Viename pirmųjų mūsų žurnalo numerių pristatėme tuomet vienuolikmetį Kauno įvairių tautų kultūrų centrą ir jo tuometinį vadovą Dainių Babilą. Net septyneri metai praėjo! Nors, žinoma, per juos centre teko lankytis – pavyzdžiui, festivalio „Kaunas Photo“ parodose. Jau pilnametėje įstaigoje, antruosiuose daugelio Kaune gyvenančių tautinių bendruomenių namuose, pirmadienio rytą mane pasitiko kiek daugiau nei dvejus metus jai oficialiai (o prieš tai – laikinai) vadovaujanti Eglė Rušinskaitė. „Užaugau Visagine, tad daugiakultūriškumas man daugiau norma nei išimtis“, – šypsosi moteris. Tai liudija ir jos patirtis. Ilgą laiką praleidusi Raudonajame Kryžiuje, padėjusi pabėgėliams, šiame centre, kuriame užsiima kultūrine ir švietėjiška veikla, ji jaučia natūraliai tęsianti savo misiją ir visai nepyksta, kai darbas nesibaigia penktą vakaro. Kuo centras pilnesnis žmonių, garsų, kultūrų – tuo geresnis įrodymas, kad sekasi.
Pabandžiau vizualiai įvertinti, ar labai pasikeitė centras nuo 2016-ųjų sausio, kai pirmąkart čia buvau. Lyg nelabai! O savo darbe, jo rezultatuose ar jaučiate sparčius pokyčius?
Vizualiai gal ir nesimato, bet juokiamės, kad centras yra labai mobilus. Tai mokymai, tai repeticija, tai koncertas. Vaizdas vis keičiasi, nors sienų nestumdome. Atsiranda naujų veiklų:tradicinėms bendruomenėms sustiprėjo poreikis mokytis lietuvių kalbos. Mokymus rengiame ir su partneriais – SPEAK, Raudonuoju Kryžiumi. Be to, turime ir naujų bendruomenių. Labai aktyviai buriasi kirgizai, marokiečiai, žinoma, gerokai išaugo ukrainiečių skaičius Kaune. Ateina ir pavienių žmonių, kuriuos suvedame su jau egzistuojančiomis bendruomenėmis, pakviečiame į veiklas. Žinote, pavyzdžiui, kirgizų visuomet čia buvo, jie prekiauja automobiliais, anksčiau neieškodavo kultūrinio gyvenimo, bet atsirado šeimos, atvažiavo artimieji, bendruomenė plečiasi, tad ir bendrų veiklų norisi, siekiama puoselėti savo kultūrą. Tokie natūralūs pokyčiai Lietuvos visuomenėje.
Kaip sekasi su tais, kurie galbūt ne savo noru atsidūrė Lietuvoje, tikėjosi patekti į Vakarus, bet užstrigo čia? Ar turite kokį ryšį su jais?
Žmogaus integracija, kultūrinė veikla yra jau tolimesnis etapas. Nors mes tikrai aktyviai bendradarbiaujame ir su Raudonuoju Kryžium, ir „Sienos“ grupe. Pas mus lietuvių kalbos mokėsi tie pabėgėliai, kurie apsigyveno Kaune. Vis dėlto mūsų tikslas yra ne individualus darbas, bet bendruomenių būrimasis ir palaikymas. Žinoma, yra visokių iniciatyvų – pavyzdžiui, vyko labai sėkmingas taivaniečių kultūros renginys. Pačios organizacijos dar nėra, bet yra iniciatyvinė grupė. Labai džiugu, kai galime padėti sukurti tą ryšį ir sudaryti žmonėms galimybes.
Kiek bendruomenės mainosi patirtimi, ar lanko viena kitos renginius?
Įvairiai. Vienuose renginiuose norisi su savais pabūti. Į viešus koncertus ar paskaitas dažniausiai įsijungia ir kitų bendruomenių atstovai. Tie, kurie čia veikia dešimt ar daugiau metų, tikrai vieni kitus pažįsta. Mes kaip centras irgi stengiamės įtraukti visus, ne tik kauniečius. Festivalis „Kultūrų sodas“, vykstantis Istorinės LR Prezidentūros sodelyje, yra vienas tų renginių, kuriuose ir bendruomenės turi galimybę kartu pabūti, ir miestas kultūrinį dialogą sukurti, pajusti tą įvairovę.
Visas tas 154 kultūras? Ką simbolizuoja šis skaičius jūsų centro feisbuko paskyros pavadinime?
2011 metais Lietuvoje iš tiesų suskaičiuoti 154 skirtingų tautybių žmonės – žinoma, mūsų centro atveju skaičius labiau simbolinis. Vienijame 12 oficialių organizacijų, bet bendraujame ir su tomis, kurios turi savo patalpas, pavyzdžiui, Kauno lenkais. Sakyčiau, 18 bendruomenių bus. Gimtosios kalbos dienos metu panašiai tiek ir kalbų centre galima išgirsti. Beje, pernai suorganizavome net daugiau nei 154 renginius (juokiasi).
O jūs pati kiek kalbų mokate ir darbe vartojate?
Aš visada stengiuosi bendrauti lietuviškai. Net vienas išmoktas žodis jau yra svarbus. Bet kalbu ir anglų, rusų kalbomis, šiek tiek vokiečių, ukrainiečių suprantu. Yra tekę mokytis persų kalbos, raides galiu atpažinti.
kartais paskaičius komentarus po kokio didesnio festivalio pasidaro aišku, kad dar daug reikės dirbti, kad tas kitas taptų savas.
Šiame numeryje pasakojame apie universalią kalbą atstojančią muziką, ir pas jus centre jos skamba daug. Manau, dar vienas bendravimą skatinantis elementas visada yra maistas. Ar centre pasitaiko daug progų paragauti įvairių kultūrų?
„Kultūrų sodo“ metu stengiamės dalyviams pasiūlyti įvairaus tradicinio maisto. Lauke dažniausiai ruošiamas plovas. Kasmet vis kita tauta jį gamina. Uzbekai, totoriai, kirgizai – patiekalas lyg tas pats, bet kiekviena tauta ruošia jį savaip. Tai ir vienija, ir skirtumus parodo.
Visai kaip pasakos – motyvas, moralas panašus, bet herojai ir kiti elementai kiekvienoje tautoje vis kiti, saviti.
Taip, būtent. Būtent tokį projektą pernai vykdėme – „Kauno tautų pasakos“. Renginių ciklo metu surinkome tas pasakas, leidykla „Debesų ganyklos“ jas originalo kalbomis ir lietuviškai išleido. O dabar „Kultūros pase“ galima rasti režisierės Loretos Vaskovos edukaciją, kurios metu pasakos atgyja.
Kaip Kaune gyvenančios tautinės bendruomenės reagavo į Rusijos invaziją Ukrainoje?
Kaip ir lietuviams, visiems pirmiausia buvo šokas. O vėliau prasidėjo palaikymas per veiklas, įsitraukimas į renginius ukrainiečiams. Mūsų centras jungėsi į kitas iniciatyvas, pavyzdžiui, pavasarį vykusią meno mugę. Turėjome meno terapijos, kaniterapijos užsiėmimų. Buvo ir asmeniškesnė istorija. Pagal „Erasmus+“ programą pas mus turėjo atkeliauti savanorė iš Ukrainos. Laukėme, prasidėjo karas, nebegavome iš jos žinių. Po kokių penkių dienų parašė: „Ar vis dar manęs laukiate?“ Ji mums buvo didelis ramstis, taip pat ir susikalbėjimo klausimais. Deja, savanorė Lietuvoje nesijautė pakankamai saugiai. Bet dabar turime savanorę iš Armėnijos.
Svarbu dalyvauti tarptautinėse programose?
Tikrai taip, „Erasmus+“ padeda burti tarpkultūrę komandą. Taip pat esame „Roots & Routes International“ asociacijos nariai, dalyvaujame jaunimui skirtuose projektuose. Ir apie neapykantos kalbą, ir apie įsidarbinimą, ir apie tarpdisciplinius mainus su menininkais. Akademikai mokosi laužyti tam tikras taisykles, čia ir dabar laisvai kurti su kitais. Džiugu, kad per tokius projektus turime galimybę įtraukti įvairius žmones. Tiek tautinių bendrijų narius, tiek lietuvius, kurie keliaudami į projektus atranda tarpusavio ryšį. Prieš porą metų į vieną projektą išleidome romę, lietuvį ir indą, jie susibičiuliavo – graži ta draugystė, dėl jos nyksta stereotipai.
Mes čia vis kalbame apie projektus, koncertus. Bet juk bendruomenė – tai ir gimtadieniai, vestuvės, kitos šventės. Turbūt ir tokių būna? Gal jų metu jūs jau ne darbuotojai, o svečiai?
Žinoma, būna ir tradicinių vestuvių, o mes mielai dalyvaujame. Kartais tampame tiesiog šeimos nariais. Galime prisidėti ne tik patalpomis, bet ir mokymais, tiesiog patarimais. Norisi, kad žmonės gerai jaustųsi, kad galėtų patys projektą parašyti, verslo liudijimą susitvarkyti, mėgstama veikla tvarkingai užsiimti. Padedame, kiek galime, nors žmogiškos galimybės ribotos.
Administraciniai iššūkiai – didžiausi?
Iš dalies taip, bet svarbios ir visuomenės nuotaikos, nuostatos – tai nesibaigiantis procesas. Kiek galime, keičiame požiūrį dalindamiesi pozityvumu, burdami žmones, kviesdami į renginius. Bet kartais paskaičius komentarus po kokio didesnio festivalio pasidaro aišku, kad dar daug reikės dirbti, kad tas kitas taptų savas.
Rodos, Kauno centro modelis visai unikalus. Ar yra kitur Europoje tokių įvairioms tautinėms bendruomenėms skirtų centrų?
Kitur veikia kultūros centrai, kurie nėra skirti tautiniu pagrindu susiburiančioms bendruomenėms. Yra integracijos centrai, kurie siūlo ir kultūrinių veiklų. Bet, kiek man tekę matyti ir susipažinti, tai būtent tokių kaip mūsų tautų centrų kitur nėra. Kartais vakariečiai pašnairuoja į mūsų veiklą. Lietuvoje turime savitą supratimą (nors tautinių mažumų įstatymo ir nebėra), kad yra gyventojai, yra piliečiai, yra tautinės mažumos, yra užsieniečiai migrantai. Kitur visi – tiesiog gyventojai, tokio tautinio skirstymo nėra.
Kad greičiau riba tarp kito ir savo nyktų, kviečiu paanonsuoti, į kokius centro renginius skaitytojai galės greitu metu užsukti.
Centro ypatybė ta, kad Naujuosius metus švenčiame keliskart: per pavasario lygiadienį, kovo 21 d., tradiciškai minėsime persiškuosius, Novrūzą. Naujovė – airiškų šokių užsiėmimai kartą per mėnesį, kuriuos ves lietuviškai kalbanti čekė! Lauksime susidomėjusių kovo 4 d., balandžio 1 d. ir gegužės 13 d. Kas mėnesį vyksta ukrainiečių koncertai, armėnai planuoja pristatyti išleidžiamas natų knygas. Rugpjūtį lauksime nemažos tarptautinės jaunimo komandos – bus jau minėti tarpdisciplininiai mainai. Taip pat planuojame ir renginį Pasaulinės kultūrų įvairovės dienai dialogui ir vystymuisi, o informacija pasidalinsime feisbuko paskyroje „154 kultūros“.
