„Meno kūrinio neišeina vertinti trumpalaikėje perspektyvoje – tai ne ledų porcija, kurią suvalgęs iškarti gali pasakyti skanu ar ne“, – sako Gediminas Šeduikis, trečiosios šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalies „Sutartis“ režisierius. Pasak kūrėjo, jei spektaklio metu žiūrovui pavyksta užmiršti, kad tai, kas vyksta scenoje yra netikra ir pasinerti į veiksmą, jis gali padaryti milžinišką poveikį.
Kauno – Europos kultūros sostinės metus uždarysiantis renginys „Sutartis“ žiūrovus pakvies į „Žalgirio“ areną. Šiuolaikinės muzikos kūrinį papildys įspūdingos vizualizacijos ir apšvietimo sprendimai. Pasak G. Šeduikio, kūrybinė komanda įkvėpimo sėmėsi ir iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos.
Operos režisierius, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro režisūros tarnybos vadovas G. Šeduikis teigia, jog operos režisūroje, skirtingai nei dramoje, svarbiausią istoriją pasakoja muzika.
„Nenoriu numenkinti teksto svarbos, bet dažnai yra taip, kad statydami operą ar kitą muzikinį veikalą mes pirmą vietą suteikiame muzikinei dramaturgijai. Pasakysiu paprastai: Viljamo Šekspyro „Otelas“ nėra tas pats, kas to paties pavadinimo Džiuzepės Verdžio opera“, – paaiškina G. Šeduikis.
Muziką „Kaunas 2022“ uždarymo baletorijai kuria kompozitorė Zita Bružaitė, operos libretas remiasi Ryčio Zemkausko sukurtu Kauno žvėries mitu. Vis dėlto, pasak G. Šeduikio, kiekviena kūrėjų komanda turi laisvę ir unikalią galimybę interpretuoti šiuolaikinio miesto gimimo mitą naujai ir savaip.
– „Sutartis“ yra „Kauno – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarymo renginys, ir tuo pačiu – trečioji šiuolaikinio miesto trilogijos dalis. Kiek joje tęstinumo, sąsajų su pirmomis dviem dalimis?
– Konceptualiai, „Sukilime“ buvo gvildenamos griovimo ir užgimimo temos, „Santakoje“ – dviejų jėgų susitikimas, o „Sutartis“ sutvirtins Kauno, kaip šiuolaikinio miesto užgimimo faktą. Per visas tris dalis keliauja R. Zemkausko sukurtas mitinis Kauno žvėris, kurį skirtingos menininkų komandos interpretuoja savaip, suteikdamos jam naujų spalvų. „Sutarties“ libretą kuria dramaturgė Daiva Čepauskaitė, choreografiją – Agnija Šeiko.
Šioje dalyje paliečiamas dualumas – žvėris ir miesto gyventojai, miestas ir žmogus, vyras ir moteris. Daug dėmesio skirsime vandens stichijai – vyriškajam pradui Nemunui ir moteriškajam – Neriai. Tačiau tai nėra meilės istorija, greičiau jau miesto transformacija – nuo jo užgimimo iki šių dienų.
Vis dėlto, nenoriu atskleisti visų siužeto vingių. Nors visos trys šiuolaikinio miesto trilogijos dalys yra skirtos Kaunui – šiemetinei Europos kultūros sostinei – „Sutartyje“ į miesto kūrimąsi ir žmogaus santykį su juo žiūrime plačiau, kaip į universalų fenomeną. Nenorime prisirišti prie datų, pasakoti istorijos chronologiškai, nes tai mus įspraustų į tam tikrus rėmus. Mums svarbiau tyrinėti emocinius žmogaus ir miesto ryšius nei paminėti reikšmingas istorines datas. Galiausiai, juk istoriją ir kuria žmonės.
– Trečioji dalis nuo ankstesniųjų skiriasi tuo, jog vyks ne atvirame ore. Žiūrovus kviesite į vidų – „Žalgirio“ areną.
– Nors lauko renginiai turi savito žavesio, yra ir nemažai trūkumų. Vienas iš jų – neprognozuojami lapkričio mėnesio orai. Kita vertus, pasirodymas arenoje atveria ir galimybių, pasiūlo scenografinius sprendimus, apšvietimą, specialiųjų efektų galimybes, kurių atvirame ore negalėtume įgyvendinti. Šiuo metu aktyviai vyksta kūrybinis procesas, visų sprendimų detaliai neatpasakosiu, tačiau būtina paminėti, jog inspiracija mums tapo M. K. Čiurlionis.
Esame Kaune, kuriame veikia M. K. Čiurlionio muziejus, tad nenuostabu, kad jo muzika ir dailės kūriniai tapo mums savotiška kelrode žvaigžde. Kas atidžiai klausosi, išgirs M. K. Čiurlionio kūrinių motyvų, kurie įsipins į mūsų šiuolaikišką muzikinį audinį. Beje, nenorėčiau, jog auditorija išsigąstų žodžio „šiuolaikiškas“, kuris dažnam asocijuojasi su sudėtinga kompozicija ir harmonija – mūsų kūrinys turi lengvumo, jis bus suprantamas bei vertingas tiek mėgėjui, tiek profesionalui.
– Kūrinys skirtas Kaunui, įkvėptas Kauno istorijų ir su juo susijusių asmenybių. Kaip jį jaučiate pats, būdamas ne kaunietis?
– Nors gimiau Utenoje, didesnę dalį gyvenimo praleidau Vilniuje, laikau save vilniečiu. Vis dėlto, su Kaunu mane sieja glaudūs ryšiai – Kauno muzikiniame teatre esu statęs spektaklių, tad teko porą kartų po kelis mėnesius čia pagyventi. Nesu tikras, kad to užteko pilnai pajusti miesto dvasią, tačiau man atrodo, kad „Kaunas 2022“ miestui įkvėpė naujos gyvybės. Tai matyti iš mažų dalykų – meno instaliacijų vitrinose, miesto erdvėse skambančios muzikos, kultūrinių renginių, kurie vyksta visame mieste.
Kita vertus, Kaunas visada buvo kultūringas miestas, ir ta tradicija išlikusi dar nuo tarpukario. Man rodos, kad Vilnius niekada negalėjo pasigirti tokiu kiekiu žmonių, menininkų ir procesų, kurie buvo pradėti Kaune pirmosios nepriklausomybės metais. Net ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, kuriame šiandien dirbu, kildinamas iš Kauno.
– Sakote, kad jo pradžia Kauno muzikiniame teatre?
– Ne visai taip. 1920-aisiais Kaune buvo įsteigta vadinamoji operos vaidykla, vadovaujama Kipro Petrausko. Jis surinko orkestrą, chorą. Pirmasis spektaklis šiame teatre buvo Naujųjų metų išvakarėse suvaidinta „Traviata“. Teatre veikė operetės ir operos trupės, bet ilgainiui operos trupė – ir choras, ir orkestras, ir solistai – persikėlė į Vilnių, į senąjį operos teatrą, kuriame dabar veikia rusų dramos teatras. Šiandieninis nacionalinis operos ir baleto teatras tęsia tos operos trupės tradicijas. Tuo tarpu, Kauno muzikinis teatras tęsia čia likusios operetės trupės tradicijas.
– „Kauno Europos kultūros sostinę 2022“ uždarys šiuolaikinis muzikinis renginys, kurį kompozitorė įvardija kaip baletoriją. Žanro pavadinimas – negirdėtas. Gal galite papasakoti plačiau?
– Kompozitorės Z. Bružaitės pasiūlytas žanras – baletorija – tarsi sujungia baletą ir oratoriją. Scenoje matysime du solistus dainininkus ir vieną šokėją. Didelis choras, kaip būdinga oratorijai, atliks ketvirtojo veikėjo vaidmenį. Tai bus įspūdingas reginys savo mastu – didžiulis orkestras, apšvietimo instaliacijos, scenografija.
Iš principo, tai bus grandiozinis muzikinis šou, o man, kaip operos režisieriui, visada svarbiausia – muzika. Na, ir opera – labai talpus žanras, šiuolaikinė opera apima labai daug žanrų ir įgyja pačias įvairiausias formas.
– Sakote, kad kaip operos režisieriui jums svarbiausia – muzika. Bet juk opera – tai ir libretas, tekstas?
– Nenoriu numenkinti teksto svarbos, bet dažnai yra taip, kad statydami operą ar kitą muzikinį veikalą mes pirmą vietą suteikiame muzikai. Gal net ne muzikai, bet muzikinei dramaturgijai. Pasakysiu paprastai: Viljamo Šekspyro „Otelas“ nėra tas pats kas Džiuzepės Verdžio „Otelas“. Tas pats pasakytina apie „Makbetą“ ir kitus kūrinius. Žinoma, operos libretas parašytas V. Šekspyro pjesės pagrindu, bet jis adaptuotas muzikai. Kompozitorius siūlo savitą kūrinio interpretaciją – žiūrėdamas atpažinsi, kad čia tas pats kūrinys, kurį skaitei, tačiau tai bus kitoks patyrimas. Jei kalbėtume apie „Otelą“, galime prisiminti, kad yra ir Andželikos Cholinos šokio spektaklio versija, ir Eimunto Nekrošiaus pastatymas – įdomu, kaip jie atrodytų pačiam V. Šekspyrui?
Režisieriaus ar kompozitoriaus vizija iš vieno kūrinio gali padaryti visai ką kitą. Būtent dėl to man atrodo, kad muzikos kūrinio, operos režisūra yra ypatinga tuo, jog pirmiausia turi „atrakinti“ kompozitoriaus kodą. O tada – jau giliniesi į libretą, tekstą, pirminį šaltinį. Aš visada pradedu nuo muzikos. Visi mano sugalvoti sprendimai, kad ir kokie inovatyvūs ar stebuklingi būtų, turi pirmiausia derėti su muzika. Ji kaip upės srovė, privalai jai pasiduoti.
– Opera – klasikinis žanras. Kūriniai, kuriuos jūs minite, yra pastatyti daugybę kartų, daugybės režisierių visame pasaulyje. Kaip pavyksta atsiriboti nuo jų įtakos ir išlaikyti savo braižą?
– Negalėčiau pasakyti, kad turiu specifinį savo braižą. Arba, galbūt, to reikėtų klausti žiūrovų? Man atrodo, kad lyginant mano kūrinius net ne visada pasakytum, kad tai – to paties žmogaus darbas. Gali būti, kad tai ir mano stiprybė, ir silpnybė. Su kiekvienu kūriniu aš tarsi pradedu viską iš naujo, atverčiu baltą lapą, nes kiekvienas kūrinys reikalauja naujo požiūrio. Tai – sudėtingas, bet, mano supratimu, ir pats geriausias kelias.
Žinoma, yra tam tikras iššūkis, kai imiesi statyti V. A. Mocarto tūkstančius kartų scenoje rodytas „Figaro vedybas“ ir stengiesi iš naujo pasižiūrėti į tą kūrinį be jokių išankstinių nuostatų, perklausyti jį kaip vaikas, kuris girdi jį pirmą kartą.
Kai vaidinimas scenoje baigiasi, išsinešame tą įspūdį. Kad suprastume, kiek ilgai jis išliks, turi praeiti laiko – greitai tokie procesai nevyksta.
Žinau daug režisierių, kurie yra atradę savo stilistiką, savo kūrybinę gramatiką, ir ją taiko visiems savo kūriniams. Pavyzdžiui, man pakaktų pamatyti akimirką iš amerikiečių režisieriaus Roberto Wilsono pastatymo ir aš iš karto pasakyčiau, kad tai jo darbas. Panašiai ir su ispanų operos režisieriumi Calixto Bieito. Nepaisant to, jų kūriniai tikrai visi skirtingi.
Kitas svarbus aspektas: jei dramos režisieriai renkasi tokius kūrinius, kuriuose yra tam tikra jų norima perteikti žinutė, istorija, kurią nori papasakoti, operos režisieriui medžiaga dažnai pasiūloma. Operos teatrai formuoja savo repertuarą, kurį sudaro tam tikra muzikinė paletė – kūriniai repertuare atsiranda anksčiau nei jų režisieriai. Man, kaip režisieriui aktualu ne perteikti savo žinutę, o būti mediumu – ištransliuoti tai, kas užkoduota muzikoje, sustiprinti nuotaiką ar pabrėžti tam tikrus aspektus.
– Esu ėmusi interviu iš ne vieno teatro artisto, ir visi jie pabrėžė, jog darbas teatre visų pirma yra komandinis, kolektyvinis darbas. Kita vertus, esu girdėjusi ir sakant, jog režisieriaus žodis – visada paskutinis. Kaip yra jūsų atveju?
– Režisieriaus stiprybė yra jo komanda. Štai ir šį uždarymo renginį kuriame su scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, šviesų dalininku Andriumi Stasiuliu.
Vienas negali padaryti nieko. Žinoma, režisierius turi savo viziją, tačiau bediskutuojant su komanda ta vizija keičiasi, ir netgi sakyčiau – sustiprėja. Kai vienas pats sau kuri, gali atrodyti kad viską labai šauniai sugalvojai, bet, žiūrėk, pradedi pasakoti kitiems ir dar bepasakodamas suvoki sumanymo trūkumus. Dalintis savo vizijomis, idėjomis režisieriui – būtina. Vizija užkrečia visus kūrybinio proceso dalyvius, to proceso metu ji subręsta, tampa kūnu.
Taip, kartais režisierius privalo užbrėžti ribą, užfiksuoti bendros kūrybos rezultatą, jis priima sprendimus ir prisiima atsakomybę už juos, o taip pat – ir už komandos santykius. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia despotizmo, trankymo kumščiu į stalą ir beatodairiško savo valios diktavimo.
Aš tikiu, kad menininkai – nuo šokėjų, iki orkestro muzikantų ir choro dainininkų – geriausiai kuria pozityvioje atmosferoje. Tokioje atmosferoje kūrybiškai vertingesni sprendimai.
– „Kaunas 2022“ programa ir ekspertų, ir dalyvių vertinama kaip ypač ambicinga, daugialypė, ypač aukšto meninio lygio. Kaip manote, kokį poveikį miesto, Lietuvos įvaizdžiui turės kultūros sostinės metai? Kaip jūs jaučiatės, prisidėdamas prie to asmeniškai?
– Manau, kad tam, jog atsakyčiau į šį klausimą, reikia palaukti bent metus. Meno kūrinio, kultūros renginio negalima vertinti pagal trumpalaikį efektą, tai – ne ledų porcija, kurią suvalgęs gali pasakyti, ar skanu buvo, ar neskanu. Kai kalbame apie renginį, koncertą, spektaklį – pradžioje jis pagauna, užkabina, arba ne. Kalbant tiesmukai, teatras juk yra apgavystė, tačiau gero vaidinimo metu mes pasirenkame tai pamiršti ir pasineriame į scenoje kuriamą istoriją. Nežinau, kas gali padaryti stipresnį įspūdį nei geras spektaklis. Kai vaidinimas scenoje baigiasi, išsinešame tą įspūdį. Kad suprastume, kiek ilgai jis išliks, turi praeiti laiko – greitai tokie procesai nevyksta.
Man, asmeniškai, didelė garbė režisuoti vieną iš didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių (tiesa, manau, kad toje programoje visi renginiai yra svarbūs ir dideli). Ypač įdomu dirbti su visiškai unikalia medžiaga, pradėti kurti nuo nulio, baltos drobės. Tai – didžiulis iššūkis, ir didžiulė laimė. Laisvė ir atsakomybė. Kaip menininką, kūrėją, mane ši patirtis praturtina. Tokios progos pasitaiko ne kasdien.
Trečioji Šiuolaikinio mito trilogijos dalis „Sutartis“ vyks lapkričio 26 d., Žalgirio arenoje. Įsigyti bilietus galima čia.
