2020 m. rudenį Vytauto Didžiojo universitetas inicijavo atviras esė rašymo dirbtuves „Miestas tekste, tekstas mieste“. Šis projektas – tęstinė naujausiame mūsų žurnalo numeryje plačiau pristatomos „Kauno literatūros savaitės“ dalis.
Dirbtuves vedė rašytojas, poetas, eseistas Laurynas Katkus. Iš jo dalyviai išgirdo apie esė žanro tradiciją Lietuvoje ir pasaulyje, jos atmainas ir transformacijas šiuolaikinėje literatūroje, analizavo žymių eseistų Walterio Benjamino, Josifo Brodskio ir Thomo Manno festivalio organizuojamų esė konkursų laureatų tekstus ir kūrė savas esė, apmąstydami tekstą mieste, miestą tekste. Dalis šių tekstų gyvai skambės ir gegužės 21 d. „Kauno literatūros savaitės“ jauniesiems kūrėjams skirtame renginyje „Nauji vėjai“. Kviečiame susipažinti su Juliaus Uogelės esė.
…čia pradėjom?
Norėčiau jus, gerbiamasis, pakviesti pasivaikščioti. Ir kuo skubiau – vėluoju susitikti su draugais. Juk Kaune, kertėje paskutinių Kalniečių gatvės numerių Eiguliuose, netoli buvusio „Topolio“ (dabar – „Iki“), dažnai prigriebia noras, kaip visi žino, eiti bet kur kitur. Nebijokite, atsivesiu jus kartu. Nebijokite, gidas – vietinis. Tikrai. Čia prasidėdavo dauguma gido gyvenimo dienų. Tik, aišku, miestas kurį aprašinėju, tėra rekolekcija praeities – nelabai kas liko iš to, ką matydavau Kaune. Ne dėl to, kad išnyko, o todėl, kad daiktai, prisirinkę prisiminimų, tetampa priminimu. Susimąstau, ar jaučiuosi laimingas gyvendamas vietoje, kur susikurti naujų prisiminimų neįmanoma ir kartais pagalvoju – taip! Bet dažniausiai ne. O net sugedęs laikrodis rodo teisingą laiką dukart per dieną, tad gal vertinti pagal mažumą neverta. Šia prasme, man miestas jau yra užsipildęs. Ir nors nesinori galvoti ar įprasminti to, per laiką tie prisiminimai tampa liūdni, kartu su jų aprėpiamais daiktais.
Užsibaigus begaliniams itin netvarkingos laiptinės aukštams, prasiveria duobėtų gatvių (bent tokios būdavo anksčiau, visgi – „Kaunas tvarkosi“ užrašus teko skaityti jau pusę savo gyvenimo, ką žinau, gal susitvarkė) peizažas ir prasideda virtinė nesibaigiančių paminklų praeičiai. Čia nusidriekia sovietinio peizažo pamėklės, tik, ačiū dievams, retinamos neblokinių daugiaaukščių. Nei atsiminimų apie vaikystės žaidimus ar senus draugus čia nė su žiburiu nerasčiau. Tačiau čia buvo ir yra mano gyvenimo pradinis taškas, tad jis irgi reikšmingas.
Įžvalgesnis vaikščiotojas pastebėtų, kad nuo čia einant su tikslu galima bet kur Kaune atsirasti per keturiasdešimt minučių. Aišku, su tikslu, kaip visada, neisime. Anaiptol – į centrą pro kitas vietas. Gastrolės mus greitai prives iki pastatų rinkinio, kurį dažnai žmonės iš kitų miestų atpažįsta pirma – Kauno klinikų. Nei su mirtimi, nei gimimais neasocijuoju šitų pilkų pastatų. Kaip galėčiau? Per daug laiko čia praleidau. Įprasminimas paprastas – buvusi (trumpalaikio) darbo vieta. O paplušus bent porą dešimtį valandų skyriuje, kur pacientai keičiasi dažniau nei vienkartinės pirštinės (chirurginis skyrius), apie mirtį nebegalvoji. Verčiau užmiršti, ignoruoti. Dažnas ten buvo įvaldęs tą meną iki meistriškumo. Mano skyriuje dirbdavo kelios užkietėjusios seselės, nužmogėsusios pakankamai, kad dirbtų. Nežinau, į ką ten per laiką žmogus pavirsdavo, nes robotais nepavadinsi – bendraudavo, šypsodavosi ir planuodavo pensijas. Robotai pensijos neplanuoja (matyt, nes pragyvenimui pinigų nereikia). Taip pat grįžus po pacientės nuvežimo iki greitosios neklausia: „O šita nepasimirė, kol vežei? Nes dėl šitos abejojau.“ Ne, robotais nepavadinčiau.
Kažkodėl kelias iki namų slenksčio visada greičiausiai praeina. Tarsi negalvojus visą dieną, smegenys prisipildo minčių ir jos pagreitina laiką. Susimąstau, kokio velnio išėjau į šitą ekskursiją.
Tačiau yra tam tikras nuostabus dalykas, paslėptas netoli „Iki“ parduotuvės, kur, būdamas dar nepilnametis pirkdavau alkoholį nenusiėmęs klinikų pagalbinio darbuotojo uniformos. Dažnai užvadindavau „Narnija“. Ne dėl to, nes ten būdavo itin nuostabu. Dažnai pasimesdavau ieškodamas įėjimo į Eigulių piliakalnį. Sunkiomis dienomis, vietoj, apgaubtoje žolių, bepliekiant karštai vasaros saulei, ar rudens žvarbumui, ant kuprinės atsisėdus labai žavu buvo skandinti kasdienį nuobodulį. Ne dėl to, nes atsirasdavo laisva minutė, o todėl, kad pavogus nelaisvą ją švaistyti daug maloniau. Aišku, ant žemės išmestos nuorūkos, tušti vyno buteliai ir abejotino vertingumo pokalbiai tik vėliau tampa problemomis. Ar gailestavimu. Truputį graudu, kai visi laimingi prisiminimai iš tų laikų buvo girtos gastrolės. Dar ir vogtos minutės. Tačiau niekas skolų neatėjo susigrąžinti, tad tai lengva užmiršti, ignoruoti. O dabar, kol apsunkusios kojos ir kvepiame ne itin žavingai, reikia eiti link centro – juk vakare bare visad sutiksi pažįstamų. O kadangi iki vakaro toli, galima praeiti pro Pelėdų kalną.
Pelėdų kalne visada susitinka paaugliai, neįperkantys normalaus vyno, menininkai ir šunvedžiai. Į tvora aptvertą (ant tvoros sėdi pelėdų skulptūros) kiemą dažnai prisirenka visų tipažų po kelis. O užlipus viršun, stovint prie vėliavos stulpo (ant jo vėliavos beveik niekada kažkaip nebūdavo), atsiveria visas Kauno centras, begalė nuostabių raudonų ir juodų stogų. Niekam tai nėra įdomu. Peizažai nustebina tik vieną kartą. Tačiau kai nėra apie ką kalbėti, visi sukužda: „Argi ne gražu?“ „Gražu. Už tai ir išgerkime.“ Kartojama formulė tiek kartų, kiek reikia, kol atsiranda apie ką kalbėti. O kai neatsiranda, pradedi gūžčioti pečiais ir kartoti tą virtinę frazių, kurias tokiais momentais kartoji. Pašnekovai irgi. Jeigu nebūtų dar tik vakaro pradžia, galima būtų skirstytis. Tačiau vietoje to išsiimi dar kelių šimtų minučių paskolą (greitas kreditas) ir žengi žemyn, vis labiau stengdamasis nenusiridenti nuo kalno. Dažnai tokiomis dienomis stengiesi nenusiridenti.
Baruose pilną žmonių. Kaip kitaip? Juk šiandien trečiadienis (studentų ketvirtadienis, o juk ketvirtadienis yra studentų penktadienis). Pranašystės nemeluoja – bare vėl sutinkam draugus. Didelėje grupėje neturėti apie ką kalbėti yra daug lengviau. Lengviau yra apsimesti, žaisti tą dažną žaidimą, kur kalbama daug, bet nepasakoma nieko. Ilgą laiką buvau to meistras, tačiau įgūdžiai nubluko ir pats žaidimas, žinoma, atsibodo. Ir net ilgą laiką nežaidęs, kartais netyčia, nemačiom, sužaidžiu partiją. Bet kolei kas, šiuo metu šitame bare žaidžiame. Ir kartais nenorom, belaikant kortas prispaustas krūtine, kažkas užmato vieną jų. Tačiau žaidimo taisyklės aiškios – nors ir matai, turi ignoruoti. Niekas po partijos apie žaidimą neužsimins. O kol dar esame čia, iš anksto pasakysiu: aplink barą, kelių kiemų atstumu slepiasi žavingesni užkampiai. Tarpukario pastatai giriasi žavinga praeitimi, kurią, būdamas Kaunietis, išgirsti tuzinus kartų ir niekad neįsimeni. Nagi, už poros kvartalų įdomi vieta – eime.
Pieno cecho tarpukiemis, kur bet kokį jauną suaugusįjį pagauna visuotinė nostalgija, buvo dažna vieta pavakariais. Arba naktį. Jaunimas, bevaikščiojant po barus, kai ryškias šviesas įjungia ir mandagiai paprašo išeiti, dažnai ieško vietos „dasimušti“. Abejoju, ar kur nors egzistuoja geresnė. Čia dažnai užsibaigia ilga diena ar bent jos bendra dalis. Troleibusai vėlyvom valandomis nebevažiuoja. Tad kol cigaretės dūmai išsisklaidinėja, o tu kvieti taksi, atsilabiname ir skirstomės. Aš einu pėsčias (gaila arba neturiu pinigų taksi), bet šito tau nesakysiu. Žaidimas nesibaigs, kol nepamatysiu, kad išvažiavai saugiai namo.
Eidamas mąstysiu apie tai, kad Kauno vardas kilo iš žodžio „kautis“, tad nieko nuostabaus, kad miesto rajonus tokiu metu užpildo naktinės figūros – pastaruoju metu vis mažiau gąsdinančios, familiarumo prijaukintos. Laikui bėgant, galima viską pamilti. Slidūs laiptai iki viešosios bibliotekos užslopina kvėpavimą ir pristabdo, bei galutinai prislegia laiko išbandytus plaučius. Puiki vieta parūkyti, mat galima ant šlapio cemento prisėsti. Čia krinta visiška tyla, o ant tvoros užrašyta netaisyklinga anglų kalba – „even a brocken clock is right twice a day“. Galbūt per daug naktų, praleistų taip pat, visgi pradeda slėgti? Gal tas momentinis džiaugsmas teparodo, kad situacija netaisoma?
Einu namo vengiant Ąžuolyno, kur stumbro (ne tauro, kuris pavaizduotas herbe) pirminiai lytiniai požymiai vietinių akis bado jau virš keturiasdešimt metų. Ne todėl, aišku, kad vengčiau stumbro, bet toks greitesnis kelias. Mintyse prisiruošiu ryškiom „Maximos“ šviesom ir Savanorių prospekto šurmuliui. Šurmulio nėra, telefono ekranas nušviečia, kad beveik ketvirta ryto. Vogta iki paryčių.
Kažkodėl kelias iki namų slenksčio visada greičiausiai praeina. Tarsi negalvojus visą dieną, smegenys prisipildo minčių ir jos pagreitina laiką. Susimąstau, kokio velnio išėjau į šitą ekskursiją. Kažkur suvokiu, kad šitą klausiu savęs jau dvidešimtą kartą iš eilės. Praeinu pro „Topolį“ (dabar – „Iki“) ir įžengiu į pažįstamų pastatų tarpukiemį. Man šypteli sovietinės pamėklės, tarsi viską jau mačiusios prieš tai. Žiūrėdamas į viršutinį langą matau, kad šviesa įjungta, iš skubėjimo, matyt, būsiu palikęs. Ir žinau, kokia šaus mintis ryt ryte. Šiandien jau yra ketvirtadienis (studentų penktadienis). Žadasi daugiadienės. Įdomu, kiek dar sugebėsiu vogti laiką?
O dabar apsižvalgykime. Ar mes ne…
