English
Žurnalų archyvas

Kaunas mene

2 vasario, 2021, Justė Vyšniauskaitė | Naujienos

Turbūt kiekvienas galvoje susikuriame skirtingą savo miesto vaizdą – vaikščiodami gatvėmis matome tuos pačius pastatus, augalus, kelius, tačiau juos prisimename skirtingai. Be to, nuolat kinta ne tik mūsų prisiminimai, bet ir urbanistinis peizažas. Galbūt dėl to daugelį žavi senos fotografijos, kuriose galime susipažinti su kitokiu, nebeegzistuojančiu miestu. Ne ką mažiau įdomu stebėti, kaip miestą – šiuo atveju Kauną – įvairiais laikotarpiais matė bei vaizdavo dailininkai. 

Peeter Krosmann. Balta. 2020. Drobė, aliejus

Pirmoji stotelė – visai neseniai veidą pakeitusioje Vienybės aikštėje. Po rekonstrukcijos ją užfiksuoti drobėje jau spėjo Kaune pastaruoju metu gyvenantis estų menininkas Peeteris Krosmannas. Paveiksle „Balta“ (2020) perteiktos abstrahuotos naujų aikštės fasadų bei Prisikėlimo bazilikos formos ir ryškiai žydras dangus perkelia į visai netolimą praėjusių metų vasarą. Nors šiandien Vienybės aikštė praeivius pasitinka pilkesniais žiemiškais tonais, P. Krosmanno stilizaciją nesunku atsekti realiose pastatų formose. Bet norint atrasti antrojo šio maršruto paveikslo vietą, tenka pasitelkti ne tik istorines fotografijas, bet ir šiek tiek fantazijos.

Nedidelių vieno aukšto medinukų – tokių, kokį galime pamatyti Mstislavo Dobužinskio paveikslo „Kaunas. Daukanto gatvės namai“ (1931) dešiniajame krašte, – šiandien čia tikrai nerasime. Labiausiai tikėtina, kad kompozicijoje įamžinti namai stovėjo Vienybės aikštės rytiniame šone – vietoj pastatų, kurių naujus fasadus matome P. Krosmanno darbe. Tad įsivaizduoti, kaip ši erdvė atrodė tarpukariu, gali būti lengviau užsimerkus, nei žvelgiant į šiandienį vaizdą. 

Mstislavas Dobužinskis. Kaunas. Daukanto gatvės namai. 1931 m. Popierius, akvarelė. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Autentiškos tarpukario architektūros pavyzdžių rasti bus nesunku laiptais pakilus į V. Putvinskio gatvę. Visgi kito paveikslo urbanistinis peizažas nutapytas paėjus kiek toliau – besileidžiant E. Ožeškienės gatve. Jono Buračo paveiksle „Kaunas. Ožeškienės gatvė“ (1934) įamžintą vaizdą atpažinti pavyks sustojus ties namu 18A. Nesunkiai pastebimas yra paveikslo kairiajame kampe vaizduojamo charakteringos formos namo šlaitiniais stogais fasadas, nors ir perdažytas iš geltono į pilką. O norint apžiūrėti kūrinio antro plano akcentą – dabartinę Kauno valstybinę filharmoniją – gali tekti kalnu nusileisti šiek tiek žemiau – panašu, kad J. Buračas, tapydamas gatvės vaizdą, kiek pakeitė pastatų tarpusavio proporcijas, norėdamas atskleisti kiekvieną fasadą. 

Jonas Buračas. Kaunas. Ožeškienės gatvė. 1934. Drobė, aliejus. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Pasivaikščiojimą tęsti galima su dar vienu J. Buračo paveikslu, sukurtu jau 6 dešimtmetyje. Norint priartėti prie peizažo „Kaunas, Raudonosios Armijos prospektas“ (1952) teks įveikti kiek aukštesnį – tarpukariu vardą gavusio, atkūrus Nepriklausomybę jį susigrąžinusio Savanorių prospekto – kalną. Savo kūrinyje menininkas perteikia vaizdą, kurį galima pamatyti dar pilnai nepasiekus kalno viršaus. Įdomu, kad žvelgiant iš šios perspektyvos buvo įmanoma tolumoje išvysti Prisikėlimo baziliką, kurią šiandien paslepia gerokai tankesnis ir aukštesnis Savanorių prospekto užstatymas. 

Jonas Buračas. Kaunas, Raudonosios Armijos prospektas. 1952. Popierius, akvarelė. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Nuo čia su menininkais traukiame į egzotiškai vadinamą Žaliakalnio teritoriją – „Brazilką“. Margą šių kvartalų impresiją perteikia Adomas Galdikas. Ši vieta tarp Savanorių prospekto, P. Kalpoko, Žemaičių, Nuokalnės ir Jonavos gatvių tokį pavadinimą gavo, kai tarpukariu ūkininkas Jonas Sabaliauskas žemę suskirstė į keliasdešimt sklypų ir juos išnuomojo, o nemažai naujakurių buvo iš Pietų Amerikos kavos plantacijų sugrįžę emigrantai. Skubios pigios statybos nulėmė itin eklektišką šios teritorijos urbanistinį peizažą, kurio užuomazgų galima pastebėti paveiksle „Brazilka“ (XX a. I pusė). Nors „Brazilką“ gerokai pakeitė bėgantys metai, bet ir šiandien čia dominuoja nelygus reljefas bei chaotiškas namų užstatymas. Visai šalia „Brazilkos“ randame „Italianką“ (jeigu šiame šurmulyje pasiklystumėte, susiorientuoti padės Kapsų ir Šakių gatvių sankryžoje stovinti keliarodė). 

Adomas Galdikas. „Brazilka“ Kaune. XX a. I p. Kartonas, tempera. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Antrajai teritorijai priklauso Pelėdų kalnas, kurį ant kartono aliejiniais dažais įamžino Jonas Šileika. Paveiksle „Kauno vaizdas nuo Pelėdų kalno“ (1937) matomos vietovę „pakrikštijusių“ paukščių skulptūros vis dar akylai stebi Žaliakalnio peizažą, nors ir gausiau apaugusį medžiais, tačiau kalno papėdėje besiganančių karvių bei ožkų jau nerasite. Leidžiantis gatve galima bandyti atrasti žiūros tašką, iš kurio nutapytas Kajetono Sklėriaus peizažas „Kaunas iš Italijos gatvės“ (1928–1931). Tiesa, Italijos gatvės šiandien žemėlapiuose nebeaptiksite, jai suteiktas naujas – A. Mackevičiaus – vardas. 

Jonas Šileika. Kauno vaizdas nuo Pelėdų kalno. 1937 m. Kartonas, aliejus. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Kajetonas Sklėrius. Kaunas iš Italijos gatvės. 1928–1931 m. Akvarelinis popierius, akverelė. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Senamiesčio architektūra – dar vienas dailininkų dėmesį traukęs Kauno akcentas. Todėl toliau meno maršrutas tęsiasi Vilniaus gatvėje. Savitą senųjų Kauno pastatų interpretaciją guašu nutapytame kūrinyje „Namas Vilniaus gatvėje Kaune“ (1973) pateikia Vincas Vasiliauskas, o iš kito kampo gatvės atkarpą spalvingai vaizduoja Rimtas Kalpokas paveiksle „Prie Kauno santuokos rūmų pavasarį“ (1975). Pripažinsiu, atsekti, kurį tiksliai Vilniaus gatvės fragmentą tapė V. Vasiliauskas, man nepavyko. O štai R. Kalpoko vaizdas iš Rotušės aikštės lengvai atpažįstamas turbūt kiekvienam kauniečiui. Nors dailininkas pasirinko nevaizduoti tuo metu vykusių namo Rotušės a. 1 rekonstrukcijos darbų (atrodo, tarsi iš peizažo būtų šį pastatą visiškai ištrynęs), tačiau suabejoti, kokia tai vieta, neleidžia tiek arkikatedros, tiek šiaurinės aikštės kraštinės fasadų detalės. 

Vincas Vasiliauskas. Namas Vilniaus gatvėje Kaune. 1973. Popierius, guašas. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Rimtas Kalpokas. Prie Kauno santuokos rūmų pavasarį. 1975. Drobė, aliejus. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Maršruto pabaigoje – klasikinės Kauno senamiesčio panoramos. J. Šileikos paveikslas „Kaunas nuo Marvelės ir mokinys“ (1940) kviečia nukeliauti į Užnemunės gatvę, iš kurios atsiveria šis Santakos parko vaizdas. Visai netikėta, kad kitame Nemuno krante esanti teritorija šiandien (ar bent jau žiemai pasibaigus) gerokai žalesnė nei ta, kurią tapė J. Šileika. Pievoje sėdintis mokinys dabar nelaukia, tačiau atkartoti paveikslo kompoziciją, ko gero, turėtų pavykti nesunkiai. 

Jonas Šileika. Kaunas nuo Marvelės ir mokinys. 1940. Drobė, aliejus. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Paskutinė stotelė – pakilus į Aleksoto apžvalgos aikštelę. Į Kauną iš šio taško galima pažvelgti ilgamečio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus, dailininko Petro Stausko akimis. Akvarelėje „Kaunas pavasarį“ (1968) tapybiškai ir ekspresyviai perteiktos senamiesčio architektūros formos, Nemunas ir Vytauto Didžiojo tiltas. 

Petras Stauskas. Kaunas pavasarį. 1968. Popierius, akvarelė. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Šiandien jau istoriniais tapę dailininkų darbai leidžia ne tik pažvelgti į Kauną iš kitokios perspektyvos, bet ir pastebėti bei įvertinti, kaip stipriai jis pasikeitė. Ir nors tokio miesto, kokį matome akvarelėse, aliejiniais dažais, guašu ar tempera tapytuose paveiksluose, daugeliu atvejų jau nebepamatysime gyvai, tokia akistata žadina fantaziją. 

This error message is only visible to WordPress admins

Error: No connected account.

Please go to the Instagram Feed settings page to connect an account.