasiteisinimą, tačiau viskas keistai sutampa. Nesu fanatikas, tačiau manau, kad šventieji yra tie, į kuriuos reikia žiūrėti kaip į gyvenimo pavyzdžius, o ne jiems melstis.
Ar kada pagalvojote, kodėl visa tai jums taip svarbu?
Stengiuosi būti visur ir visuomet. Mano gyvenimo kredo – Lietuvos himno trečioji eilutė: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Visuomet norėjau atstatyti tai, kas buvo uždrausta ir uždaryta sovietų okupacijos metais. Turiu nepaprastai daug idėjų ir su Lietuvos roko pradžia – neseniai filmavausi dokumentiniame filme, kurį stato Audrius Juzėnas. Nusivežiau gitarą, pagrojau ir papasakojau apie visą pradžią. Norisi ir tai atgaivinti, nes su kolegomis iki šių dienų retkarčiais susitinkame pagroti.
O kodėl man svarbu? Žinai, istorijoje dalyvauju tiesiogiai. Savivaldybėje turbūt esu vienintelis pirmosios atkurtos savivaldos deputatas, išlikęs nuo pačios pradžios. Man gera saugoti istoriją, faktus ir ieškoti trūkstamų duomenų. Iki šiol išgyvenu dėl vienų nesusigrąžintų rotušės dokumentų – yra tokia pusės tūkstančio metų senumo savivaldos knyga, kurią saugo Vilnius. Kadangi neturime kur saugoti patys, gavome pasiūlymą ją nusifotografuoti. Juokinga, tiesa? Žinoma, tai istorikų reikalas, tačiau manau, kad kartais jų geriems darbams reikia ir kitų pagalbos.
Mėgstu istoriją ir dalykus, kurie yra susiję su dabartine tikrove. Džiaugiausi išsiaiškinęs, kodėl 1408 m. vasario 14 d. Vytautas Didysis Kaunui suteikė Magdeburgo teises. Kodėl? Ir kodėl Birštone? Kaunas taip mylėjo ir garbino Vytautą Didįjį, o jis net nesiteikė atvykti į Kauną? Netikėjau tuo, todėl ėmiau analizuoti ir ieškoti dokumentų. Pasirodo, Birštone yra Vytauto kalnas ir dvaras, kuris buvo skirtas medžioklėms. Darau prielaidą, kad per Šv. Valentino dieną Vytautas Didysis, sėkmingai sumedžiojęs taurą, Kauno miestelėnų prašymu toje vietoje ir uždėjo antspaudą. Tikimės ten pastatyti paminklėlį, prie kurio galės fotografuotis visi, įsimylėję Kauną. Labai įdomu gilintis.
Kodėl Kaunas, o ne kiti Lietuvos miestai?
Esu kaunietis. Gimęs tuomet, kai tėvai dar gyveno prie Rotušės aikštės. Nelabai toli ir pabėgau – pradėjau ten dirbti. Ilgainiui tėvai persikėlė į Benediktinių gatvę, nes aikštė per Nemuno potvynius visuomet būdavo apsemiama iki antro aukšto. Galbūt pamenu, gal sapnavau ar kažkas pasakojo, bet 1946 metais iš mūsų buto antro aukšto kartu su tėvais plaukėme per Rotušės aikštę. O gal to ir nebuvo.
Ir šiaip – Kaunas. Labai gražus vardas. Įsikūręs dviejų didžiausių upių santakoje. Čia gimiau, gyvenu, kvėpuoju jo oru ir džiaugiuosi nuostabiai gražiu miestu, todėl tik Kaunas. Daugiau niekas kitas.
