Rašydamas žurnalui ne tik susipažįsti su filmo vertais žmonėmis, bet ir besiruošdamas pokalbiams spėji prisiminti, kas užmiršta, ar sužinoti šį tą naujo. Vieną žymiausių kino filmų, „Kasablanką“, mačiau paauglystėje, kai svajojau tapti kino industrijos darbininku. Tokiu netapau, o ir sinefilu savęs nebepavadinčiau, tačiau pažiūrėti užmirštą filmą, kad geriau pažinčiau savo mylimą miestą Kauną, – malonumas. Po seanso nuėjau pasikalbėti su dviem žmonėmis, Sugiharos namų muziejaus Vaižganto gatvėje sielomis, – dr. Linu Venclausku ir Ramūnu Janulaičiu. Jie kiek anksčiau pristatė parodą, kuri Kauną ir apibūdina kaip Šiaurės Kasablanką.
Kas ta Kasablanka?
Nemėgstu, kai palyginimams naudojami tokie nelygiaverčiai svertai kaip „Kaunas – mažasis Paryžius“, o „Marijus Žiedas – lietuviškasis Pierce’as Brosnanas“. Kartais jie tiesiog nieko nepasako, tik sukuria kažkokią pritempto panašumo iliuziją. Bet šįkart pykti neturiu ko. Jeigu ne minėtas filmas – apie Maroko miestą tikriausiai ir sužinojęs būčiau tik gerokai vėliau savo gyvenime. Na, o dar karo metais išleista juosta tapo tikra populiariosios kultūros kliše, pasitelkiama apibūdinant tam tikras įtemptas, daugiasluoksnes situacijas.
1942 m. amerikiečių romantinėje dramoje persipina tai, ko netrūko ir Kaune: kintantys politiniai režimai, pabėgėliai, šnipų žaidimai, meilės skausmai, egzotiška atmosfera, XX a. istorijos paraštės, kovos su totalitarizmu ir t. t. Sudėtinga buvo Kauno situacija, ne mažiau klastingas buvo ir meilės trikampis filme: kaip išsiskiria mylimųjų likimai juostoje, taip pabyra jie ir Lietuvoje. Tarp Rytų ir Vakarų, tarp namų ir gulagų, tarp skirtingų geležinės uždangos pusių, tarp gyvybės bei mirties.
Termino šaknys
Pirmasis terminą „Šiaurės Kasablanka“ pavartojo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius, apibūdindamas Lietuvos didybę nyrant į prarają lemtingą 1939 m. rudenį. Rugsėjį Lenkiją pasidalina dvi blogio imperijos, o mes priversti pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį su šalimi, kurios vardo nemėgstu.
Istorikai pokalbio metu man primena: nors Vilnius mūsų, bet mes – rusų, kaip sakė Pupų Dėdė, tačiau oficialiai Lietuva tada dar neįtraukiama į blogio imperiją, tik dislokuojami kariniai daliniai. Karo nuotaikomis čia dar veikia užsienio šalių atstovybės: Vokietijos, SSRS, Lenkijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos ir kt.
Į Lietuvą suplūsta mūsų mažai valstybei gana didelis kiekis pabėgėlių: daugiausia žydų iš Vokietijos bei Lenkijos. Kai kurios kitos šalys, vengdamos antisemitinių nuotaikų, savo sienas uždarė, o mes priėmėme apie 30 tūkst. žmonių.
Šnipų žaidimai
Mažame, jaukiame ir dar provincija kvepiančiame Kaune užsienio šalių atstovai pradėjo kurtis 1920 metais: nuo nepaprastųjų ir įgaliotųjų ministrų iki garbės konsulų ir net apaštališkųjų nuncijų. Pagal tų laikų diplomatinę praktiką ambasadoriais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai.
R. Janulaitis pripažįsta: Lietuva, tiksliau – Kaunas, nepriklausomybės aušroje tikrai nebuvo esminis diplomatinio tinklo taškas. Vienas atstovas būdavo skiriamas kelioms valstybėms, tad tų šalių pasiuntinių nuolatinės rezidencijos būdavo Rygoje, Stokholme, Kopenhagoje, Helsinkyje.
Esminių diplomatinių rangų užsienio tarnautojai Kaune apsilankydavo skiriamųjų raštų įteikimo, valstybės švenčių ar svarbių diplomatinių misijų progomis. Vietoje juos pavadavo įprastai žemesnio rango kolegos, spręsdavę vizų ir kt. klausimus.
„Kaip dabar, taip ir anksčiau, užsienio atstovybės turi dvi funkcijas: oficialias, protokolines, kurias mes žinome, sekame ir gana griežtai tarp valstybių reguliuojame. Tai įvairūs šalių bendradarbiavimo klausimai. Tačiau visuomet yra ir neoficialios, žvalgybinės funkcijos, skirtos surinkti trūkstamą informaciją“, – pasakoja L. Venclauskas.
Kaune atstovybes prieš karą atidarė jau 22 užsienio valstybės. Visos jos turėjo skirtingas užduotis, pareigas: iš likusių dokumentų bei atsiminimų žinome, kad, pvz., rusai daug dėmesio skyrė reprezentacijai, norėjo piešti prestižo, progresyvios šalies įvaizdį. Be kita ko, ir šnipinėti.
Didelių interesų zona, t. y. Šiaurės Kasablanka, Kaunas tampa prieš karą: mažoje, bet dar nepriklausomoje šalyje užverda tikras šnipų katilas. Dėl įtakos varžosi didieji Europos žaidėjai, ryškėja pabėgėlių krizė, bandoma įvairiai paveikti vietos gyventojus. Situaciją gerai iliustruoja tai, kad jau ore sklandant karo tvaikui įvairios šalys toliau čia siunčia savo atstovus. Aukštas pareigas einantis vicekonsulas Čijunė Sugihara į Kauną atvyksta 1939 m. rugpjūtį, o naujas Švedijos atstovas atkeliauja net 1940 m. vasarą. Abiejų darbo vietos – kone viena priešais kitą, Vaižganto gatvėje. Mano pašnekovai samprotauja: tikėtina, kad tokia keista vieta (tuomet – miesto pakraštys) pasirinkta neatsitiktinai. Toliau nuo akių, privačiau, patogiau pasitraukti.
O ar turėjo Lietuva šnipų?
Be abejo. Pagal pirminį projektą, visos valstybės institucijos turėjo kurtis sostinėje Vilniuje, tačiau Rytų Lietuvą atplėšus lenkams jau 1920 m. pradeda kurtis Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Ji vėliau glaudžiai bendradarbiauja su įkurtu Vidaus saugumo departamentu.
Šiaurės Kasablanka – lietuviškasis detektyvas, savo dramatiškumu lenkiantis Bondo scenarijus ir nenusileidžiantis le Carré romanams.
Kaune URM net kelis kartus keičia vietą: pradžioje kuriasi dab. Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, vėliau persikelia į dab. KTU centrinių rūmų viršutinius aukštus. Prieš karą čia dirbo 75 diplomatai ir tarnautojai. Ministerijai ilgiausiai vadovavo Dovas Zaunius ir Stasys Lozoraitis.
Kaip turbūt ryškiausią Lietuvos šnipą ar žvalgybos pionierių L. Venclauskas pamini itin išskirtinę ir mitais apaugusią tarpukario Lietuvos asmenybę – Joną Polovinską, pravarde Budrys (šios asmenybės memuarai įkvėpė ne tik šiame numeryje kalbinamą Bernardą Gailių, bet ir Kanados lietuvį rašytoją Antaną Šileiką, kurio tekstuose taip pat ryškus Kaunas, – red. past.). Tarp ryškiausių jo įgyvendintų misijų – sėkminga Klaipėdos krašto diversija bei prijungimas prie Lietuvos.
Puikaus išsilavinimo, iš žymios giminės kilęs karininkas grįžęs į Lietuvą, 1921 m. liepos 21 d. paskirtas Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų dalies viršininku. Vėliau jo rankose atsiduria ne viena svarbi Lietuvos atstovybė užsienyje: Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, JAV.
Moterų Šiaurės Kasablankoje buvo, tačiau į vyrų rašytą istoriją įėjo ne visos. Vienintelė moteris užėmusi aukštas pareigas Užsienio reikalų ministerijoje buvo Magdalena Avietėnaitė, o žymiausia moteris žvalgybininkė tuometėje Lietuvoje buvo Marcelė Kubiliūtė. Studijavusi ir dirbusi Vilniuje Avietėnaitė šį miestą pamilo ir niekuomet nepamiršo: mūsų sostinę okupavus lenkams, bene du dešimtmečius ji likusiems lietuviams aktyviai perdavinėjo spaudą, pinigus, rinko informaciją apie lenkų kariuomenę.
Ir neatsitiktinai: iki Kaunui tampant Šiaurės Kasablanka, aktyviausias šnipų žaidimas vyko būtent tarp Lietuvos ir Lenkijos. Iki 1940 m. už šnipinėjimą Lenkijai nuteisti net 138 žmonės. Didžiausia skiriama bausmė – mirties, tačiau netrūksta atvejų, kai A. Smetona pasigailėdavo.
Susitikimo vietos ir žymūs žmonės
Be abejo, pagrindine žvalgybinės veiklos buveine tapdavo užsienio šalių atstovybės bei jų būstinės, kurių didelė dalis buvo įsikūrusi V. Putvinskio (anksčiau – Kalnų) gatvėje. Prieš karą naujus rūmus Laisvės alėjos gale, netoli laiptų į Vytauto kalną, pasistato ir Sovietų Sąjungos atstovybė.
Ar galėjo būti dar kokių nors vietų, kur galėjo rinktis šnipai? Pašnekovas Linas Venclauskas patvirtina atsakymą, kurio šiek tiek ir tikėjausi, – „Metropolis“ tikrai galėjo būti tokia vieta, kur būdavo tiek keičiamasi informacija, tiek bandoma ją išgauti.
Vienoje populiariausių tuometinio Kauno pasilinksminimo vietų rinkdavosi nemažai tuo metu vidurinio bei aukštesniojo sluoksnio lietuvių, daugiausia valstybės tarnautojų bei karininkų. Verta pridurti, kad nuotaikos jaunoje valstybėje buvo itin hedonistinės: netrūko nei linksmybių, nei alkoholio, nei narkotikų – ne sykį ir pats skaičiau, kad populiarus buvo leidžiamas kokainas bei eteris.
O ar buvo žymių žmonių, kurie galėjo šnipinėti? Dar tarpukariu įtarinėta, kad vienas tokių buvo bene žymiausias to meto dainininkas Danielius Dolskis, karjerą pradėjęs Rusijoje. Jis ypač dažnai pasirodydavo tame pačiame „Metropolyje“ ir buvo žinomas dėl didelės charizmos bei unikalių socialinių gabumų.
Apie įtarimus rašė muzikologas Vytautas Venckus, savo prisiminimuose tai mini ir Antanas Šabaniauskas. Kita pusė juos visuomet neigė – ilgų diskusijų metu prof. habil. dr. Markas Petuchauskas mane tikino, kad tai tik pavydžių dainininkų bei antisemitiškai nusiteikusių lietuvių mitas. Ir pats taip maniau, kol visai neseniai pavyko rasti duomenų, kurie patvirtina, kad Danielius Dolskis buvo Sovietų Sąjungos užverbuotas. Tokie žmonės galimai buvo įtakos agentai, juos panaudodavo kaip pašto dėžutes ar kaip smegenų plovimo mediumus, dezorientacijos transmisijos diržus.
Keliaujantis dainininkas – puiki priedanga. Beje, pirmąsyk čia jis atvyko iš karto po valstybės perversmo ir vėliau artimai bičiuliavosi su K. Griniaus aplinka. Žinoma, labai artimą ryšį palaikė su Gelpernų šeima, kurios jauniausiąjį Dimitrijų vėliau K. Grinius išgelbėjo nuo Holokausto.
Nepriklausomybės saulėlydžio palikimas
Unikalus ir be galo įdomus Lietuvos istorijos etapas, nepriklausomybės pabaiga užsienio žvalgybininkų fone, aptariamas vis dažniau. Ir labai gerai: tai puikus įrankis Lietuvai save pristatyti per dar vienus istorijos užkulisius.
Šnipų filmai nepraranda savo auditorijos, šešėlių žaidimai visuomet domina žmones. Šiaurės Kasablanka nėra tik paroda, o ir reiškinys, lietuviškasis detektyvas, savo daugiasluoksniškumu, išgyvenimų dramatiškumu lenkiantis Džeimso Bondo scenarijus ir nenusileidžiantis legendiniams Johno le Carré romanams. Susidomėjusieji turėtų apsilankyti Sugiharos namų muziejuje, kurio šeimininkų dėka galime apie visa tai sužinoti daugiau.
