A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, sausio 27 d., šeštadienį, 14 val. atidaroma Nikolajaus Novikovo (Ukraina) paroda „Laisvės potėpis“.
Nikolajus Novikovas – tikra Odesos miesto legenda. Šis žmogus gyveno visiškame „pogrindyje“ ir išliko nepriklausomas. Tai menininkas, kuris keturis dešimtmečius tobulino savo techniką, lavindamas tiek potėpius, tiek ir savo bendrąjį stilių.
Daugeliui žmonių Nikolajaus Novikovo gyvenimas yra tikras nuotykių romanas. 1940-aisiais, beprasidedant karui, Nikolajus pateko į našlaičių namus Kazanėje. Penkiametis Kolia (tai vardo Nikolajus trumpinys) užauga karo pasaulyje. Iš našlaičių namų jis išeina, būdamas šešiolikos ir įstoja į pramonės mokyklą Žemutiniame Naugarde mokytis laivų inžinerijos amato. Iki 1954-ųjų, Nikolajus imasi įvairiausių palaikių darbų daugybėje SSRS miestų.
Jau būdamas suaugęs, Novikovas buvo paimtas į armiją ir išsiųstas į Murmanską. Jis grįžo į Nikolajevą (šiandien – Mykolajivas, Ukraina). Tačiau gana greitai vėl ėmė „klajoti“ – padirbėjo traktorininku, nuvyko į plėšinius Kazachstane, tuomet grįžo į Ukrainą, į Proletarsko miestą Luhansko srityje, padirbėjo kasykloje, o tuomet cementininku Kirovohrade. Palaipsniui susidomėjo piešimu ir nusprendė studijuoti Odesoje. 1961-aisiais Nikolajus įstojo į Odesos Grekovo meno mokyklą. Po metų buvo pašalintas už prastus bendrojo lavinimo dalykų rezultatus. Nuo tada visą dešimtmetį jis buvo tai sugrąžinamas į studijas, tai ir vėl iš jų pašalinamas. Iš viso į studijas jis grįžo keturis kartus.
Jis neturėjo nuolatinio darbo ir miegodavo arba pas draugus, arba gatvėje. Kadangi sovietmečiu valkatavimas buvo nelegalus, Novikovas buvo keturis kartus patekęs į kalėjimą. Tokį ribinį gyvenimo būdą Novikovas suvokė kaip asketizmo formą, ideologinį egzistavimą už sistemos ribų, kur kūrybingumas galėjo užimti pirmąją vietą.
1985-aisiais Novikovui sukako 50 metų. Jo draugai menininkai nusprendė jį perkelti į psichiatrinę ligoninę. Ten Novikovas galėtų gyventi ir dirbti ramybėje, ir jam nebereikėtų bijoti, kad jį areštuos dar daugybę kartų. Menininkas ir toliau tobulino savo techniką bei eksperimentavo su įvairiais stiliais. Jis sukūrė grupę kūrinių, priskiriamų „Matiso“ stiliui – tai minimalistinės linijos ant švaraus fono, tam tikra abstraktaus vaizduojamojo meno forma. Jis sukūrė ir savo išskirtinį stilių. Tai buvo grafika rašalu su deformuotais moterų ir vyrų kūnais. Bei psichodeliniais šventųjų veidais. Novikovas naudodavo savo išskirtinę techniką trinti rašalą pirštu, ištepti linijas bei nedidelius ratus.
Novikovo mene ryškiai pasireiškia folkloras bei žinios apie senovines kultūras ir mitus. Viena iš sakraliųjų savybių yra visur esančioji moteriškoji forma. Menininkas ima teikti išskirtinį dėmesį moters kūnui – dideliems klubams ar plaukiančių formų krūtims, o veidai dažnai išstumiami už rėmelio.
Jo kūriniai nusipelno nuoširdaus dėmesio, o jo technika ir stilius yra estetiškai aktualūs ir šiandien. Georgas Scholhammeris ir Hedwickas Svksenburgeris, garsūs Austrijos meno istorikai, publicistai ir 2015-ųjų Kyjivo bienalės kuratoriai, laiko Nikolajų Novikovą Ukrainos Pablo Picasso ir Egonu Schiele viename asmenyje. Kolia niekuomet nesvajojo tapti legendiniu „veikėju“ – jis norėjo tapti menininku. Menininku jis ir tapo – jis tapo menininku, transformuojančiu visuomenės sąmonę.
1991-aisiais Odesos literatūros muziejus surengė personalinę Novikovo ekspoziciją. Antroji – „Kolios Novikovo pasaulis“ – turėjo būti surengta 1993-aisiais, bet ji truko tik dvi dienas. 1996-aisiais Kolia mirė ligoninėje nuo įprastinės valkatų ligos – tuberkuliozės.
Parodos kuratorė: Mariia Volina
Parodos rengėjai: Galerie Les Noms (Ukraina), Nacionalinis M . K. Čiurlionio dailės muziejus
Paroda veiks: 2024 01 27 – 03 31
Parodos atidarymo renginys nemokamas, kitomis dienomis su muziejaus lankytojo bilietu.
