Gyvenant mieste tikrai galima apsieiti be asmeninio laikrodžio – net išsikrovus telefonui, visada žinosite, kiek valandų. Ir jei ne prasti mechaniniai ar istoriniai saulės, tai kas valandą grojantis Laisvės alėjos fontanas ir visuomet 19:44 prasidedančios „Žalgirio“ namų rungtynės „Eurolygoje“ (ir su tuo susijęs miesto triukšmo lygis) jums padės susiorientuoti paroje. Kad būtų lengviau, pristabdžiusi tempą „Kauno pilno kultūros“ redakcija parengė šią kaunietiškų laiko skaičiuotojų suvestinę. Joje – tikrai ne visi objektai, tad sąrašą pratęsti pakviesime jus.
Vytauto pr. 24
2017 m. atidaryta rekonstruota Kauno autobusų stotis, o joje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu bei Lietuvos architektų sąjungos pirmininku vėliau tapęs Gintaras Balčytis suprojektavo ir rekordinį laikrodį. Taip, taip – keliautojus sveikina didžiausias elektromechaninis laikrodis šalyje. Jis yra 4 metrų skersmens, minutinė rodyklė yra 2,08 m ilgio, valandinė – 1,33 m ilgio.
Rotušės a. 15
Jei jau apie „-iausius“, kviečiame atlošti galvą, nes šis laikrodis – aukščiausiame, 53 metrus siekiančiame Kauno senamiesčio bokšte. Rotušės laikrodis daug metų buvo prieinamas tik juo besirūpinusiam laikrodininkui, kadangi laiptai iki jo buvo avarinės būklės. Dabar, lankydami Kauno miesto muziejaus ekspoziciją, galite ir patys pasijusti laikrodininkais. Apskritai Kauno rotušės laikrodžio istorija mena XVIII a. pabaigą – tuometinis burmistras Henrikas Esenas įsakė perstatomam rotušės bokštui pagaminti laikrodį su varpais. 1907 m. laikrodis pakeistas nauju, pagamintu Peterburge. Vėliau jo mechanizmai, manoma, išvežti į Maskvos politechnikos muziejų, o juos pakeitė elektromechaninis laikrodis. Neseniai jis vėl atnaujintas. Valandas muša 2 kg sveriantis plaktukas!
Muitinės g. 6A
Neseniai atnaujintas Vilniaus universiteto Kauno fakulteto saulės laikrodis keliaujantiems šypsosi ir naktį, ir dieną. Jis taip ir vadinamas – besišypsančiu laikrodžiu. 1986 m., taigi dar sovietų okupacijos metais, jį sukūrę Antanas Balkė ir Ričardas Krištapavičius pasistengė, kad laikrodis rodytų ne Lietuvos, o tikslų Kauno laiką. Gotikinių figūrų įkvėptas simbolis primena langą – tarsi iš universiteto į miestą sklindančių žinių simbolį.
Studentų g. 48A
„Saulės laikrodžiai neprarado dekoratyvinės ir informacinės reikšmės, jie žmonėms įdomūs ne tik dėl dizaino, grožio, bet ir dėl galimybės praturtinti astronomines žinias, kai smalsuoliai bando išsiaiškinti, kodėl saulės laikas nesutampa su įprastiniu“, – yra sakęs KTU emeritas Jonas Navikas, vienas iš didžiausio vertikalaus saulės laikrodžio Lietuvoje kūrėjų. 2006 m. ant tuometinio KTU Informacinių technologijų plėtros instituto pietrytinės sienos įrengtas laikrodis – istorijos jungtis su šiuolaikinėmis technologijomis. Maksimalus jo gnonomo – strypo, nuo kurio krinta valandas rodantis šešėlis, – ilgis yra 8,597 m. Beje, KTU studentų miestelyje yra žmogaus šešėlio saulės laikrodis, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį 2009 m. įrengtas pievelėje šalia Cheminės technologijos fakulteto.
Vaižganto g. 30
Kauno muziejų ekspozicijose ir fonduose galima aptikti dešimtis laikrodžių, pasakojančių įvairiausias jų autorių ar savininkų istorijas. Be to, Lietuvoje juk net turime laikrodžių muziejų – ieškokite jo Klaipėdoje. Šįkart kviečiame atkreipti dėmesį į rankinį laikrodį, eksponuojamą Sugiharos namuose. Tiesa, pats olandų radijo imtuvų kompanijos „Philips“ atstovas, tapęs Nyderlandų garbės konsulu ir artėjant Holokausto šmėklai išrašinėjęs žydų pabėgėliams vizas į Nyderlandų kolonijas, Janas Zwartendijkas čia niekuomet nesilankė. Bet atnaujinant buvusio Japonijos konsulato ekspoziciją įrengtas šiam kukliam olandui, po mirties paskelbtam Pasaulio tautų teisuoliu, dedikuotas kambarys. Jame – ir keletas jo asmeninių daiktų. Iš pažiūros paprastas laikrodėlis šiandien simbolizuoja laiką, tirpusį išrašinėjant vizas, išgelbėjusias daugybę gyvybių.
Šv. Gertrūdos g. 2
Šitiek laikrodžių aptarėme, metas susipažinti ir su jų meistrais. Ši laikrodžių taisykla seniausia mieste ir veikia dar nuo tarpukario. Jos meistrai pluša beveik po pusšimtį metų! Joje laikrodininku iškart po Antrojo pasaulinio karo pradėjo dirbti Holokaustą išgyvenęs Iseris Šifris, Kaune gimusios, vėliau Izraelyje gyvenusios ir vėl pas mus sugrįžusios „Kaunas 2022“ ambasadorės, veiklios optimistės Bellos Shirin tėvas. Šios šeimos istoriją primena ant fasado šalia įėjimo esantis nedidelis piešinys, kuriame pavaizduota Bellos besilaukianti mama ir tėtis.
K. Donelaičio g. 64
Šį laikrodį ne tik mato, bet ir girdi daugelis dirbančių, kultūros renginius lankančių ar gyvenančių aplink Vytauto Didžiojo karo muziejų, taip pat laisvalaikį leidžiantys Vienybės aikštėje. Nuo 1936 m. veikiantis vokiečių firmos „C.F. Rochliz“ laikrodis tarpukariu buvo nupirktas už suaukotus 100 tūkst. auksinų. Kiekvieną pirmadienį jį lanko laikrodininkas.
M. K. Čiurlionio g. 16
Kauno geležinkelio stotis šiandien atrodo kitaip nei iki Antrojo pasaulinio karo. Suniokotas objektas naujam gyvenimui prikeltas pagal tipinį sovietinį projektą, atspindėjusį to meto neoklasicistines tendencijas. Pasakojama, kad iki karo laiką čia rodydavo itin tikslūs šveicariški mechanizmai. Dabartinio laikrodžio vaidmuo taip pat itin svarbus – juk traukiniai nelaukia.
Laisvės al. 102
Simboliškai Kauno laiko maršrutą baigiame vienoje istorinių kauniečių pasimatymų vietų. Teks palūkėti, kol Kauno centrinio pašto laikrodis vėl ims rodyti tikslų laiką, kad prie jo lūkuriuojantys įsimylėjėliai žinotų, kada jų simpatijos pasirodys akiratyje. Čia įsikursiančio Nacionalinio architektūros instituto atstovai patikino, kad 1935 m. fasade įrengtas elektrinis laikrodis saugomas kartu su visomis kitomis vertingosiomis Felikso Vizbaro projektuotos modernizmo ikonos savybėmis. To meto spaudoje, gyrusioje, kad jis „modernumo atžvilgiu Kaune bus vienintelis“ ir „nakties metu apšviečiamas“, pasirodė karikatūrų, išjuokusių itin aukštai pakabintą 75 cm diametro laikrodį – suprask, ne žemažiūriams.
Visos fotografijos – Arvydo Čiukšio
