Pažvelgus į Kauno centrą nesunku įžiūrėti, kad jis griežtai įrėmintas dviejų upių slėnių šlaitų. Būtent šis geografinis barjeras ilgus metus formavo Kauno identitetą, atskyrė visuomenės sluoksnius ir netgi davė miestui vardą – pagal vieną teoriją, Kauno pavadinimas kilęs iš indoeuropiečių šaknies, reiškiančios „žemą, slėnyje esantį“. Ir pats miestas, rodos, nežinojo, ką daryti su tokiu keistu gamtos pokštu, turėjusiu įžūlumo iškilti kaip tik ten, kur plečiantis labiausiai reikėjo vietos, – net ir šiandien Žaliakalnio šlaitas lieka viena kontrastingiausių ir kurioziškiausių Kauno vietų. Šis straipsnis – tarytum kelionės gidas visiems, nusprendusiems išbandyti lietuviškų Alpių egzotiką bei surasti įspūdingiausią užlipimo į mums visiems, rodos, puikiai pažįstamą Žaliakalnio šlaitą būdą.
Pažvelgus į Kauno centrą nesunku įžiūrėti, kad jis griežtai įrėmintas dviejų upių slėnių šlaitų. Būtent šis geografinis barjeras ilgus metus formavo Kauno identitetą, atskyrė visuomenės sluoksnius ir netgi davė miestui vardą – pagal vieną teoriją, Kauno pavadinimas kilęs iš indoeuropiečių šaknies, reiškiančios „žemą, slėnyje esantį“. Ir pats miestas, rodos, nežinojo, ką daryti su tokiu keistu gamtos pokštu, turėjusiu įžūlumo iškilti kaip tik ten, kur plečiantis labiausiai reikėjo vietos, – net ir šiandien Žaliakalnio šlaitas lieka viena kontrastingiausių ir kurioziškiausių Kauno vietų. Šis straipsnis – tarytum kelionės gidas visiems, nusprendusiems išbandyti lietuviškų Alpių egzotiką bei surasti įspūdingiausią užlipimo į mums visiems, rodos, puikiai pažįstamą Žaliakalnio šlaitą būdą.
Kelionę pradedame vakarinėje šlaito dalyje, kur medžių pavėsyje tyko rečiau prisimenamos Kauno istorijos liudininkai – Limos laiptai. Norintiems juos išbandyti teks nusivilti – dėl aibės piktžolių, vasarą tarytum kilimu nuklojančių laiptų pakopas, itin prastos jų pačių būklės ir gana stataus (net 22 laipsnių, pasak mano matlankio) šlaito šiuo keliu kopti nerekomenduojama. Visgi iškrypusios pakopos byloja apie spalvingą šlaito istoriją. Dažnas gali egzotišką Limos pavadinimą nurašyti netoliese įsikūrusių Brazilkos ir Argentinkos rajonų įtakai – galbūt pritrūkę Amerikos valstybių kauniečiai vietovardžiams griebėsi jų sostinių? Visgi tikroji laiptų pavadinimo kilmė kur kas paprastesnė – tarpukariu dabartinės „IKEA“ vietoje stovėjo tekstilės fabrikas „Lima“, įdarbinęs daugybę Žaliakalnio gyventojų. Pasak 1938 m. sausio 15 d. „Lietuvos žinių“ numerio, „Lima“ buvo jaunas, bet sėkmingas tekstilės fabrikas, o jo gaminiai „kiekvienu atžvilgiu neatsilieka nuo užsienietiškų medžiagų“. Ši istorija turi ir tamsiąją pusę – netilpdami tarpukariu perpildytame Kaune kai kurie darbuotojai buvo priversti kurtis ant pavojingų Jonavos gatvės šlaitų. Tokie laiptai kaip Limos daugeliui buvo vienintelis būdas patekti į namus. Ši praktika pasirodė itin rizikinga Neries potvynių metu – yra istorijų apie užlietus namus, upės sukeltas nuošliaužas ir vandenyje prarastą turtą.
Vos už kelių šimtų metrų į pietvakarius Kaunas įgauna visai kitokį veidą – Limos laiptų dilgėlynus keičia vaizdingi Ąžuolų kalno šlaitai. Šio išdykėliškai į miesto centrą išsikišusio Žaliakalnio pusiasalio egzistencija labiausiai džiaugėsi ankstesnių epochų kauniečiai – XVII a. ši kalva buvo miesto gynybinės sienos dalis. Kol kitose miesto vietose teko ręsti plytinę sieną, raguvomis ir grioviais išraižytas Ąžuolų kalnas buvo laikomas užtektina gamtine kliūtimi potencialiems įsibrovėliams sustabdyti. Vis dėlto, miestui plečiantis, į kalną vis dažniau buvo žvelgiama kaip į kliūtį. Tarpukariu, kai susisiekimo problema su miesto centru buvo itin opi, laikinosios sostinės gatvių tinklo planuotojai siūlė kalvą pradurti tuneliu. Ši architektūrinė avantiūra būtų sujungusi Gimnazijos gatvę su P. Vileišio tiltu ir, pasak tuometinių ekspertų, sumažinusi transporto intensyvumą centre. Šiandien kopiant 10 laipsnių kampo Benediktinių gatve mane palydi apačioje užstrigusių transporto priemonių gaudimas – kas žino, galbūt laikas sugrįžti prie šio projekto?
Įveikus Benediktinių gatvę, laukia akistata su pelėdomis, iškilmingai sutūpusiomis ant savo kalno tvoros. Su miesto centru šią oazę jungia ir Tomo laiptai, tarpukariu vos netapę trečiojo funikulieriaus konkurentais (pirmieji du iki šiol veikia ties Aušros g. ir Aleksote). „Tikrai, čia keltuvas reikalingesnis kaip kitur, rajonas tirštai apgyventas, per čia Jonavos gatvės, gretimų takų ir gatvelių gyventojai susisiekia su miesto centru“, – už dar vieno funikulieriaus statybą 1938 m. spalio 10 d. numeryje pasisakė „Lietuvos žinios“. Bėgius siūlyta įrengti iš tuo metu laisvo E. Ožeškienės g. 17 sklypo iškasus tunelį po Savanorių prospektu. Čia prasidėjęs keltuvas įveiktų Žaliakalnio šlaitą ir keleivius išleistų A. Mackevičiaus gatvėje. „Čia vieta beveik visai laisva, labai patogus nuokalnumas, keleiviai pakeliami į kalną visu 100 %“, – džiaugėsi „Lietuvos žinios“.
Keliaujant toliau prieš akis atsiveria ištaigingos E. Ožeškienės, V. Putvinskio gatvės, iš kurių Žaliakalnio šlaitą raižo kone žinomiausi Šilelio, Aušros, Dzūkų laiptai, o priešais juos tarytum antonimas pastariesiems įsitaisiusi Žemaičių gatvė užveda tiesiai į baltutėlaitę Prisikėlimo baziliką. Ir visgi retas kuris nesutiktų, kad šios šlaito dalies karalius – senukas Žaliakalnio funikulierius, jau devyniasdešimt dvejus metus kursuojantis savo monotonišku maršrutu, tarytum nieko svarbesnio aplinkui pasaulyje ir nevyktų. „Funiculì, funiculà! / ‘Ncoppa, jamme jà / Funiculì, funiculà!“ Pasak legendų, būtent šią gerai žinomą itališką dainą besikeldamas lietuvių technikos stebuklu užtraukti mėgdavo žinomas dainininkas Kipras Petrauskas. Dėl puikios apylinkių akustikos melodija neva skambėdavusi po visą Žaliakalnio šlaitą, tarytum neapsikentusios tyloje dainuotų pačios kalvos, skardžiai ir statūs takeliai. Kiek čia tiesos – neaišku, mat funikulierius, būdamas tikra rajono žvaigždė, apipintas aibe mitų ir legendų. Galima prisiklausyti ir apie neva papirktus į kalną kylančių žmonių skaičiuotojus, turėjusius išrinkti vietą šiam keltuvui, ir apie kai kurių tarpukario laikraščių prognozuotus nemenkus šios transporto priemonės nuostolius. Vienas dalykas aiškus – 14 laipsnių kampu kursuojantis funikulierius nė nesiruošia sustoti ir tikisi sulaukti savo šimtmečio jau 2031-aisiais.
Dar vienas funikulierius tarpukariu vos neatsirado už gero puskilometrio, netoli dabar už Kauno paveikslų galerijos pasislėpusių Radastų laiptų. Istorija panaši į Savanorių projektą – suplanuotas, tačiau dėl nepriklausomybės praradimo dienos šviesos taip ir neišvydęs keltuvas būtų sujungęs naują miesto stadioną bei Kauno halę su centru. Vis dėlto buvo ir aršiai prieštaraujančių – jau minėtame „Lietuvos žinių“ numeryje rašyta, kad funikulierius buvo kur kas reikalingesnis Savanoriuose, o štai „sporto stadiono lankytojams keltuvas būtų mažai naudingas, nes ten tik retkarčiais susirenka plačios lankytojų masės ir vienu laiku, tai keltuvas per tą trumpą laiką labai mažą dalį lankytojų galėtų pakelti“.
Šiandien dauguma kauniečių kilimui į stadioną renkasi 9 laipsnių kampu pasvirusią Parodos gatvę, kurios apačioje esančioje trišalėje sankryžoje išdidžiai puikuojasi kone naujausia Žaliakalnio šlaito keistenybė – vienintelė pasaulio aikštė, į kurią negalima patekti. Dailininko Naglio Ryčio Baltušniko nutapyta „Fluxus emblema“ visiems primena apie iš čia kilusį judėjimo pradininką Jurgį Mačiūną. Norintys pažvelgti į šį meno kūrinį iš arčiau tai padaryti tegali vieną dieną per metus – per kiekvieną rugsėjį vykstančias „Fluxus“ eitynes, kurių metu įvairiausiais namų gamybos kostiumais pasidabinę persirengėliai užplūsta uždarytą Parodos gatvę ir įspūdingu būriu žygiuoja kalno viršun. Šį rugsėjį netradicinis lipimo į kalną būdas vėl sugrįš, tad visi, kuriems jau nusibodę nesuskaičiuojami laiptai, monotoniški funikulieriai ir kiti kilimo į Žaliakalnio šlaitą būdai, kviečiami išbandyti jėgas šioje neeilinėje trasoje (festivalis vyko rugsėjo 8d., – red. past.)
Galiausiai, tiesiai už Parodos gatvės miestą skiriantis skardis lėtai suka į pietus, o paskutinis jo ruožas – nuo Parodos iki Tunelio gatvės – rodos, sėte nusėtas aibės tarpukarį menančių vilų ir žymių žmonių namų. Visgi ši šlaito atkarpa ne visada buvo tokia ideali – pasakojama, kad tarpukariu, bandydama įveikti neasfaltuotų gatvių purvą, čia gyvenanti miesto grietinėlė portfeliuose nešiodavosi kaliošus. Nepaisant tokių nepatogumų, namus čia turėjo Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas, būtent čia savo šedevrą „Altorių šešėly“ sukūręs V. Mykolaitis Putinas ir Japonijos konsulas Čijunė Sugihara, Antrojo pasaulinio karo metu gelbėjęs žydus. Pasakojama, kad į vilą, iš kurios vėrėsi vaizdas į tuometines miesto kapines (dab. Ramybės parkas), Sugihara atvyko vėlų lapkričio 1-osios vakarą ir daugybės ant kapų apačioje uždegtų žvakių šviesas palaikė gaisru. Laimei, išsigandusiam japonui buvo paaiškinta, kad tai tėra lietuviška tradicija.
Po dienos klajonių pastatytais ir nepastatytais funikulieriais, laipiojimo gera dešimtimi stačių takelių ir slėpynių su samanotomis Limos laiptų pakopomis prieinu paprastą išvadą – Žaliakalnio šlaitas neprarado nė dalelytės savo išskirtinumo. Net ir šiandien trumpas vizitas pas ant pakrypusios žemės gyvenančius žmones paneigs visus tavo įsitikinimus apie gimtąjį miestą ir jei ne išgriūti iš koto (kas ant 20 laipsnių kampu pakrypusių laiptų šiaip jau nėra taip sunku), tai bent jau antakius pakelti tikrai privers.
