Spalio 19 d., 18 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks Violetos Bubelytės parodos „Monospektaklis kitaip. II dalis“ atidarymas, renginyje dalyvaus parodos autorė ir kuratorius Gintaras Česonis.
„Fotografė Violeta Bubelytė (g. 1956) į Lietuvos fotografijos istoriją įėjo kaip drąsių autoaktų autorė. 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai fotografijoje dominavo vyriška kompanija, menininkė pradėjo eksponuoti apie įvairialypį vidinį moters pasaulį kalbančias fotografijas“, – rašoma MO muziejaus ir LRT.lt projekto „#menasnaMO: 10 Lietuvos fotografijos istorijų“ tekste.
Jau senokai pripažinome, kad kalba, lyginant su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių.
Violeta Bubelytė dar nuo 1981 m. naudojasi dviem iškalbingiausiais instrumentais: vaizdu ir kūnu. Jei žodžio iš viso nereikėtų, dailės kritika, be abejo, jau būtų spazmingai nugaišusi, ypač instagramo valdymo laikais, tačiau norėdami vaizdo sukeltam jausmui ar nejausmingai idėjai, pagavę už uodegos ir atsukę snukiu į save, pažiūrėti į akis, be žodžio neišsiverstume.
Parodoje „Monospektaklis kitaip. II dalis“ rodomi ir pastarųjų metų Bubelytės darbai, dauguma sukurti naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Visi jie atstovauja tam antram etapui, kuris nuo pirmojo skiriasi dar didesne laisve ir žaisme pirmiausia todėl, kad kūnas išlaisvintas nuo jaunystės, kuriai užkraunama tiek daug pareigų: patikti, žadinti, jaudinti, žadėti. Bubelytė niekada nestatė savęs „gražesniuoju kampu“, bet mes patys, šimtmečiais spoksoję į nuogales, grožio filtro sau neišluptume, galime tik pakreipti jį sąmoninguoju kampu. Vyresnėms moterims bent iš dalies duoti atlaidai.
Nors labai sunku nustatyti ribą, kada pirmasis etapas tapo antruoju, sugretinę 9-ojo dešimtmečio Bubelytės autoaktus ir dabartinius aiškiai matysime, kaip rimta viskas buvo jaunystėje, kaip trapu, jautru ir drąsu ir kaip velnioniškai smagu dabar, kiek atsipalaidavimo, pokštų ir išdaigų. Pirmam etapui labiau tinka žodis tyrinėjimas, antram – pasakojimas. Pirmam – poezija, antram – proza. Bendra lieka tai, kad Bubelytę buvimas prieš kamerą išlaisvina kur kas labiau nei šalia žmonių, atrodo, kad kūno kalbai ji teikia pirmenybę, kaip tik todėl galime stebėtis jos beveik teatriniu iškalbingumu.
Pranešimas parengtas pagal Monikos Krikštopaitytės tekstą „Kūno kalbos galimybės beribės“.
Paroda veiks iki lapkričio 28 dienos.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.
