Aplinka, kurioje gyvename ir veikiame, gali būti pats plepiausias mūsų draugas, kelias valandas čiauškantis apie netikėtus urbanistinius patyrimus, ar nuolat į ausis įdomiausias pastatų istorijas transliuojanti tinklalaidė. Nuo studijų laikų geriausias tokios miesto tinklalaidės „bangas“ gaudau KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (AUTC) duombazėje autc.lt.
Joje skelbiama jau virš tūkstančio architektūrinių objektų aprašymų (ir vis pildoma!), bibliografijos kolekcija, Kauno miesto maršrutai, tarpukario Lietuvos ir Kauno senamiesčio istorijos. Kolekcija įkvepia tyrinėti ir sužinoti daugiau. Apie ją kalbėjomės su centro mokslo darbuotoju Pauliumi Tautvydu Laurinaičiu. Pauliaus veikla neapsiriboja AUTC, jis taip pat yra architektūros istorikas, dėstytojas, o svarbiausia, jog kasdienėje aplinkoje geba atrasti įdomiausias istorijas ir įkvėpti šalia esančius.
Pauliau, papasakok šiek tiek apie save. Kaip atsidūrei Architektūros ir urbanistikos centre?
Nuo ankstyvų dienų jaučiau ypatingą ryšį su architektūra, o tiksliau – jos istorija. Prie to prisidėjo subtili Kauno architektūra, kuri supo augant. Tiek pasirinkimai, tiek ir atsitiktinumai gyvenime nuvedė būtent ten, kur prasidėjo Lietuvos architektūros istorija – Architektūros ir statybos institutą, kuriame ir veikia mūsų padalinys. Čia ilgesniam laikui užsukau dar studijuodamas bakalaurą – 2010 metais.
AUTC veiklų spektras itin platus, tad įdomu sužinoti, kas slypi už visų darbų ir projektų. Kaip atsirado jūsų tyrimų centras?
AUTC savo pradžią gali atsekti turbūt iki pat šeštojo dešimtmečio, kai buvo įkurtas Architektūros ir statybos institutas, o jame atsirado architektūros istorijos sektorius. Šis tapo bene svarbiausia vieta, kurioje buvo tiriama ir kataloguojama Lietuvos architektūra. Mūsų centro siela – turbūt visiems architektūros entuziastams puikiai žinomas tyrėjas Vaidas Petrulis, Architektūros ir urbanistikos centro vadovas. Būtent jo iniciatyva prieš beveik penkiolika metų atsirado ir AUTC duomenų bazė. Ji buvo pirmas nuoseklus bandymas sukurti platformą, kurioje galėtų būti pristatoma visokia architektūra. Iš esmės tarsi architektūros enciklopedija mūsų laikams, skirta ne tik architektūros profesionalams, bet visiems ja besidomintiems.
Iš tiesų mokslo populiarinimas yra svarbi jūsų centro veikla. Kokią auditoriją stengiatės pasiekti?
Stengiamės, norime ir tikime, kad AUTC duombazė yra įdomi ir vertinga tiek profesionalams, specialistams, tyrėjams, tiek kiekvienam besidominčiam architektūra. Pradedant kurti duomenų bazę buvo svarbus Kauno modernistinės architektūros tyrimas bei siekis atkreipti į ją dėmesį. Tuo metu tyrimų nebuvo gausu (nors jokiu būdu neteigiame, kad buvome pirmieji), dar mažiau buvo visuomenės supratimo apie reiškinio unikalumą ir svarbą. Manau, kad nemažai prisidėjome ir padarėme įtaką tam, kaip mes, visi kauniečiai ir ne tik, šiandien matome tarpukario architektūrą. Juk prieš 15 metų netgi dalis šios srities specialistų į Kauno modernizmo reiškinio atsiradimą UNESCO sąrašuose žiūrėjo ganėtinai skeptiškai.
AUTC internetinėje duombazėje skelbiate architektūros objektų aprašymus. Sukaupta kolekcija įspūdinga – virš 1500 aprašymų, pasakojančių apie pastatus nuo LDK iki pat šių laikų. Kaip atrenkate objektus, kurie patenka į AUTC duombazę?
Net nepastebėjome, kaip tiek prisirinko, ogi tikrai! Dažniausiai atrenkame tematiškai, pagal tai, kokią temą tuo metu tiriame, dėl to galbūt jaučiamas kiekybinis disbalansas tarp skirtingų epochų ir ne tik. Tačiau disbalansai taip pat tampa papildomu įkvėpimu renkantis naujas temas.
Papasakok plačiau, kaip vyksta objekto aprašymas.
Nors turime tam tikrus kriterijus, stengiamės išlaikyti akademinius standartus, tačiau kiekvienas mums rašantis turi ir savo rašymo stilių. Prie kūrimo prisidėjo daugybė kviestinių autorių. Kiekvienam įrašui stengiamės surinkti kuo gausesnę ikonografijos kolekciją. Daugeliu atvejų visų pirma orientuojamės į pastato istoriją ir stengiamės rasti tai, kas jį daro išskirtinį. Esame surinkę ir dalies lietuviškos tarpukario spaudos, susijusios su architektūra, bibliografinę duombazę, kurią nuolat pildome.
Šiais metais AUTC komandoje koncentravotės į kelių knygų parengimą. Vieną jų – „Lietuvos miestų ir miestelių atstatymas 1918–1925 m.“ jau išleidote, o Urbanistikos dienos proga spėjote ir pristatyti. Kita jau beveik paruošta spausdinimui. Papasakok apie jas plačiau.
Taip jau išėjo, kad pastaruoju metu bandome kastis gilyn į tokius Lietuvos architektūros istorijos užkaborius, kurių lig šiol buvo patyrinėtas tik paviršius. Kolegės Brigitos Tranavičiūtės inicijuota ir sudaryta monografija apie miestelių atstatymą visų pirma turėjo paliesti mažai tyrinėtą periodą mūsų architektūroje ir urbanistikoje, tačiau radome kur kas daugiau negu tikėjomės – ištisus negirdėtus pasakojimus apie to meto Lietuvos raidą, daugybę nepažintų mūsų architektūros momentų. Tarpukario Lietuvą architektūros atžvilgiu dažnai prisimename dėl to, kas vyko daugiausia ketvirtuoju dešimtmečiu, – nors trečiasis gal nėra toks fotogeniškas, tačiau jis taipogi labai įdomus ir svarbus.
Kauno istorijoje man atrodo ypatingas tas bangavimas tarp vaidmenų bėgant metams.
Kitų metų pirmoje pusėje pasirodys mūsų tyrimų centro knyga apie Joną Muloką – vieną produktyviausių išeivijos architektų. Į Lietuvą buvo parvežtas visas didžiulis architekto archyvas, kurį, gavę prieigą, nuosekliai ištyrėme. Tai išties įspūdinga kolekcija, turint omeny ir tai, jog Lietuvoje turime nedaug išlikusių pilnų asmeninių tos kartos architektų archyvų. Iš tiesų nedaugelis žino, kokiais įdomiais lietuviškais pastatais vis dar galime džiaugtis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pažadame, kad knyga bus pilna atradimų ir netgi šiokių tokių intrigų.
Tu intriguoji, o aš tuomet paprovokuosiu. Štai autc.lt atsidarau objekto aprašymą, jame rašoma, kad pastato statybos užbaigtos 1932 metais, funkcinė schema suskirstyta į zonas, balkonuose buvo šaltspinčių langeliai, bet… dažnas galbūt ir paklaustume, na ir kas iš šių žinių? Kam mums reikalingi architektūros ir urbanistikos tyrimai?
Su miestu (ar kaimu), jo išplanavimu, pastatais ir erdvėmis susiduriame beveik kiekvieną dieną. Mums nebūtina žinoti kiekvienos detalės apie supančią aplinką, tačiau bent truputį išmanydami tai, kaip miestai ir jų dėmenys veikia, patys turbūt to nė nepastebėdami juos kursime smagesnius, jaukesnius ir patrauklesnius gyventi. Svarbiausia, ne tik nepamiršime praeities pasiekimų, tačiau ir nekartosime klaidų. Taip, kai kurie faktai yra visų pirma tiesiog istorinės žinios – žinojimas apie šaltspintes mums turbūt nepasitarnaus kuriant naują aplinkos kokybę, tačiau labiau padės įvertinti tai, kad dabar kiekvienas namie turime po šaldytuvą.
AUTC dirbi jau virš dešimt metų. Ar vis dar aplanko atradimo džiaugsmas?
Dauguma mūsų komandos orientuojasi į istorinius tyrimus, kurių nemaža dalis yra būtent archyvinio pobūdžio. Visada labai didelė laimė atrasti tai, kas iki tol nebuvo atrasta. Nuo užmiršto statybos įstato projekto iki kokio nors žavaus pastato projekto, kuris buvo neįgyvendintas ir lig šiol dūlėjo archyvuose. Toks štai pavyzdys iš paties darytų tyrimų – dar visai neseniai daug kur buvo teigiama, kad Lietuvoje modernioji urbanistika formavosi sovietmečiu su sporadiškomis išimtimis tarpukario metais. Dar iki rašydamas disertaciją apie Lietuvos miestų planavimą tarpukariu numaniau, kad tai nėra tiesa, tačiau nė neįsivaizdavau, kiek daug pavyks rasti medžiagos, kad nepriklausomoje Lietuvoje tikrai buvo daugybė įdomių miestų planavimo iniciatyvų, minčių, apie tai rašiusių žmonių ir netgi realaus judėjimo link to, ką galima pavadinti urbanistika, neatsiliekančia nuo tuomečių europietiškų tendencijų. Gaila, kad visa tai pačiu netinkamiausiu laiku nutraukė sovietmetis.
Tokie atradimai iš esmės gali pakeisti, kaip suprantame vieną ar kitą istorinį periodą. Dar norisi išgirsti apie Kauno slėpinius. Kokius pastatus mieste išskirtum kaip įdomius, tačiau gal kiek mažiau žinomus?
Kaune pilna tokių užslėptų netikėtumų – pavyzdžiui, man ypač imponuoja Kauno miesto savivaldybės autobusų garažas Šančiuose, ketvirtojo dešimtmečio gale žymėjęs miesto siekį į savo rankas perimti iki tol chaotiškai veikusį miesto viešąjį transportą. Įspūdingų konstrukcijų statinys, prie kurių prisidėjo tarpukario statybos inžinerijos žvaigždės Prano Markūno ranka. Ir prisidėjo, ilgainiui, ne itin maloniomis aplinkybėmis – pastato stogas statybos metu įgriuvo, o tai miesto statybos skyriaus vedėjui Karoliui Reisonui kainavo postą (ir ne tik). Beje, kolegos mūsų tinklalapyje yra labai įdomiai aprašę visą šią istoriją. Nors ir atsiradęs su nesklandumais, tačiau tai įspūdingas monumentas mūsų miesto anuomečiam modernėjimui.
Iš labiau užslėptų architektūrinių momentų Kauno miesto audinyje man taip pat labai įstrigęs rezidencinėje ir dviaukštėje Žaliakalnio teritorijoje, giliai Žemaičių gatvės apylinkėje, įsispraudęs stambus to paties P. Markūno suprojektuotas modernistinis seserų pranciškonių vienuolynas.
Galima visai rimtai pajuokauti, jog Kaune žinai kiekvieną plytelę ir gali papasakoti apie daugelį mieste esančių pastatų. Ar Kaunas tave dar nustebina?
Kaunas visada nustebina. Galbūt dėl to, kad jis toks daugiasluoksnis. Taip, Vilnius gali pasigirti įspūdinga savo, kaip esminio regiono administracinio centro, istorija, lėmusia ne ką mažiau įspūdingą daugiakultūrio miesto susiformavimą. Tačiau Kauno istorijoje man atrodo ypatingas tas bangavimas tarp vaidmenų bėgant metams: lietuvių placdarmo kovose su kryžiuočiais, svarbaus prekybinio mazgo bei uostamiesčio, svetimos imperijos tvirtovės, nepriklausomos Respublikos sostinės, planinės ekonomikos programuoto sovietinės industrijos miesto, taip ir neužmiršusio laisvės skonio, galų gale – akademinio centro. Visi šie amplua miesto audinyje paliko savo žymes ir, mano nuomone, Kauną paverčia įdomiausiu šalies miestu.
