Dvidešimt septintoji kauniečių rašytojų Vieno lito literatūrinė premija už mitų, legendų ir praeities jungtį, ribinių patirčių groteskišką sankirtą eilėraščių rinkinyje „Gavendos” (Vilnius: Slinktys, 2025), paskirta poetui Gvidui Latakui.
Geriausios praėjusių metų knygos autorių išrenka Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybos nariai, taigi – patys rašytojai kolegos, kurie yra ir reikliausi skaitytojai bei vertintojai – Gediminas Jankus (pirmininkas), Aldona Ruseckaitė, Erika Drungytė, Ramūnas Čičelis, Tomas Vyšniauskas, Viktoras Rudžianskas. Premijos skyrimą lemia knygos meninis lygis, originalumas, reikšmingumas.
Gvido Latako visos knygos pasižymi originalumu, netikėtumais, paradoksaliais siužetais. Eilėraščiai nedailinami iki lyrikos posmų, nevengiama šiurkštesnių, bendrinėje kalboje nevartojamų senoviškų žodžių, taip plečiant pasaulėvaizdį. Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja mitiniai ir istoriniai veikėjai, vis dažniau – pasakų personažai.
Tad ir naujausia, jau penktoji, poeto, dailininko Gvido Latako knyga „Gavendos” iš kitų, praėjusiais metais išleistų kauniečių rašytojų rinkinių, išsiskyrė sodriais daugybės veikėjų, atkeliavusių iš senųjų pasakų, mitų, legendų, charakteriais, permąstytais ir groteskiškai perkurtais siužetais. Ironiškas žvilgsnis į sustabarėjusias tradicijas, stebuklinių pasakų, legendų perdirbiniai, žaismingumas ir paradoksalios, netikėtos pabaigos – visa tai sudaro kruopščiai suvinkliotą poetinį audinį. Kurdamas savo fantastinius veikėjus, poetas drąsiai laužo girdėtus, žinomus stereotipus, išvengia banalybių ir nenukrypsta išpažintinės lyrikos keliais.
Literatūrologė, dr. Gintarė Bernotienė taip apibūdina Gvido Latako „Gavendas”:
Pasakotojas, pamokslininkas, skribas-tapytojas, savojo aš pagundų nesusvarbinęs, nuo jų atsitvėręs storu dvasinio pasaulio luobu – zakristijų, vienuolijų koridoriais, tikėjimais ir mitologijomis, persimainymų istorijomis, jas dėstantis su balso pėdsaku rašte – lyg mikniaus, jaučiančio kraujingą priebalsių ir nutikimų skonį. Jo buvimas pateisina svetimų tekstų perrašymus kaip stiliaus pratybas – užrašytieji atsitikimai sugulę be siūlių. Istorijų godaus autoriaus vaizduotė tarsi gyvuosiuose paveiksluose perkomponuoja siužetus, margybe prietarų, manierų, papročių, kalbų ir tarsenų, povyzų apdalina veikiančiuosius (kūningus dar ar jau vėles, slogučius, angelus ir velnius).”
