Sakoma, kaip pavadinsi – nepagadinsi, bet istoriniams Kauno fabrikams vardas svarbus. Jau vien todėl, kad dažniausiai tik tiek iš jų ir teliko – gamyba sustojo, darbuotojai išsivaikščiojo, teritorijas ir pastatus prarijo NT, bet fabrikų vardai – jie šiandien dar skamba. Nes atmintis mėgsta gražius vardus.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. spalio numeryje „Ženklai“)
Mama fabrika
„Viską savo reikmėms pasigaminsim patys!“ – šiam atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valstybės šūkiui Laikinojoje sostinėje aidu atsiliepė sparčiai dygstantys fabrikai. Tiksliau – fabrikos. Anuomet tai buvo moteriškosios giminės žodis, kaip ir daugelyje Europos kalbų lig šiol, – fabrika, produkuojanti ir dauginanti, gerovės gimdytoja, savo vaikus maitinanti ir rengianti motina. Gražuolių Kauno fabrikų vardais mirgėjo reklaminės iškabos ir laikraščiai: „Drobė“, „Silva“, „Jėga“, „Lima“, „Flora“, „Tilka“ ir net „Lituanica“, kai kurioms teko ir vyriški vardai – „Vilkas“ ar „Inkaras“.
Guminis vilties simbolis
Prieškario fabrikų vardų kilmė jau nebeatsekama, belieka tik spėlioti. Pavyzdžiui, įdomi mįslė – guminės avalynės fabrikas „Inkaras“. Jis įkurtas 1933 m., vėlokai, lyginant su artimiausių kaimynų gumos fabrikais – „Trikampis“ Peterburge veikė nuo 1860 m., „Keturkampis“ Rygoje nuo 1924 m. Kaimynų vardai visai minimalistiniai, pavadinti paprasčiausiai pagal ant avalynės pado išliejamą ženklą – trikampį arba kvadratą. „Inkaro“ konkurentė buvo „Guma“ – visai šalia, Vilijampolėje, 1938 m. išdygusi ir pusę darbuotojų geresniu atlygiu ir sąlygomis nuviliojusi. Bet koks vardo primityvumas!
Sovietmečio fabrikuose vyko stebuklingų dalykų, kylančių iš pačios bendruomenės atsparumo.
Taigi, šalia trikampio, keturkampio ir, atsiprašant, smirdančios gumos, „Inkaro“ vardas ir logotipas atrodo kaip iš kito pasaulio – vaizdingas ir metaforiškas. Spėliojama, kad mintį tokiam vardui galėjo pakišti fabrikui statyti įsigytas žemės sklypas Vilijampolėje, ant Nemuno kranto, prie pat Žiemos uosto, kuriame inkarus nuleisdavo laivai. Neabejotina, kad fabriko įkūrėjai broliai Šragės vardynoms pasitelkė ir simbolinį inkaro svorį – vilties, stabilumo ir sėkmės ženklą. Ir vardas išties lėmė fabriko likimą visais trimis jo gyvavimo etapais.
Prieškariu „Inkaras“ tapo geresnio gyvenimo viltimi, ir ne tik fabriko darbuotojams. Tai buvo modernus šuolis iš vyžų į vietinės gamybos kaliošus, pagaliau įperkamus kiekvienam tautiečiui. Sovietmečiu – ir vėl „inkariukai“ tapo vakarietiška svajone ir laisvės viltimi. Galiausiai 2000-aisiais – „Inkaro“ bado streikas, kurio dalyviai vylėsi atstatyti teisingumą. Ir tikrai – jie ne tik atgavo savo uždirbtus ir porą metų neišmokėtus atlyginimus, bet ir inicijavo garantinio fondo sukūrimą – šis skyrė lėšas anuomet viena po kitos bankrutuojančių įmonių darbuotojams. Visa tai galėjo vykti tik po vilties ženklu.
Raudonas krikštas
„Inkaras“ išlaikė savo prieškario vardą ir po sovietų okupacijos, po nacionalizavimo ir visą sovietmetį, kai jo giminės Rygoje ir Peterburge kaipmat virto „Raudonuoju kvadratu“ ir „Raudonuoju trikampiu“. Kai „Lituanica“ virto „Raudonuoju spaliu“, „Vilkas“ staugdamas mutavo į vieną iš keturių komunarų Kazį Giedrį, o ant Šilko-pliušo kombinato, tokio švelnaus ir minkšto, visu svoriu užgriuvo Pranas Zibertas, prieškario komunistinio judėjimo dalyvis, pusę gyvenimo už antivalstybinę veiklą praleidęs kalėjime ir todėl užtaisęs kalėjimą mums visiems – drauge su delegacija parvežęs Stalino saulę.
Ko gero, vaizdingiausia ir labiausiai jaudinanti yra batų fabriko „Lituanica“ vardo drama.
Gavę raudonus vardus fabrikai augo kaip pasiutę, stambėjo ir plėtėsi, o jų viduje virė planinės ekonomikos groteskas – daug, pigiai ir greitai.
Šančių „Drobei“ pavyko išsaugoti lietuvišką vardą ir audinių kokybę, pasisekė su partorgu (už politinį klimatą fabrike atsakingas žmogus, dažniausiai rusas). Tai buvo vienintelis fabrikas Kaune, kurio partorgas išmoko lietuviškai! Ir visgi „Drobės“ vardas gavo papildymą – raudoną palydą, žodžius – kontrolierius, vardus – draugovininkus. Lyg parade, vienas, du – ir aplink „Drobę“ išsirikiavo keturi iš komunizmo žodynėlio iššokę žodžiai – darbo, raudonosios, vėliavos ir ordino. Kauno darbo raudonosios vėliavos ordino „Drobės“ vilnos gamybinis susivienijimas – taip iki 1989 m. vadinosi „Drobė“.
Mažoji Lietuvos istorija
Ko gero, vaizdingiausia ir labiausiai jaudinanti yra batų fabriko „Lituanica“ vardo drama. Lyg mažoji Lietuvos istorija. 1934 m. broliai Gothelfai su Dievo padėjimu (vok. Gott (Dievas) ir helf (iš veiksmažodžio helfen – padėti) įsigijo patalpas senamiestyje, Jonavos gatvėje. Įrengę batų fabriką, sugalvojo jį pavadinti labai jaudinančiai ir iškilmingai – „Lituanica“, aiškiai inspiruoti Dariaus ir Girėno skrydžio. Nelabai norėta tokį vardą registruoti – visuomenei kilo klausimų, ar ne per daug iškilus vardas kažkokiam fabrikui, gaminančiam žemę mindančią avalynę…
Bet ir vėl su Dievo pagalba broliai tą vardą fabrikui gavo. Ir gamino, reikia pasakyti, puikius batus. Deja, viskas pasisuko tragiškai – užėjus karui vokiečiai pirmiausia iššaudė didžiąją dalį šio fabriko darbuotojų (kurie buvo žydai). Paskui bolševikai nacionalizavo fabriką. Ir pavadino „Raudonuoju spaliu“. Po šiuo vardu gimstanti produkcija tapo prastos kokybės sinonimu ir netgi buvo apdainuota „Aliukų“ dainuškoje:
Tai gražūs bateliai „Raudonojo spalio“ –
visi jie pasiūti ant vieno kurpalio.
O tie bateliai tai liuks kaip nešiojas,
Praeini per Laisvę ir išlenda kojos.
Tai ne todėl, kad meistrai nemokėjo pagaminti gerų batų, – ne paslaptis, kad fabriko avalynininkai dažnai namuose siūdavo puikius batus pagal užsakymą. Kaltas planinės ekonomikos marazmas, trukdęs siekti gaminio kokybės.
„Lituanica“ savo vardą susigrąžino pati pirmoji – 1988 m., vos padvelkus atšilimo vėjams.
Deja, batus gamino neilgai – sumažėjus gamybos apimtims paliko istorines patalpas, o 2020 m. galutinai bankrutavo. Fabriko pastatai ir teritorija, nors daugybę kartų žadinti kūrybiškomis idėjomis, kol kas tebemiega dar vis.
Pagrobtas poetas
Dvigubas apiplėšimas įvyko pervadinant Kauno popieriaus fabriką – ne tik pats fabrikas nacionalizuotas, bet, pervadinant jį Juliaus Janonio vardu, kartu atimtas ir poetas. Socialiai jautriomis temomis rašęs marksistas svajotojas, nieko bendro su revoliucija ir revoliucionieriais neturėjo – žuvo dvidešimt vienerių 1917 m., dar iki Spalio revoliucijos. Vardų dalintojams neužteko fantazijos ar nebuvo daugiau Lietuvoje 1917–1918 m. veikusių komunarų, kad teko griebtis Juliaus Janonio? Ar kiti nemokėjo rašyti – o visgi popieriaus fabrikas, juk ne šiaip kas, o kultūros bendradarbis!
Gražuolės didvyrės ir apatinis trikotažas
Vardų dalybose komunistų partija nebuvo labai išradinga, tačiau apatinio trikotažo fabrikai gašlūnams įkvėpdavo fantaziją. Jiems tekdavo amžinai jaunų didvyrių vardai. Tai turėjo būti merginos, dėl komunizmo idealų žuvusios kuo jaunesnio amžiaus. Jaunos odos švelnumas, formų stangrumas taip tiko kojinaičių, pėdkelnių ir kitokio tampraus trikotažo gamintojams. Konjako įmetę partiniai ilgai nesvarstė ir 1958 m. į gamybinį susivienijimą sujungtiems Kauno trikotažo fabrikams suteikė Adelės Šiaučiūnaitės vardą. Mergina išties buvo aktyvi komunistinio judėjimo narė, ne kartą Lietuvos specialiųjų tarnybų sulaikyta, bet pritrūkus įkalčių – vis paleidžiama. 1938 m. A. Šiaučiūnaitė rasta žiauriai nužudyta viename iš Žaliakalnio kiemų. 24-erių merginos žūties aplinkybės buvo aiškiai kriminalinio pobūdžio, tačiau kodėl to nepavadinus „žvėrišku fašistų žvalgybos darbu“?
Tokia makabriškai erotinė tradicija – jaunų žuvusių komunarių vardų dalijimas trikotažo fabrikams, vyravo ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir visame socialistiniam bloke. Pati jauniausia mergelė greičiausiai teko Zagrebo apatinio trikotažo fabrikui Jugoslavijoje. Jo herojė Nada Dimić žuvo būdama vos devyniolikos.
Tik perspėjimas – keliaudami Kroatijoje, ypač toliau nuo Zagrebo, geriau nevarinėkite juodo humoro apie Nadą Dimić ir trikotažinius apatinius. Josipas Titas lepino jugoslavus, todėl ir šiandien buvusio bloko gyventojai nėra tokie nepakantūs to meto didvyriams, kaip mes.
Ištikimybė fabriko vardui
Fabriko vardas tekdavo ir čia dirbančiai bendruomenei: drobiečiai, inkariečiai, janoniečiai, bangiečiai – tai ne šiaip sau kauniečiai, tai išdidūs savo gamyklų patriotai. Planinės ekonomikos katilas neužgesino jų išradingumo, o primesti raudoni fabrikų vardai – istorijos suvokimo. Bendruomenės savo fabriko amžių skaičiavo nuo prieškario – komunistai norėjo kitaip, tačiau ta gija nenutrūko. Pavyzdžiui, janoniečiai visą sovietmetį tęsė prieškario fabriko tradicijas. 1933 m. švedų įsteigtas fabrikas garsėjo moderniu požiūriu į darbuotojų aplinką, darbo ir gyvenimo sąlygas. Švedai suformavo fabriko teritorijos želdynus, kuriuos toliau puoselėjo janoniečiai. Tęsiama buvo pučiamųjų orkestro tradicija.
Sovietmečio fabrikuose vyko stebuklingų dalykų, kylančių iš pačios bendruomenės atsparumo, – išmintingi direktoriai, talentingi meistrai, inžinieriai, dizaineriai dažnai pramušdavo raudoną stogą. Nustebsite, bet po A. Šiaučiūnaitės vardu gaminamas trikotažas turėjo aiškiai vakarietišką kryptį – jau 7-ajame dešimtmetyje čia gamintas leopardinių raštų dirbtinis kailis! Tai atrodo taip pat neįtikėtina, kaip ir 1978 m. „Inkaro“ darbininkų streikas dėl neįmanomų darbo normų didinimo – jie nepanoro bet kokia kaina skubėti į komunistinį rytojų. Apie streiką viltingai pranešė „Amerikos balsas“. O Sovietų Sąjungoje, kur „viskas – dėl darbo liaudies gerovės“, apie tai niekas neturėjo sužinoti.
