Kauno literatūros savaitės renginį, skirtą aptarti literatūros vaidmenį krizių metu, apžvelgia VDU Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantė Rūta Žemaitienė.
Kauno literatūros savaitė nustebino netikėta diskusija, kuri vyko gegužės 11 d. Kauno menininkų namuose. Susitikimas su rašytojomis Julia Fiedorczuk (Lenkija), Sabrina Janesch (Vokietija), Auður Ava Ólafsdóttir (Islandija), Jaryna Čornohuz (Ukraina) buvo išskirtinai jautrus. Jame netrūko nei humoro, nei liūdnų, susimąstyti priverčiančių akimirkų. Niekas nenustebo, kai pagrindine diskusijos tema tapo karas, vykstantis Ukrainoje. „Ar literatūra gali padėti tokiu dramatišku laikotarpiu?“ – klausia renginį moderuojanti Merilando (JAV) universiteto vyriausioji mokslininkė, saugumo ekspertė Eglė Murauskaitė. Nedažnai rašytojoms tenka diskutuoti krizės ir karo tematika, bet viešnios pasisako jautriai ir atvirai, jausdamos empatiją vieną kitai, ir suprasdamos, kad tai, kas vyksta pasaulyje, yra kiekvieno iš mūsų atsakomybė.
Jaryna Čornohuz (g. 1995) – ukrainiečių poetė, karo medikė ir žvalgė sako, kad šiuo metu ukrainiečių poezija yra nepatogi ir pilna skausmo. Bet tokia ji turi būti. Dėl žmonių atminimo, nes neaišku, ar po mėnesio jie dar bus gyvi.
Traumos patirtis yra su nieko nesulyginama. Tačiau, kaip ir dažnose gyvenimo situacijose, taip ir apkasuose – gelbsti humoras. „Juokas padeda išgyventi mirtį kaip patirtį, tačiau „mums bus juokinga, o užsieniečiui crazy“, – teigia Jaryna. Stipriausias jausmas, su kuriuo susiduria nuo 2014 m. yra vienišumas, nes niekas nesupranta to, kas patiriama karo metu, nors tuo pačiu metu Ukrainoje gyvenimas vyksta – žmonės tuokiasi, paaugliai išgyvena savo paaugliškus metus. Karas parodė, kad viską gali prarasti per vieną minutę. Paradoksalu, bet žmonės tapo žmogiškesni, tolerantiškesni, o literatūra tapo įrankiu padėti kitiems suprasti tai, kas nesuprantama.
Lenkų prozininkė, poetė, vertėja ir tyrėja Julia Fiedorczuk (g. 1975) kelia klausimą, ar būdama komforto zonoje gali rašyti apie karą – ar nevagi kito žmogaus balso? „Kaip galiu rašyti apie kito tragediją?“, – teiraujasi Julia, tačiau tuo pačiu pripažįsta, kad literatūra padeda susišnekėti, pateikti idėjas kitu kampu, kūrybiškiau. Lenkijoje vyraujantis socialinis susiskaldymas, taip pat kelia iššūkių. Žmonėms reikia literatūros, kuri pastūmėtų žvelgti plačiau. Emigracija iš Baltarusijos, klimato katastrofos – tai yra pagrindinės temos, apie kurias Julia šiuo metu rašo.
Islandų rašytoja, poetė, dramaturgė Auður Ava Ólafsdóttir (g. 1958) mus perkelia į taikią šalį, kuri neturi sienų, neturi kaimynų, šneka kalba, kurios niekas nesupranta. „Mes gyvename nuobodų gyvenimą“ – nusišypso Auður, tačiau turi atjautos jausmą, kuris atsispindi 2016 metai išleistame romane „Randai“, įvertintame Šiaurės ministrų tarybos literatūros premija. Romano tema – kasdienybės ir karo palikti randai žmogaus sieloje ir kelio išlikti ieškojimas, kad išgelbėtume save ir tuos, kurie mums rūpi. Kaip ir lenkų poetei Juliai Auðu yra nesvetima klimato kaitos problema. Islandijos turtas – vanduo ir smėlis, šalia miegantys ugnikalniai, kurie, nesirūpinant aplinka, bet kada gali išsiveržti.
Vokiečių rašytoja Sabrina Janesch (g. 1985), studijavo kūrybinį rašymą, žurnalistiką ir filologiją Vokietijoje bei Lenkijoje. Jai taip pat nesvetima karo tematika literatūroje. Naujausias romanas „Sibiras“ (Sibir, 2023) paremtas autorės giminės istorija, Rusijos vokiečių išgyvenimais karo metu ir repatrijavus atgal į Vokietiją. Tai pasakojimas apie praeities šešėlius, apie tremtį ir tėvynės ieškojimą. Sabrina teigia, kad norėdami padaryti pasaulį geresnį, turėtume ugdyti empatiją nuo mažų dienų, o tam labai reikalinga gera literatūra vaikams, kurios dabar trūkta. Literatūra, rašytojos nuomone, suteikia vilties, supratimą, atidaro širdis ir išlaiko visuomenės ryšį. Nors skirtingų požiūrių ir atstovavimo kitoms politinėms kryptims Vokietijoje taip pat netrūksta. Fašistinės temos ir propaganda skverbiasi per Facebook, Instagram, TikTok. Pati autorė yra sulaukusi grasinimų, tačiau baimę nuveja ir tęsia darbus.
„Ar reikia uždrausti tam tikrą literatūrą?“ – kertinis ir vienas iš paskutiniųjų diskusijos klausimų. Vienos viešnios mano, kad tai neturėtų didelės įtakos, nes diktatoriai neskaito tokios literatūros, jie bijo poetų. Tačiau čia Jaryna pasisako griežtai ir aiškiai: „Yra literatūra, kurią reikia uždrausti. Būtina peržiūrėti rusų literatūrą. Daugelis žinomos rusų klasikos romanų persipina su fašizmu ir genocidu. Literatūra yra kaip įrankis Rusijos diktatoriui“.
Ukrainiečiai tą puikiai supranta, mato ir tikisi, kad jų žodis pasklis plačiau, o literatūra paskatins pasaulio žmones susivienyti, pajausti ir suprasti. Suprasti, kad už vykdomą genocidą esame atsakingi visi.
„jei mes su tavimi liksime gyvi
aš pirmąkart gyvenime pabandysiu
pasodinti augalą dar
neužminuotame lauke
pasodinti jį miestietės rankomis
kuri tik prasidėjus karui
pastebėjo
kas slepiasi po asfaltu“
Ištrauka iš Jarynos Čornohuz eilėraščio „Jei mes su tavimi liksime gyvi“
