Kauno miesto kameriniame teatre vasario 23–25 d. vyks spektaklio „Baseinas. Be vandens“ premjera pagal to paties pavadinimo Marko Ravenhillo pjesę. Spektaklio režisierius Jonas Kuprevičius yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos IV kurso studentas, o du spektaklyje vaidinantys aktoriai Joris Zaliauskas ir Inga Juškevičiūtė pernai baigė LMTA. Prieš susitikimą teatre – pokalbis su jaunaisiais menininkais.
– Ar galite papasakoti, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas baigus studijas?
Joris: Man iš tikrųjų labai pasisekė, nes gavau pasiūlymą dirbti Panevežio Juozo Miltinio dramos teatre, kuriame iš karto pradėjau repetuoti naujus spektaklius. Tai yra didelė dovana, džiaugiuosi, nes galiu ir toliau tobulinti savo amatą. Baigus studijas pasikeitė tai, kad atsirado daugiau erdvės ir laiko pažvelgti į savo profesiją naujai, panagrinėti ją šiek tiek atsitraukus – iš šono, kai nebeliko akademijos atsiskaitymų, įvertinimų ir didelio studijų užimtumo.
– Kaip jaučiatės kurdami be dėstytojo globos ir kaip studijos LMTA jus paruošė šiam darbui?
Joris: Mes buvome įpratę dažnai rodyti etiudus ar scenas dėstytojams, buvo įprasta sulaukti jų komentarų, patarimų, pastebėjimų. Kai dirbi su režisieriumi spektaklyje, dėmesio vienam aktoriui yra skiriama žymiai mažiau, todėl atsiranda daugiau atsakomybės. Norisi labiau išbandyti save, būti savarankiškesniu kuriant. Manau, kad akademija tikrai paruošė tokiam darbui, tiesiog reikėjo truputi laiko priprasti prie darbo teatre, kur jau esame nebe kursiokai ir dėstytojai, o kolegos aktoriai ir režisieriai.
Inga: Visgi viskas priklauso nuo tavęs paties. Nesi priklausomas nuo kito, turi daug laisvės, esi atsakingas už save, gali pateikti save kaip tau pačiam geriau atrodo, nebijodamas kito pastabos. Vienintelis tikslas – perteikti žiūrovui patirtį ir dirbti dėl savęs.
– Ar tai bus vasario gale rodomo spektaklio „Baseinas. Be vandens“ premjera?
Jonas: Tai bus oficiali premjera teatre, nors spektaklį, kiek kitokį, jau esame pristatę akademijoje kaip aktorių vaidybos egzamino diplominį darbą.
Joris: Šį spektaklį dar esame pristatę Kauno kamerinio teatro festivalyje „Išeities taškas“. Po festivalio teatras pakvietė šį darbą rodyti savo repertuare. Tai yra puiki dovana vėl grįžti ir turėti darbą kartu su kursiokais, žmonėmis, su kuriais tiek daug patyrėme studijų metu. Iš tiesų, kažkas šiek tiek kitaip, mes buvome kursiokai, o dabar jau esame ne tik kursiokai, bet ir kolegos.
– Kaip susibūrė spektaklio komanda?
Jonas: Pasiūliau šią pjesę aktoriams, kurie praeitais metais ruošė diplominį darbą ir ieškojo naujos pjesės, todėl viskas įvyko paprastai ir greitai.
Joris: Egzaminui mums reikėjo ieškoti medžiagos, pagal kurią ruoštume baigiamąjį darbą. Taip nusprendėme rengti darbą pagal Jono pasiūlytą pjesę.
Kai pirmą kartą ją perskaičiau, suabejojau dėl dramaturginio stiliaus ir formos, ar tai yra tai, ko ieškome savo egzaminams. Todėl ieškojau kito kūrinio. Bet po kurio laiko perskaitęs „Baseiną be vandens“ dar kartą, pjesėje atradau naujų spalvų, man aktualių ir įdomių temų.
Spektaklyje kvestionuojamas ir šiuolaikinis įvaizdis, jog turime visi būti geri, empatiški, turime priimti savo jausmus.
– Papasakokite apie patį kūrinį, koks yra jo kontekstas?
Jonas: Pjesė „Baseinas. Be vandens“ buvo parašyta 2006 metais. Autorius M. Ravenhillas yra britų kultinis dramaturgas. Mane labai sudomino tai, kad kūrinio veikėjai yra nesėkmingi menininkai, kurie naudojasi kitos, sėkmės sulaukusios menininkės sėkme.
Čia pasirodė svarbi dar viena idėja, jog kurdami nejučiomis pradedame kopijuoti kitų darbus. Taip pat yra keliamas klausimas, ar mes visada elgiamės pagal vertybinį mechanizmą, kurį teigiame turį. Taip čia gimsta ir oportunizmo problema…
Kadangi buvome pripratę prie tradicinio teatrinio mokymo, o pjesės konstrukcija buvo sudėtinga (pasakojimas sąmonės srauto principu), iš pradžių buvo labai sunku suprasti, kaip ją pastatyti. Anksčiau skeptiškai žiūrėjęs į šiuolaikines teatro priemones – vaizdo projekcijas, „live“ transliacijas, šįkart nusprendžiau specialiai jas panaudoti iš užsispyrimo ir tam tikros ironijos tokiam teatrui. Dėl to šio darbo principas buvo visai kitoks, nei prieš tai kurtų. Dirbome labai komandiškai, rezultatas gavosi gana netikėtas. Galiu teigti, kad akademijoje daug ko išmokau būtent per šio spektaklio repeticijas.
– O kaip vystėsi pats kūrybinis procesas?
Joris: Perskaičius pjesę ji mus sužavėjo, tapo aktuali, tad labai norėjome padaryti šį darbą. Pats procesas kartais buvo chaotiškas, daug eksperimentavome ir mes, aktoriai, ir režisierius – tai padėjo atrasti raktą, kaip perteikti dramaturgiją, surasti spektaklio raiškos formą.
Jonas: Įvedėme mūsų prieš tai nenaudotą vaidybinę manierą, buvimą scenoje. Ir pats spektaklis tapo tolimas nuo prieš tai mano kurtų darbų, nors artimas savo nuotaika ir veiksmu.
– Kokios reakcijos susilaukėte iš dėstytojų?
Jonas: (Juokiasi) Labai įvairios. Dėstytojams reikėjo laiko suprasti, ką norime pasakyti šia pjese. Vėliau mus pasveikino.
Joris: Taip, dėstytojų reakcijos kiekvieną kartą buvo vis kitokios ir iki pat atsiskaitymo šis darbas nebuvo iki galo atrastas, visuomet jautėme nežinomybę, koks bus tas galutinis rezultatas. Ir generalinė repeticija, ir egzamino darbas buvo skirtingi. Man, kaip aktoriui, tai buvo labai įdomus procesas.
Jonas: Tas skirtumas, rodos, priklauso ir nuo žiūrovų nusiteikimo, ir nuo aktoriaus.
Joris: Per egzaminą sulaukėme ir žiūrovų juoko: iš pradžių mums tai buvo netikėta, bet supratome, jog tai yra geras ženklas.
– Perskaičius spektaklio aprašymą, pastebėjau, kad yra pabrėžiamas kolektyvinės kaltės ir tiesos aspektas. Tai labai rezonuoja šiomis dienomis – 21-ajame amžiuje. Kaip tai atsispindi šiame spektaklyje?
Jonas: Kolektyvinės kaltės aspektas svarbus, nes tai yra istorija apie žmonių grupę, kuri bendrai priima blogus sprendimus – meluoja, naudojasi kitais. Atsiranda konfliktas tarp individo ir kolektyvo. Yra svarbu, kad kartais, kai vienam žmogui kyla abejonė dėl kartu daromo veiksmo, jis vis tiek pasirenka būti kartu su grupe. O tiesa… kada gi ji nebuvo svarbi? Net jei pasaulis ir pastatytas ant melo… Dar šiame darbe ironiškai žvelgiame ir į toksišką pozityvumą – labai man patinkantį melą (ironiškai šypsosi).
Joris: Yra paliečiamas ir nuoširdumo sau pačiam klausimas. Mes neišgirstame savo intuicijos, kliaujamės grupės primestais reikalavimais, štampais ar įtakomis. Mes norime pabėgti nuo vidinio balso. Man ši tema aktuali ir kaip žmogui, ir kaip aktoriui, gvildenu šią temą dažnai, o M. Ravenhillo pjesės stipriai paliečia savęs pažinimo, savo vietos pasaulyje suvokimo klausimus.
Inga: Iš esmės ironizuojame kiekvieno žmogaus jausmus, kadangi kiekvieną dieną gyvenime vis apsimetame, daugelyje žingsnių. Žmogui baisu daryti žmogiškus dalykus. Turbūt vis tiek meluojame sau, matyt, tai yra dėl bendros moralės sitemos.
Joris: Šiame spektaklyje kvestionuojamas ir šiuolaikinis įvaizdis, jog turime visi būti geri, empatiški, turime priimti savo jausmus. Tačiau, kas laimi: ar mada save taip vaizduoti, ar nuoširdus noras ir pastangos tokiu būti.
– Esatę sakęs, kad žiūrovai yra įtraukiami į spektaklį. Ar jie yra įtraukiami dalyvauti, kad atpažintų save? Ar pasitelkiate kokias nors priemones tam?
Jonas: Tai yra spektaklis be ketvirtos sienos. Nors tai nėra interaktyvus spektaklis, vis dėlto pasakojama naudojant tiesioginį kontaktą su žiūrovu. Žinoma, tai reikalauja aktoriaus drąsos, jei žiūrovas kaip nors sureaguotų spektaklio metu…
– Kuo šis spektaklis yra įdomus ar išskirtinis jūsų akimis?
Jonas: Žaismingumu. Siekiame kurti lengvos ironijos teatrą, taip pat čia vyrauja šlykščioji estetika bei žaidimas tarp kelių žanrų.
Joris: Personažai pasakoja labai įdomią, įtraukiančią istoriją. Jų santykis greitai keičiasi. Mes stengiamės istoriją padaryti gyvą, nepesimistišką, tuo pačiu gvildename ir sau aktualias temas. Nors pjesėje minimi menininkai, svarbiausia, kad yra kalbama apie žmogų ir jo jausmus.
Inga: Žmogus spektaklyje gali pamatyti ir save – galbūt mąsto taip arba slepia save kažkokiu būdu. Pasijunti tarsi ne vienas.
Spektaklio premjera įvyks 2023 m. vasario 23, 24, 25 dienomis Kauno miesto kameriniame teatre.
