Lengva romantizuoti praėjusias epochas, nežinant, kokios iš tiesų diskusijos virdavo pakelės smuklėse, operos ložėse, turguose ar bažnyčiose. Ir šiek tiek liūdna, kad dabar viešasis diskursas pasireiškia arba socialiniuose tinkluose, arba jau protestų pavidalu – retai tenka stebėti, o juolab įsitraukti į kokią intelektualią diskusiją su nepažįstamaisiais paprastoje kavinėje.
Vis dėlto, nors anų šimtmečių rietenos nugulė dažų ir tapetų sluoksniuose, mūsiškės liks suarchyvuotos. Nuostabu būtų nugirsti, ką 2122-aisiais apie šiandienos debatų objektus ir kalbėjimosi būdus manys mūsų proanūkiai. Jei jie neatsuks atgal feisbuko juostos, galbūt ras spektaklio „Kauno asamblėja“ įrašą?
Dokumentinis spektaklis-diskusija, kurio premjera numatoma vasario 18–20 dienomis, – bendras Nacionalinio Kauno dramos teatro ir dokumentinio teatro kompanijos „Porte Parole“ (Monrealis, Kanada) kūrybinis projektas, palaikomas programos „Kaunas 2022“. Kaip rašoma pristatyme, viso to tikslas – teatro priemonėmis kurti demokratišką dialogą labiausiai visuomenę supriešinančiomis temomis. Dar pernai kanadiečių komanda pakvietė keturis nepažįstamus kauniečius ilgos vakarienės – ir viską įrašė. „Rūtos“ salėje matysime atkurtą, bet gana tikslią diskusijos versiją.
Teatro terasoje (kanadiečiams irgi nešalta) kalbamės su „Porte Parole“ kolektyvu: tai vienas iš teatro įkūrėjų („Porte Parole“ prieš du dešimtmečius jis įkūrė su žmona Annabel Soutar) Alexas Ivanovici, kuris – ir „Kauno asamblėjos“ dramaturgas, jo kolega Brettas Watsonas ir režisierius Chrisas Abrahamas. „Asamblėjos“ kurtos ir kitur pasaulyje – idėja keliauja jau penkerius metus.
Ar nuomonių poliarizacijos mastai Lietuvoje ir kitur bent kiek skiriasi? Tupint internete 2022-aisiais rodosi, kad visai nesiskiria.
Alexas: Su poliarizacijos reiškiniu kaip kūrėjai esame susidūrę visame pasaulyje: Brazilijoje, Monrealyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje, o dabar ir Lietuvoje. Poliarizacijos poveikis viešajam diskursui yra geras arba blogas, bet tikrai neabejotinas, nesvarbu, ar tai būtų žiniasklaida, ar tai, kaip žmonės kalbasi, o gal pasirenka nesikalbėti.
Brettas: Pradėjome šį projektą kaip Donaldo Trumpo fenomeno Jungtinėse Valstijose tyrimą – jam kandidatuojant į Respublikonų partijos vadovo postą. Galiausiai tos idėjos atsisakėme, supratę, kad Trumpo ir kitų lyderių iškilimas buvo labiau poliarizacijos simptomas, tad nusprendėme daugiau dėmesio kreipti į tai.
Debatai, kova, ginčai – neatsiejama mūsų proceso, o ir rezultato, kuris randasi scenoje, dalis, nes juk poliarizacija yra konflikto būsena.
Ką atradote Kaune? Ar jūsų tyrime dalyvavę žmonės buvo tokie, kokius tikėjotės čia sutikti?
Brettas: Ir taip, ir ne. Žinoma, pasidomėjome Lietuvos istorija, pakilimais ir nuosmukiais, Pirmąja Respublika, okupacija, atkurta nepriklausomybe. Bet neturėjome išankstinio įsivaizdavimo, kokie čia žmonės. Kai kurie dalykai mane nustebino, kiti – ne.
Alexas: Esu kilęs iš Rumunijos, tad tam tikri postkomunistiniai dalykai man atpažįstami. Bet kai kas Lietuvoje tikrai kitaip. Be abejo, kiekviena šalis turi savitą istoriją, su kuria tenka apsieiti. Ypač didelį socialinį poveikį turėjusios ideologinės sistemos palieka pėdsakų ir sugriuvusios, įvykus esminiams pokyčiams. Taigi man buvo įdomu pamatyti, kokia stipri atmetimo reakcija kyla bent užsiminus apie ką nors, kas primena komunistines vertybes.
Ar taip ir nutiko su spektaklio veikėjų prototipais tapusiais kauniečiais?
Alexas: Nenoriu per daug išduoti, bet mes įsivardijome šį fenomeną, – tai bus stiprus aspektas pjesėje apie keturis kartu vakarieniaujančius žmones, turinčius labai skirtingas vertybes.
Ar sunku įtikinti lietuvius laisvai dalintis savo įsitikinimais ir leisti, kad jie taptų meninio proceso pagrindu?
Brettas: Čia labai padėjo Nacionalinis Kauno dramos teatras. Jie atliko didžiąją darbo dalį, tad jokių sunkumų ieškant dalyvių nekilo.
Pjesės tekstas gi kuriamas lietuvių pokalbių pagrindu, bet angliškai, o aktoriai vaidins lietuviškai? Daug vertimo!
Brettas: Tai smagiausia dalis! Taip, pjesė paremta tikra vakariene. Paprastai kuriant „Asamblėja“ trunka kokias keturias valandas. Visus pokalbius transkribuojame, verčiame į anglų kalbą. Tuomet jau užsiimame redagavimu, lipdome pasakojimą anglų kalba, galiausiai tekstas grąžinamas į lietuvių kalbą. Turime dvi puslapio puses, nuolat lyginame tekstus. Nesikišame į pačią žmonių kalbą kaip išraiškos priemonę, vartojame šnekamąją. Tiesiog ją iškarpome, suredaguojame ir suformuluojame angliškai, kad atitiktų lietuvių.
Alexas: Taip, esame atvykėliai, nemokame lietuviškai. Šio kūrinio iššūkis – užčiuopti ir kalbos, ir kultūros niuansus, kad sukurtume lietuviams paveikų spektaklį.
Buvimo svetimšaliu privalumas tas, kad neturime žinių bagažo, todėl galime laisvai pastebėti, kaip kiti atrodo iš šalies. Tarkime, ateini pas žmogų į svečius ir sakai: tavo skalbiniai išmėtyti po visą svetainę. O jis to gal nebepastebi. Taigi bandymas kurti kitoje kultūroje kita kalba yra ir grožis, ir iššūkis.
Chrisas: Čia labai padeda aktoriai, kurie visuomet pateikia daug vietinio konteksto, anekdotinių situacijų, ir pasakoja, ką patys galvoja apie vieną ar kitą dalyką. Daug kalbamės. Repetuodami „Kauno asamblėją“ daug kalbame apie pačią „Kauno asamblėją“. Šį laiką deriname su tikrosiomis repeticijomis.
Kaip tik norėjau paklausti apie aktorių atranką. Ar ieškojote fiziškai panašių žmonių į vakarieniavusius drauge, ar labiau ideologinių sutapimų, o gal tokių, su kuriais lengva kalbėtis?
Brettas: Kiekvienoje šalyje elgiamės vis kitaip. Vokietijoje ieškojome priešingų asmenybių, Lietuvoje – panašių. Bet labiau panašių savo energija ir išvaizda, ne ideologija.
Alexas: Dalis „Asamblėjos“ grožio yra nuolatinės diskusijos. Pavyzdžiui, ar eisime į kurį nors kvartalą ir ieškosime žmonių? Ar pasikalbėsim su tuo ar anuo atlikdami tyrimą? Su Brettu ne visada viską matome vienodai, todėl dirbdami deramės. Kai žmonės atrenkami ir pjesė parašoma, o mes ją pristatome aktoriams, tada jau vyksta derybos dėl perspektyvos, kurią pateiksime žiūrovams. Viskas yra provokacija, siekiant kuo turiningesnio dialogo. Tai ir yra galutinis tikslas. Dievinu tas nuolatines derybas, bet nežinau, Brettai, ar tau jos patinka taip pat kaip man (juokiasi).
Brettas: Ne taip labai. Aš būnu tas, kuris primena galutinį terminą, numatytą premjeros datą. Man patinka kuo labiau išgyventi procesą, o pasiekus ribą ištarti: „Viskas, mes pasiruošę. Dabar turime tokį scenarijų, kokio norime.“
Siekiame subalansuotai ir kuo sąžiningiau pavaizduoti žmones, kuriems pažadėjome suteikti vienodą šansą pabūti viešojoje erdvėje.
Chrisas: Repetuojant visuomet kyla daug diskusijų apie tai, kaip suprantame tam tikrus pjesėje pasigirstančius liudijimus ir požiūrius – kas uždega, kas nelabai. Debatai, kova, ginčai – neatsiejama mūsų proceso, o ir rezultato, kuris randasi scenoje, dalis, nes juk poliarizacija yra konflikto būsena.
Alexas: Dar pridurčiau, kad aktoriai turi ginti tokią kalbą ir perspektyvas, kurios nebūtinai atitinka jų pačių.
Tai kaip debatai mokykloje?
Alexas: Taip, kartais esi priverstas ginti ne savo tiesas. Taigi galimybės kelios: ar jie savo personažą gerai pačirškina? O gal nutapo orų jo portretą? Siekiame subalansuotai ir kuo sąžiningiau pavaizduoti žmones, kuriems pažadėjome suteikti vienodą šansą pabūti viešojoje erdvėje. Visai įdomu stebėti, kaip žmonės tą šansą supranta. Vieniems tai reiškia galimybę pasakyti: „Manau, visi turėtų žinoti, kad jis yra kvailys.“ Tai sąžininga, tai faktas. Arba galima sakyti: „Noriu apginti jo požiūrį, pasitelkdamas visus savo įgūdžius, kad galėčiau tą požiūrį asmeniškai ištyrinėti ir leisti auditorijai jį kuo laisviau ištyrinėti be papildomos nuomonės įsikišimo.“
tyrinėjame progresyvių minčių ir konservatyvesnių idėjų susidūrimo spektrą bei susikirtimo niuansus.
Alexai, man patiko tai, ką pasakėte apie skalbinius svetainėje. Bet ar visada reikia kištis? Šiandien viename naujienų tinklalapyje buvo paskelbtas klausimas: „Ar reikia visus imigrantus išsiųsti namo?“ Tik tiek. Kai kurie komentatoriai ėmė siūlyti visokių nelabai humaniškų dalykų, o puslapio administratoriai į tai atsakė tiesiog dalindamiesi nuorodomis į „Kauno asamblėjos“ bilietus. Sakyčiau, tai gana radikalus, bet greičiausiai efektyvesnis nei šis straipsnis, būdas spektakliui reklamuoti, bet galbūt komentatoriai nežino, kad jie dalyvauja socialiniame eksperimente. Ar manote, kad tokie veiksmai – gerai?
Alexas: Tiksliai nežinau, kokiame kontekste prašoma šių komentarų. Jei tai jau vieša arena, pavyzdžiui, socialinė žiniasklaida, manau, kad viskas gerai. „Kauno asamblėja“ stengiasi užduoti klausimus ir paskatinti žmones įsitraukti į sudėtingesnius pamąstymus. Nesvarbu, ar atsakymai pateikti po redakcijos įrašu, ar tiesiog atsibudus vieną rytą, ar leptelėjus bare, – tą įvairovę būtina aptarti. Akis į akį. Taip kartu sukelsime geriausią minties evoliuciją. Kaip rinkodaros idėja, mano nuomone, tai visai įdomu, nes identifikuoja visuomenėje iškylančius klausimus, tik galbūt ne visada į juos atsakoma tiesiogiai.
Ar žmonės, kurie ateis į spektaklį, galės prisidėti savo nuomone?
Brettas: Dabar mes sąmoningai nieko neatsakysime. Bet tikimės, kad publika turės ką pasakyti, ir esame pasirengę juos išklausyti.
Drįstu spėti, kad viena iš temų bus migracija, bet ar kitos – paslaptis?
Brettas: O dabar aš užduosiu klausimą. Kokias Lietuvą poliarizuojančias temas įvardytum tu?
Vakcinos, migrantų krizė. Tada apskritai požiūris į Rusiją. Na, ir, jei jau visai kaunietiškai, tai ką daryti su senuoju nelygiu senamiesčio grindiniu.
(Visi juokiasi)
Brettas: Apie tuos nelygumus ir yra pjesė.
Alexas: Taip, tas socialinis dialogas – toks nelygus dalykas.
Chrisas: Pasakysiu taip – tikrai tyrinėjame progresyvių minčių ir konservatyvesnių idėjų susidūrimo spektrą bei susikirtimo niuansus.
Turbūt esate sulaukę prieštaringų atsiliepimų apie savo spektaklius?
Chrisas: Taip.
Brettas: Namuose.
Chrisas: Pirmąją „Asamblėjos“ versiją rodėme Toronte, ten turiu teatrą. Po premjeros mums iš esmės buvo pasakyta, kad kuriame platformą neapykantos kalbai. Tai buvo susiję su vieno veikėjo antiimigraciniu pasisakymu, kurį, mūsų nuomone, buvo svarbu įtraukti į spektaklį. Kai kurie žmonės teigė, kad suklydome jį įtraukdami. Mūsų atsakas – įtraukti reakciją į spektaklį kaip klausimą. Klausėme savęs, ar tai buvo priimtina, ar teisingai pasirinkome.
Kanadoje ir kitur Vakaruose nuolat diskutuojama apie tai, ar turėtume kurti platformas žmonėms, kurių pažiūros daugeliui atrodo nepriimtinos, ir kur yra riba tarp neapykantos kalbos ir tiesiog konservatyvesnių pažiūrų.
