Gegužės 7 diena. Popiet.
Kaune žeme ritinėjasi saulė. Pavasaris užgriuvo nuo kompiuterio apsvaigusią galvą. Tai puiki proga pasižmonėti ir išeiti į miestą, pasidžiaugti pavasario pragiedrintais veidais. Kaune šiuo metu vyksta Kauno literatūros savaitė. Tai tarptautinis, jau antrasis, rašytojų ir knygų festivalis. Skaičiau, kad festivalio organizatoriai Vytauto Didžiojo universitetas ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ šiuo festivaliu siekia aktualizuoti „kiekvieno – rašytojo, vertėjo, kritiko ar dėstytojo, leidyklos, bibliotekos ar knygyno, bukinisto ar skaitytojų bendruomenės – svarbų indėlį į žodžio kultūrą.“
Užkliuvau ties žodžiu bukinistas. Koks įdomus žodis. Lietuvių kalbos žodyne bukinistas – retų, vartotų arba senovinių knygų pardavėjas. Greit išnaršiau internetą ir pasiėmusi akinius išėjau į miestą savomis akimis pamatyti.
Šiandien visą dieną, nuo 10 iki 18 val., S. Daukanto gatvėje vyksta „KNYGŲ LAISVĖ. Bukinistų, antikvarinių knygynų ir nepriklausomų leidyklų mugė“. Nužvelgusi visumą, mintimis nusikeliu į vaikystę. Užaugau mažame miestelyje, kur šeštadienio turgus išties svarbus ritualas – ten žmonės prekiauja, šnekučiuojasi, sutinka senus pažįstamus. Toks mažytis ir širdžiai mielas šis literatūros turgelis.
Akimis lakstau tarp knygų pavadinimų, nuo vieno stalelio prie kito. Nujaučiu, kad iš čia išeisiu lengvesne pinigine. Prisimenu, kad su savimi turiu visai nedaug grynųjų ir lyg save nuraminu. Neatsilaikau ir prie knygyno „Kolibris“ stendo jau renkuosi knygas. Man leido atsiskaityti kortele, o kol viską susijungia, pardavėja meiliai su manimi šnekučiuojasi, pasakoja apie Sauliaus Šaltenio romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“. Nepamiršta pareklamuoti kito Kauno literatūros savaitės renginio, būtent susitikimo su šiuo autoriumi, kuris vyksta rytoj. Čia pat randu ir Sandros Bernotaitės romaną „Akys chimeros“. Jau kuris laikas noriu šio egzemplioriaus, o čia kaip ir proga. Persimetame su prekeive keliais žodžiais apie šį romaną. Atrodo, kad šis žmogus puikiai jaučiasi tarp knygų ir aš imu patikėti, kad ant šio stalelio nėra nei vienos, kurios ji neskaitė. Prieš atsisveikinant dar užklausiu, ar daug žmonių sulaukė šiandien. Ji man šypteli ir sako, kad užtenka.
Kiek yra, tiek užtenka.
Kitapus „Metropolio“, universiteto pašonėje, pūpso „Nemunas“, tolėliau žurnalas Kaunui „Į“, „Baltos lankos“, „MintVinetu“, „Hubris“, „Juodas šuo“, „Knyginėlis tarp eilučių“, „Chariblė“, „Raidynėlis“, „Andrena“, „Kauno apskrities viešoji biblioteka“, kuri sukausto praeivių smalsumą. Viena ausimi girdžiu ir viena akimi matau lyg stalčius, kuriuose slepiasi knygų įgarsinimai. Kad ir kaip norėčiau prieiti arčiau, nedrįstu lipti kitiems ant galvų. Ir toliau einu ieškoti, kuo papildyti lentyną.
Ilgėliau užsistoviu prie leidyklos „Versus“ stendo. Čia pastebiu kelių savo dėstytojų rašytas knygas. Svarstau, galbūt jie sutiktų ant jų pasirašyti. Vyriškis kitapus stalo draugiškai su manimi pasisveikina ir ima pasakoti apie ką yra knyga, kurią laikau rankoje. Jis mane kalbina ir aš noriai atsakinėju. Jis ima man pasakoti apie Jurgio Kunčino „Bitė ir kiti“, o aš godžiai klausausi.
Panašiai nutinka ir prie „Andrenos“ leidyklos palapinytės. Mano akis užkliūva už „Vilniaus Gaono istorijos“ – iliustracijos palieka tokį įspūdį, jog nusprendžiu privalanti turėti šią knygą savo namų bibliotekoje, nors ji skirta jaunesnei už mane amžiaus grupei. Prekeivė labai maloniai pasakoja apie šio leidinio unikalumą ir kad iliustratorius buvo peliuko Mikio filmuko kūrybinės grupės narys. Aš nežinau, ar tai tikra tiesa, bet ši nepaprastai estetiška knyga keliauja namo su manimi.
Tokių gražių knygų mugėje ne viena. Akimirką net pagalvoju, kad jei turėčiau vaikų, šiandien greičiausiai pripirkčiau begalę knygučių.
Prieš eidama kavos dar stabteliu prie „Nemuno“. Manęs niekaip neapleidžia nuojauta, kad kitapus stalo esančią moterį aš kažkur mačiau. Bet kokiu atveju, ji labai maloni, apieško visas dėžes, kad rastų mano norimą numerį.
Galiausiai nusiperku kavos, prisėdu ten, kur S. Daukanto gatvė lyg ant delno, ir džiaugiuosi. Žmonėmis, kurie ilgai nesimatė, o susitikę apsikabina. Šeimomis, kurių mamos renka vaikams knygutes. Praeivių šurmuliu ir tuo, kaip jie atsigręžia, sulėtina žingsnį ir galiausiai sustoja. Bet užvis labiausiai tuo, kad jie vieni kitiems šypsosi ir nori bendrauti. Argi ne puiku, kad literatūra geba suartinti žmones?
2022, Kaunas
