Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ šią gegužę vyksta vos antrąkart, bet laukiamas buvo lyg sena, pasiilgta tradicija. Akivaizdu, kad ši iniciatyva užpildė vakuumą ir džiugu, kad tai nėra dar vienas knygų turgus, o judesys, savo koncepcija išeinantis iš standartinių pokalbių apie literatūrą rėmų. Vienas to įrodymų ištiko sausį, kai Kaune lankėsi Kubos poetas Omaras Perezas. Jo muzikinį-poetinį vyksmą įrėmino Juozo Milašiaus ir Rolando Rastausko kūrybinis trenksmas.
„Tikrosios“ savaitės metu panašiu įvykiu pretenduoja tapti latvių poeto Semiono Chanino poezijos ir muzikos performansas su Aleksandru Aleksandrovu „Sandėlio“ erdvėje senamiestyje gegužės 7 dieną. Taip pat „Naktinėje kavinėje“ Kauno nacionalinio dramos teatro aktorius Motiejus Ivanauskas skaitys Kęstučio Navako kupletus, o DJs Smetonos rausis lietuviško roko fonduose. (Bilietai – čia.)
Kaip rašo ne vieną Semiono eilėraštį išvertęs Marius Burokas, poeto eilėraščiuose „nesunku atpažinti šiuolaikinį miesto gyventoją – nuolat bėgantį, vis patenkantį į tragikomiškas situacijas“. Reikia pridurti, kad šiam kaimyninės šalies autoriui itin svarbi bendruomenė – jis yra vienas iš avangardinės rusiškai rašančių menininkų grupės „Orbita“ įkūrėjų. Mūsų santykis su rusų kalba šiuo metu įtemptas – ji lyg ir būtina bendraujant su nuo karo bėgančiais ukrainiečiais, bet ką gi daryti su rusiškąja kultūra? Nuo to pradedame pokalbį su viešnagės Kaune laukiančiu poetu.
Lietuvoje galybė žmonių palaiko ukrainiečius – tiek pabėgusius nuo karo, tiek likusius ginti šalies. Renkame pinigus, daiktus, organizuojami protestai, meninės akcijos. O kaip Latvijoje – tiksliau, Rygoje?
Palaikymas didelis, daug žmonių padeda – pinigais ar savanoryste. Prieš kurį laiką skaičiau, kad latviai surinko septynis milijonus eurų. „Orbitos“ grupė taip pat aukojo, vyko aukcionas – ir mano kūrinys parduotas, visi pinigai atiteko Ukrainai. Vyksta daug demonstracijų ir eitynių, vyko įvairūs skaitymai, taip pat ir meninės akcijos. Nors man būnant Rygoje sunku palyginti, bet, manau, nuotaikos maždaug tokios pat kaip Lietuvoje.
Kaunas – pats homogeniškiausias miestas Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, čia veikia tik viena rusakalbė mokykla, anksčiau jų buvo daugiau. Tiesa, šiandien tai labiau tarptautinė mokykla, jos prigimtį primena gal tik pavadinimas – Aleksandro Puškino gimnazija. Karo metu pradėtos diskusijos dėl šio vardo tinkamumo šiems laikams. Taip pat ieškoma sprendimų dėl gatvių pavadinimų, čia ir kitose Lietuvos savivaldybėse demontuojami paminklai sovietų kariams – nors tai jau platesnė tema. Bet apskritai persvarstomos istorinės rusų kultūros vertybės. Ką apie tai manote? Ar dabar geras metas spręsti, ką skaityti, kokios muzikos klausytis?
Iš tikrųjų tai sudėtingas klausimas. Latvijoje taip pat daug apie tai diskutuojame. Yra paprastas Antrojo pasaulinio karo pavyzdys. Mes vis dar mėgstame Goethę, Kafką ir vokiečių kalbą. Daug vokiečių rašytojų buvo nusiteikę prieš karą, patys nuo jo nukentėjo, žuvo. Taigi man ši diskusija atrodo sudėtinga. Žinoma, emociškai žmonėms šiuo metu tai aktualu, nes rusų kultūra, jų supratimu, nesugebėjo sustabdyti karo, ji yra kalta. Nežinau, ar Goethe ir Kafka kalti dėl to, kad nesugebėjo sustabdyti Antrojo pasaulinio karo. Tai atviras klausimas.
Rusiškai rašančių Latvijos poetų grupę „Orbita“ su kolegomis įkūrėte 1999-aisiais. Kodėl tokio kolektyvo reikėjo tuomet ir kodėl jo reikia šiandien?
Vargu ar tai buvo istorinė būtinybė – greičiau lemtingas sutapimas. Susibūrėme kaip bendraminčių grupė, buvo kelios priežastys, kuriomis tuomet buvo galima pagrįsti tai, ką darė „Orbita“. Tai tarpdiscipliniškumas, daugialypė terpė, daugiakultūriškumas. Supratimas, kad literatūra nėra atskirta nuo kitų meno rūšių. Taip pat viena kuri nors literatūra nėra atsieta nuo kitų literatūrų. Ši svarba dar neišnyko, kaip matote, „Orbita“ tebeegzistuoja. „Orbita“ – ne tik poezija, bet ir vaizdas, poezija su muzika, instaliacijos, paremtos tekstu, dvikalbės, trikalbės knygos, spektakliai.
Ar per dvi dešimtis metų grupės nebuvo ištikusi jokia krizė ar pauzė?
Žinoma, buvo. Metus ar dvejus, apie 2000-uosius, veikla buvo minimali, bet nepavadinčiau to krize, tai buvo pamąstymai, kuria kryptimi judėti. „Orbitos“ nariai tuo metu buvo įsitraukę į savo projektus, tad gal tai tebuvo sutapimas? Vyko savotiškas „Sturm und Drang“ judėjimas, buvo daug nuveikta. Žinote, yra laikas mėtyti akmenis ir laikas rinkti akmenis. Tai buvo tam tikro suvokimo ir konceptualizavimo laikas. Susiformavo tam tikra bendra koncepcija, kuri netinka nei radikaliausiam, nei konservatyviausiam sparnui. Bėgant laikui keitėsi ir grupės sudėtis. Pora „Orbitos“ narių dabar nelabai aktyvūs, jų nėra Rygoje.
Yra stereotipas, kad rašytojai – introvertai, išlenda iš studijos tik pristatyti naujausios knygos. „Orbita“ ir jūs pats savo procesais šį mitą sėkmingai sklaidot. Jums svarbi publika?
Žinoma, svarbi. Neturiu nieko prieš, pavyzdžiui, kokį nors renginį, kai dalyvis egzistuoja tarsi izoliuotai nuo publikos. Tai priklauso ir nuo tam tikrų asmeninių savybių. Bet renginiams su muzika, su performansu būtų sunku be žiūrovų. „Orbita“ – ne uždaras ratas, o atvira bendradarbiavimo su įvairiais menininkais, muzikantais, autoriais sistema – tikriausiai tai ir yra jos esmė. Ne užsidaryti kiaute, o bendrauti. Pavyzdžiui, poezijos vertimai visada yra tam tikra sąveika su kitu, man tai atrodo labai prasminga.
Noriu tikėti, kad poezija ir literatūra turi to potencialo – antikarinio, antitotalitaristinio. Žmogiško.
Kaip tik norėjau paklausti apie vertimus – Kauno leidykla „Kauko laiptai“ 2021-aisiais išleido jūsų tekstų rinktinę „Praleistos smulkmenos“. Tarp vertėjų – Marius Burokas, Benediktas Januševičius, Vytas Dekšnys, Rūta Mėlynė, Donatas Petrošius. Pats rinktinę kuravote?
Nepasakyčiau, kad buvau kuratorius. Šiek tiek suprantu lietuviškai, bet vertimo, žinoma, negaliu vertinti. Redaktorius buvo Marius Burokas. Surinkti per kelerius metus išversti mano eilėraščiai, visi vertėjai yra mano seni pažįstami. Turiu tikrai gražų lietuvių draugų ratą, susitinkame ne tik renginiuose. Beje, 2014 metais „Kitos knygos“ išleido ir rinktinę „Orbita: prekės iš kosmoso“. Ten, aišku, buvo mano eilėraščių, tad paklausiau Mariaus, ar jis nenorėtų jų ir kitų, naujesnių, sudėti į knygą. Man atrodo, jam pavyko labai gera rinktinė.
Jūs irgi verčiate, tiesa?
Verčiu iš latvių į rusų, išleistos penkios mano vertimų knygos. Tai keturių latvių poetų kūryba, taip pat „Orbitos“ išleista rinktinė, kurioje tekstai spausdinami abiejomis kalbomis. Dar verčiu iš anglų. Išleisti mano versti rusų-amerikiečių poeto Eugene’o Ostashevsky (Jevgenijaus Ostaševskio) tekstai. Jis gimęs Sankt Peterburge, bet jau seniai gyvena Niujorke ir rašo angliškai. Na, ir šiek tiek esu vertęs iš italų, bet tik šiek tiek.
Semiono Chanino poetinė kalba itin gyva, jaučiamas ryšys tarp žodžio ir garso. Iš kur tai? Ar turite autoritetų, kurie įkvepia?
Tiesioginės įtakos nėra, nemanau, kad tai apskritai yra įtakos klausimas, labiau susiję su literatūra, kuri yra aplinkui. Aišku, kad įtaka egzistuoja kaip fonas, kaip nuolatinis srautas per protą. Todėl išskirti vieną ar kitą autorių sunku. Bet mane labai domina šiuolaikinė poezija. Skaitau tai, kas vyksta dabar.
Mane, kaip ir jus, domina įvairiausi dialektai, tarmės bei akcentai. Kaip manote, ar yra toks dalykas kaip taisyklinga kalba? Ar sutariate su savo kūrinių kalbos redaktoriais?
Taisyklingos kalbos mokomės mokykloje. Gramatikos, tam tikrų kodų prasme tai labai svarbu. Tačiau kalba yra gyvas, nuolat kintantis organizmas, ir mes patys kalbą keičiame priklausomai nuo to, kaip ja operuojame.
Kadangi „Orbita“ yra maža nepriklausoma leidykla, poetinio teksto redagavimo klausimas iškyla nuolat. Bet esmė tokia: poezija yra laisva. Manau, joje dar daugiau menininko nei prozoje, nors ir prozos tekste redaktorius taip pat turi būti lankstus ir sutikti su tam tikromis žaidimo taisyklėmis, kurias nustato autorius. Šia prasme yra buvę sunkumų. Keletą kartų su vienu ar kitu redaktoriumi ar korektoriumi buvo tiesiog neįmanoma dirbti, nes jis negalėjo priimti laisvesnių poetinio žaidimo taisyklių. Nukrypimas nuo normos turi teisę egzistuoti. Manau, kiekvieną kartą, kai kalbą naudoji poetiniam tekstui, ji yra išrandama iš naujo.
Jūsų tekstuose daug miesto, konkrečiai Rygos. Jei norėčiau kada atvykusi pasivaikščioti Semiono Chanino takais, ką rekomenduotumėt?
Taip, miesto yra – reikia pripažinti, kad eilėraščiuose girdėti miesto gyventojo balsas. Apskritai Ryga – nuostabus miestas. Senamiestis man patinka, bet pastaraisiais metais jis tapo labiau turistinis ir, sakyčiau, ne toks gyvas. Nenatūralus. Mėgstu istorinį centrą, kuris formavosi nuo XIX a. antrosios pusės. Ten jauku, jaučiuosi laisvai. Kitame Dauguvos upės krante yra Āgenskalns, arba Pārdaugava, ten daug medinių namų. Primena Žvėryną, lyg atskiras mažas miestelis, bet netoli centro. Čia daug gerų barų: „Pils“, „Čē“, „1983“, „Aleponija“, „Bolderāja“.
Negaliu nepaklausti apie karą, nes jis vyksta. Ar poezija, literatūra dabar yra ginklas, ar labiau vitaminas žmonėms? Pasakiau ir nuskambėjo kaip „opiumas liaudžiai“…
Pamenu, buvo tokia knyga apie rusų poetus, kalintus Stalino lageriuose. Įžangoje labai įdomiai rašoma, kad jų poezija iš esmės buvo tai, prieš ką Stalino režimas buvo nusiteikęs, todėl juos persekiojo. Nežinau. Noriu tikėti, kad poezija ir literatūra turi to potencialo – antikarinio, antitotalitaristinio. Žmogiško.
