„Skaitymas yra procesas, kurio niekas iš tavęs negali atimti“, – sako Kauno „Herojaus“ mokyklos mokytoja ir rašytoja Dovilė Pelegrimė. Anot jos, greitėjančiame pasaulyje knygos turi neįkainojamą vertę, o apie perskaitytus kūrinius ji noriai kalbasi su gimnazistais.
Neseniai jos romanas „Blū“ įvertintas Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygų tarybos (IBBY) Lietuvos skyriaus. Lietuvos kultūros instituto anglų kalba išleistame vertingiausių lietuviškų 2025 metų knygų vaikams ir paaugliams kataloge, kūrinys išrinktas kaip viena geriausių knygų paaugliams.
Dovile, ką reiškia atsidurti svarbiausių šalies knygų paaugliams sąraše?
Ką reiškia būti pastebėtam? Visų pirma, tai geras jausmas. Kad ir ką rašytum, intencija yra, kad tai pasiektų skaitytojus. Todėl, kai tavo parašytą, sukurtą, sudėliotą žodį skaito, apima malonus ramybės jausmas. O kai tai įvertina tarptautinės vaikų ir jaunimo knygų asociacijos nariai – žmonės, kurie tuo gyvena, kurie yra išmintingi šios srities specialistai, kurių didelė gyvenimo dalis yra knygos, – tai didelė garbė.
Kadangi dirbu mokykloje, galiu pakomentuoti, kad literatūros mokytojams tenka aptarti ne tiek daug naujų knygų, skirtų paaugliams. Mes vis dar kalbame apie senuosius mūsų grandus – Škėmą, Putiną, Sruogą, Donelaitį. Tai tikrai nėra blogai – šiuos rašytojus būtina prisiminti. Tačiau kalbant apie naują literatūrą paaugliams, jos mūsų akiratyje vis dar nėra tiek daug.
Užsiminėte, kad knygų paaugliams išleidžiame ne tiek ir daug. Ar jaunimas mūsų šalyje turi daugiau lietuvių autorių ar verstinės literatūros pasirinkimų?
Apie literatūros pakankamumą paaugliams kalbėti sunku. Ką akcentuojame – kiekybę ar kokybę? Ar tokios literatūros daug, ar mažai, pasakyti negaliu. Pavyzdžiui, su gimnazistais vis dar aptarinėjame „Rugiuose prie bedugnės“ – tai iki šiol puikus, universalus kūrinys. Šiandien orientuojamasi į aktualias, šiuolaikines temas, tačiau nežinau, ar tokios knygos išliks svarbios ateityje. Klasika tampa tie kūriniai, kurie aprėpia universalias problemas ir yra aktualūs kiekvienam laikmečiui.
Riba tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūros yra labai slidi. Daug kas priklauso nuo paties paauglio – yra daug skaitančių ir brandžių trylikamečių, taip pat aštuoniolikmečių, vis dar skaitančių vaikams skirtą literatūrą. Tai priklauso nuo brandos, pomėgių ir literatūrinio skonio. Verstinės literatūros paaugliams yra daugiau, tačiau pastaruoju metu ir lietuvių rašytojai vis dažniau atranda šią nišą.
Jūsų nuomone, kaip keičiasi jaunas skaitytojas, jo norai ir lūkesčiai atsivertus knygą?
Nenoriu pasirodyti vyresnio amžiaus tetute, sakančia, kad dabartinis jaunimas paskendęs ekranuose, jiems visko reikia greitai, o žiūri jie tik trumpas informacines žinutes ar pop turinį. Tačiau tame tiesos yra. Jaučiu nostalgiją senesniems laikams.
Žinoma, kažkiek prisitaikyti prie šio gyvenimo tempo, kuris yra greitas, būtina. Lūkesčiai kūriniui pasikeitę – šiandien mūsų kūnai ištreniruoti viską padaryti greitai, o tai daro įtaką ir smegenų veiklai, skaitymo įpročiams. Tam atsiranda elektroniniai tekstai, audio knygos.
Tie jaunieji skaitytojai, kurie jau atradę skaitymą, kaip malonumą, žino to vertę, turi įvairų literatūrinį skonį.
Vyresnio amžiaus skaitytojai jaučia nostalgiją senesniems laikams, todėl didelę sėkmę patiria romanai apie praėjusius laikus – karo, pokario metą, Lietuvos istorinius įvykius. Jaunas skaitytojas irgi nori atpažinti save. Manau, kad skaitančiojo lūkestis yra atrasti jausmą, kad tai kažkas, ką žinau, atpažįstu, suprantu. Visai nesvarbu, koks tai žanras ar literatūrinė srovė bebūtų.
Pati parašėte romaną paaugliams. Kas paskatino parašyti būtent šiai auditorijai?
Kai Knygų mugėje pristatinėjau savo kūrinį, buvau parašiusi tokį sakinį: „Šis romanas skirtas paaugliams ir su realybe nesutinkantiems suaugusiesiems.“ Tikrai manau, kad paauglystė yra tas etapas, kai iš esmės vienaip ar kitaip nesutinkama su realybe. Šio etapo lengvai „nukirsti“ neįmanoma – dažnai jis tam tikra forma išlieka ir suaugus.
Visų pirma, šį kūrinį parašiau todėl, kad dirbu su gimnazistais. Tikiu skaitymo galia ir tuo, kad žmogus, norėdamas nugyventi vertingą gyvenimą, turi atrasti „savo knygą“, kuri taptų savotiško vertingo gyvenimo recepto dalimi. Norėjau, kad knyga būtų patogi – nedidelio formato, lengvai telpanti jauno žmogaus kišenėje, kad ją būtų galima išsitraukti autobuse, parke ant suoliuko ar kavinėje. Kad ji ir fiziškai atrodytų lengvai įveikiama.
Antra priežastis – mano pačios noras rašyti tai, kas gimsta iš žmogaus vaizduotės. Mane visuomet žavėjo J. K. Rowling – ne tik jos kūriniai ar personažai, bet ir tai, kaip jos galvoje gimsta tokie dalykai kaip judančios nuotraukos ar įėjimai į kitus pasaulius. Kaip žmogaus vaizduotė gali kurti tokius sluoksnius, kurie net man, būnant keturiasdešimties, atrodo egzistuojantys. Gera žinoti, kad kiekvienas žmogus, turintis vaizduotę, gali sukurti gražių dalykų, kurie kito žmogaus gyvenime tampa pridėtine verte.
Apie ką yra knyga „Blū“?
Knyga yra apie šešiolikmetį Torą, kuris gyvena ant mėlyno kalno, mėlyname name, su savo mylimu išmintingu seneliu ir jam, kaip ir visiems mums, gyvenime atsitinka įvairūs dalykai. Knygoje daug pasakoju apie gamtą, miestą, draugystę, šeimą.
Jūsų romane Toro gyvenimas per labai trumpą laiką apsiverčia aukštyn kojomis – ar, jūsų nuomone, paauglystėje išgyvenami pokyčiai iš tiesų gali būti tokie intensyvūs kaip suaugusiojo patirtys?
Manau, kad gyvename pasaulyje, kuriame visai nesvarbu, kokio amžiaus esi – gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis per vieną dieną tiek labai jaunam, tiek daug patirties turinčiam žmogui. Skiriasi mūsų reakcija, aplinka, žmonės, kurie mus supa ir palaiko arba nepalaiko. Nepasakyčiau, kad tam tikros patirtys būdingos tik konkrečiai amžiaus grupei.
Paauglystėje žmonės yra itin jautrūs, kartais išgyvena dalykus ne taip, kaip „reikėtų“, tačiau tai nutinka ir suaugusiesiems – niekas mūsų neišmokė, kaip reaguoti teisingai. Kiekvienas žmogus, su savo sąmone ir vidiniu pasauliu, susikuria savus apsaugos būdus sunkiems išgyvenimams – tokius, kokius tuo metu geba. Ir tai yra beprotiškai individualu.
Mano tikslas buvo parodyti, kad ir trumpesnė gyvenimiška patirtis gali būti vertinga, o dažnai vyresnės kartos kartojamas posakis „aš gyvenu ilgiau, todėl žinau geriau“ nebūtinai yra teisingas. Yra jaunų žmonių, kurie yra išgyvenę daugiau nei kai kurie suaugusieji – viskas priklauso nuo patirčių ir aplinkos.
Neabejoju, kad bendraudama su skaitytojais girdėjote atsiliepimų, reakcijų apie savo knygą. Ką joje atranda, labiausiai akcentuoja jos skaitytojai?
Bendraudama su skaitytojais girdžiu teigiamus dalykus, bet kūrinio tikslas ir buvo sukurti teigiamas emocijas. Gyvename pasaulyje, kuris yra galingai baisus, todėl į artimą aplinką turėtume įsileisti pozityvių dalykų. Nekalbu apie dirbtinį pozityvumą, kai reikia šypsotis, nors liūdna, ar dainuoti, kai norisi verkti. Turime beprotiškai daug gražių, fantastiškai įdomių dalykų arti savęs, tad ši knyga yra neprisitaikanti prie skaitytojo lūkesčio ieškoti greito veiksmo, stiprių adrenalino posūkių.
Skaitytojams artimi pasirodė šilti, vaizdingi aprašymai, įsiminė jauno žmogaus santykis su gerokai vyresniu žmogumi – seneliu. Vienas profesorius seminare yra pasakęs, kad paauglių literatūroje retai pasitaiko teigiamų veikėjų. Tačiau nesinori taikytis prie iš anksto formuojamų lūkesčių – svarbiau kalbėti apie tai, ką iš tiesų nori pasakyti. O kai tai paliečia skaitytoją, sulauki paties geriausio įvertinimo.
Kiek svarbu, kad knyga būtų „lokali“ (kultūriškai specifinė, atliepianti šalies kontekstą), o kiek – universali?
Jei tikslas yra supažindinti su vietos, šalies kultūra, tuomet tai yra labai svarbu. Teko skaityti lietuvių rašytojų kūrinius, kur Lietuva, kaip kultūros visuma, yra stipriai akcentuojama. Mano kūrinyje tas lokalumas yra svarbus ne kaip konkrečiai Lietuvai, bet kaip namų principas – vieta, kur tau gera. Lietuviškumo yra ir mano romane, nes Lietuva man labai graži, čia patys gražiausi miškai, daug unikalumo, čia visuomet bus mano namai. Tačiau nebijau įsileisti į kūrybą ir kitų kultūrų. Esame vienas didelis pasaulis, tad noriu išlaikyti universalius dalykus: meilę vietai, prieraišumą.
Ar dirbtinis intelektas, socialinės medijos ir technologijos keičia pačią pasakojimo prigimtį ir mūsų pačių skaitymo įpročius?
Dirbtinio intelekto tema man, kaip popierinių knygų mylėtojai, yra skaudi, tačiau kasdien sutinkama mokykloje. Pasakysiu paprastai – dirbtinio intelekto nemėgstu, nors ir suprantu jo naudą. Kūryboje man tai labai svetimas dalykas. Jeigu turėčiau galimybę ir laiko, knygą rašyčiau ranka, tačiau mintys fiziškai nespėja paskui ranką.
Skaitymo įpročius tai, žinoma, keičia – ir pati pastebiu vis dažniau „įlendanti“ į ekraną, nes telefonas nuolat yra šalia, jį pasiimti paprasčiau. Skaitymas kasdienėje rutinoje pamažu pasimeta.
Ar galime sakyti, kad šiuolaikiniame ekranų ir informacijos pertekliaus pasaulyje skaitymas tampa vis svarbesnis?
Stebėdama aplinką, matau, kad žmogus tikrai ieško paprastų, žmogiškų dalykų, ir skaitymas yra vienas iš jų. Ką ir kaip skaitai yra procesas, kurio niekas iš tavęs negali atimti. Aplinkoje, kur visi tave stebi ir žino, skaitymas yra tas dalykas, už kurį niekas neteisia, kurį gali pasilikti tik sau. Skaitydamas gali juoktis iš to, ką supranti, verkti dėl to, kas tau jautru. Kaip vis dažniau sugrįžtame į gamtą, norime valgyti sveikesnį maistą, gaminti namuose, taip grįžtame ir prie kitų bazinių dalykų, kurie mus ramina ir daro laimingesnius.
Ar galima sudominti paauglius knygomis be spaudimo ir privalomų sąrašų?
Yra dvi pusės – privaloma literatūra ir tai, ką žmogus susiformuoja pats. Mano nuomone, privaloma literatūra neparenkama be reikalo – nėra kito Donelaičio, kuris būtų taip parašęs „Metus“, ir jaunas žmogus turi apie tai žinoti. Sąraše esantys kūriniai turi didelę vertę.
Tačiau jei matau, kad kūrinys nebus labai įdomus, taip savo mokiniams ir pasakau. Įspėju, kad galbūt nebus labai lengva, tačiau tai reikia padaryti, nes iš kūrinio galima išsinešti vienus ar kitus dalykus. Galbūt temos nebėra aktualios, tačiau augančiam žmogui svarbios kūrinyje dėstomos vertybės. Sumaniam, sąmoningam mokiniui klausimų ir dvejonių dėl to nebekyla.
Kaip mokytoja, nuo mažų dienų savo mokiniams sakydavau: norint išsiugdyti savo literatūrinį skonį, galima vadovautis principu „kas antras“. Vienas kūrinys – rekomenduotas mokytojo ar esantis sąraše, o kitas – tas, kurį pasirenki pats. Svarbiausia – apie tuos kūrinius kalbėtis.
Rašytojas Haruki Murakami yra pasakęs: norint rasti gerą literatūrą, reikia perskaityti daug „šlamšto“. Todėl kiekybė skaityme, kad ir kaip kartais pikta bebūtų, yra svarbus faktorius.
Ko palinkėtumėte savo skaitytojui?
Apie knygas ir literatūrą galiu kalbėti labai ilgai. Linkiu nepasiduoti ir ieškoti savo knygos – aš savąją atradau gana vėlai, magistro studijose. Tai – „Meistras ir Margarita“.
Kiekvienoje knygoje patarčiau pasidžiaugti pažinus šiek tiek savęs – ar tai būtų pyktis, ar tam tikra vieta, kurioje buvai. Daugybė šia žeme vaikščiojančių žmonių yra patyrę panašias patirtis, jausmus.
Norisi, kad išliktų žmogiškumas, humaniškumas, o rašytojams netektų taikytis prie skaitytojo. O knygą linkiu visuomet nešiotis taip, kad ji būtų lengvai pasiekiama.
