Žemaičių plentu pasiekę Kauną ir nusileidę Milikonių kalnu, pravažiuojame kompanijos „Ford“ fabriką, Vilijampolės uostą ir čia pat esančią krovininę geležinkelio stotį. Senuoju Vilijampolės tiltu kirsdami Nerį, ant Aleksoto kalvų matome VDU miestelį ir kyšančius čerpinius modernių individualių vilų ir visuomeninių pastatų stogus. Jonavos–Gimnazijos gatvių tuneliu „pradūrę“ seniausią Žaliakalnio dalį laikantį kalną, sulig transporto srautu judame trijų–penkių aukštų namais apstatyta Laisvės alėja; jos centre boluoja katalikų bažnyčioms būdingą formą įgavęs Soboras, o kiek toliau, ant Parodos kalno, – didžiulis Vyriausybės ir Prezidentūros rūmų kompleksas. Privažiavę senąją geležinkelio stotį, netoliese esančiu transporto viaduku virš geležinkelio pakylame į vieną moderniausių miesto rajonų – Aukštuosius Šančius.
Visa tai – tas pats mūsų visų gerai pažįstamas miestas Nemuno ir Neries santakoje, tačiau kiek kitoks: įsivaizduokime, kad jame buvo įgyvendinta dalis įdomiausių tarpukario Lietuvoje sumanytų architektūrinių ir urbanistinių projektų. Nemažai šių svajonių bei užmojų niekada neišvydo dienos šviesos dėl prarastos nepriklausomybės 1940-aisiais, tačiau kai kuriems jų nebuvo lemta atsirasti ir dėl ekonominių, prioritetų paskirstymo ar kitų, šiandien istorijos archyvų lentynose pasimetusių, priežasčių.
Jau pačioje pradžioje, vos Kaunui ėmusis patikėto laikinosios sostinės vaidmens, buvo suvokta, kad tuometis miesto išplanavimas, infrastruktūra ir būsto ūkis neatlaikys į jį sparčiai plūstančių vidinių migrantų kiekio ir visiškai neatitinka sostinei keliamų reprezentatyvumo reikalavimų. Neturint didelių išteklių miesto planavimo specialistams, 1923 m. buvo pasamdytas urbanistas Danijoje Peteris Marius Frandsenas, kuris kartu su inžinieriumi Antanu Jokimu parengė miesto-sodo principais paremtą Kauno išplanavimo projektą. Nors greitai parengtas planas neatitiko Kauno reljefinės situacijos, buvo sunkiai ekonomiškai įgyvendinamas ir realybėje Kaunui davė tik ryškiausią Kauno žemėlapio skiriamąjį ženklą – trapecijos formos Vydūno alėjos rajoną, tačiau plane jau buvo paskirtos vietos vėliau vienais didžiausių reprezentacinių projektų tapusiems Vyriausybės rūmams ir universiteto kompleksui. Vyriausybės rūmams, talpinantiems didžiąją dalį valstybės aparato, vieta buvo numatyta viduryje Gėlių rato, juos inkorporuojant į gyvenamojo rajono aplinką. Vis dėlto, kaip ir didžioji dalis šiame plane numatytų pastatų išdėstymo vietų, Vyriausybės rūmams čia atsirasti nebuvo lemta. Nors visu nepriklausomybės periodu oficialiuose posėdžiuose ir plačiojoje periodikoje vis išlįsdavo šnekų apie šalies valdžios centru turėjusio tapti komplekso reikmę, riboti šalies ištekliai ir svarbesnių poreikių prioritetizavimas šių rūmų statybą vis nukeldavo į vėlesnį laiką. Tarptautinis konkursas Vyriausybės ir Prezidentūros rūmų kompleksui (šįkart – jau vadinamojoje Parodos aikštėje, dabartinėje Kauno viešosios bibliotekos vietoje) buvo paskelbtas tik pačioje nepriklausomybės pabaigoje – 1939 m., kai tikrosios sostinės atgavimas ir vėliau sovietinė okupacija šį procesą užgesino.
Universiteto miestelio kompleksas pagal ankstyvuosius planus turėjo atsirasti šalia Radijo stoties, dabartiniame Perkūno alėjos rajone. Vis dėlto vėliau VDU plėtrai buvo pasirinkta vieta Linksmadvaryje, ties dabartine Amerikos Lietuvių gatve. Čia turėjo atsirasti ne tik visų fakultetų pastatai ir vietos studentams apgyvendinti, bet ir vilų kvartalas universiteto profesūrai. Pirmojo ir, deja, vienintelio šio komplekso pastato atsiradimo istorija iliustruoja ir lėtą paties miestelio plėtrą – ištaigingi Fizikos ir chemijos instituto rūmai, tapę vienu stambiausių miesto pastatų, dėl įvairių kliūčių buvo statomi beveik dešimtmetį. Kaip ir daugelis valdiškų institucijų, universitetas nuo pat įsteigimo patyrė tinkamai pritaikytų pastatų ir vietos veiklai plėsti trūkumą, tačiau būtent Fizikos ir chemijos fakultetas buvo laikomas prioritetiniu tiek dėl itin prastų buvusių sąlygų, tiek dėl svarbos šalies ateičiai. Įdomu, kad iš pat pradžių čia taip pat buvo numatytas ir sklypas Veterinarijos institutui, vėliau atsiradusiam Vilijampolėje. Ši vieta universiteto miestelio plėtrai buvo numatyta iki pat nepriklausomybės praradimo – ilgainiui čia po truputį turėjo persikraustyti visi VDU fakultetai. 1944-aisiais įvykęs Fizikos ir chemijos fakulteto susprogdinimas galutinai sunaikino Linksmadvario užmojus tapti šalies akademiniu centru.
Ketvirtajame dešimtmetyje griežtai reglamentavus pramoninių rajonų ribas, miesto industrijai buvo numatyta plėstis keliose vietose palei upes. Viena iš tokių zonų buvo paupiai šalia Vilijampolės. Nenuostabu, kad Vilijampolė buvo svarstoma kaip viena iš vietų statyti pagrindiniam miesto uostui ir prekinei geležinkelio stočiai. Buvo svarstomi net keli variantai, kaip geležinkelio atšaka galėtų pasiekti Nemuno ir Neries santaką iš Slabados pusės: pirmasis – pro Žaliakalnį, naują tiltą ties Eiguliais ir Veršvo upelio slėnį; antrasis – pro Aleksotą, nusileidus Marvelės upės slėniu ir čia pat kirtus Nemuną; ir trečiasis – pasiekus Vilijampolę pro Žemutinę Fredą. Čia geležinkelis turėjo jungtis su dideliu, trijų baseinų, upių uostu, turėjusiu patenkinti visos miesto pramonės reikmes. Vis dėlto per dideli pasirodė šių užmojų kaštai, tad uostas ir toliau buvo plėtojamas Nemuno saloje, o prekinę geležinkelio stotį numatyta statyti Žaliakalnyje, netoli Aklųjų ir silpnaregių instituto. Šie planai nebuvo panaikinti ir po sovietinės okupacijos – ankstyvuoju pokariu parengtame Kauno plėtros plane vis dar galima pamatyti miestą, iš visų pusių apsuptą geležinkelio. Dėl pramonės įmonių koncentracijos aplink Vilijampolę čia taip pat buvo numatytas ne vienas fabrikas, kurio statybos planus sujaukė prasidėję naujo pasaulinio karo neramumai. Įdomiausias iš jų – „Fordo“ dirbtuvės Varnių gatvėje, turėjusios tapti nauju postūmiu šaliai motorizuotis. Simboliška, kad būtent statinio architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis yra ne kartą rašęs apie šalies motorizacijos poreikį ir net parengęs tam strategiją.
Laisvės alėjos vizija 1984 m. Iš laikraščio „Diena“, 1934 m. rugsėjo 23 d.
Antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu šalis atsitiesė ekonomiškai ir susitvarkė su daugeliu prioritetinių klausimų, kaip antai didžiulis švietimo įstaigų trūkumas, todėl buvo skiriama daug dėmesio planuoti naujiems gyvenamiesiems rajonams laikinojoje sostinėje. Pavyzdžiui, buvo parengti detalūs Aleksoto ir Aukštųjų Šančių išdėstymo projektai su numatytomis vietomis švietimo įstaigoms, maldos namams, turgums, parkams ir kitkam. Aleksotas ir tuomet dar menkai apstatyti Aukštieji Šančiai turėjo tapti moderniais gyvenamųjų namų rajonais, niekuo nenusileidžiančiais Žaliakalniui. Šiandien prastą susisiekimą su miesto centrine dalimi ir gana chaotišką gatvių tinklą turintys „naujieji“ Šančiai transporto viadukais ir naujomis gatvėmis turėjo būti sujungti su geležinkelio stoties rajonu ir Žaliakalniu.
Į miesto centrinės dalies sutvarkymą buvo žvelgiama dvejopai: visų pirma, siekta sukurti Europos sostinei būdingą reprezentatyvumą, antra – sutvarkyti po truputį didėjančius transporto srautus. Nors kartais šie dalykai įgydavo sąlyčio taškų, ir gatvių tvarkymą lemdavo reprezentaciniai aspektai. Pavyzdžiui, vienu metu buvo užsimota ištiesinti ir išplatinti didžiąją dalį Senamiesčio gatvių dėl „netinkamo šios dienos didmiesčio vaizdui senovinio išplanavimo“. Tačiau negalima nepastebėti, kad didžioji dalis miestą planavusių specialistų buvo gana toliaregiai transporto srautų atžvilgiu, turint omenyje, kad net nepriklausomybės pabaigoje visoje šalyje buvo vos keli tūkstančiai automobilių. Pavyzdžiui, tarpukariu jau buvo parenkamos vietos tiltams, apie kuriuos buvo daug diskutuojama ir sovietmečiu ar net iki šių dienų. Tunelio tarp senojo Vilijampolės tilto ir dabartinės Gimnazijos gatvės idėją, atėjusią dar iš 1923 metų P. M. Frandseno plano, specialistai siūlydavo ir sovietmečiu, o retkarčiais ši jungtis sušmėžuoja ir šių dienų miesto planavimo diskurse.
Pagal ketvirtajame dešimtmetyje parengtas statybos taisykles miesto visumos reprezentatyvumą turėjo atspindėti medžiagiškumas ir aukštingumas. Tiek centrinėje Kauno dalyje, tiek prie pagrindinių transporto arterijų likusioje miesto dalyje perimetriniu principu turėjo būti statomi mūriniai namai čerpiniais stogais. Pastaroji taisyklė galiojo ir didžiajai Žaliakalnio daliai bei kitiems aplink centrą esantiems rajonams. Laisvės alėjoje ir Vytauto prospekte nauji pastatai negalėjo būti žemesni negu trijų aukštų, o kitose pagrindinėse gatvėse nebuvo galima statyti vieno aukšto statinių. Nors Laisvės alėjoje tarpukariu atsirado palyginti nedaug visuomeninių reprezentacinių statinių, nepriklausomybės galo link ši tendencija pradėjo keistis: vienas įspūdingiausių neįgyvendintų statinių – naujasis Motinos ir vaiko muziejaus pastatas, turėjęs būti itin modernios architektūros ir atlikti kilnią misiją – edukuojant prisidėti prie kūdikių sergamumo ir mirtingumo mažinimo.
Nors vis dar pasitaikydavo įvairių nuomonių, paskutiniaisiais aptariamos nepriklausomybės metais vykusios specialistų diskusijos dėl statinių reprezentatyvumo gerokai skyrėsi nuo vos prieš dešimtmetį vyravusių romantizuotų idėjų, tokių kaip senovinės pilies formų Karo muziejaus statybos ant kalno Laisvės alėjos ašyje ar svarstymai apie Įgulos bažnyčios rekonstrukciją į katalikų šventovei būdingesnių formų bažnyčią.
Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. spalio nr.
