Vos 150 metrų ilgio Žemuogių gatvė aprėpia neproporcingai daug istorijų. Kiekvienas pastatas slepia čia beveik prieš 100 metų gyvenusių Kauno inteligentų, karininkų, profesorių, rašytojų dvasią, daiktus, prisiminimus. Ne išimtis ir nr. 2 pažymėtas Felikso Vizbaro suprojektuotas namas – čia gyveno Lietuvos kariuomenės kapitonas, Lietuvos šaulių sąjungos štabo adjutantas Antanas Gedmantas.
Šiandien šiuose namuose gyvena ir kuria jo anūkė, grafikė Aistė Ramūnaitė. „Parašėte pačiu laiku!“ – toks atsakymas įskrieja į mano el. pašto dėžutę iš Aistės, man pasiūlius susitikti pokalbio.
Aiste, kuo ypatingas šitas laikas?
Visą gyvenimą rinkau medžiagą apie senelį, labai stengdamasi, kad niekas nedingtų ar ko nors neišmesčiau. Ir šią vasarą atsirado žmogus, buvęs Ažuolyno bibliotekos vadovas Alvydas Samėnas, kuris padėjo viską sudėti į savo vietas.
Kas paskatino tokiam dideliam darbui?
Paskatinimas buvo menininkės Gabrielės Gudaitytės „Žemuogių g. Ilgo metro knyga apie trumpą gatvę“, kurioje radau porą netikslumų. Supratau, kad Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyrius apie senelį neturi jokios informacijos. Norėjau prisidėti prie Kauno istorijos papildymo ir išsaugojimo – supažindinti su senelio veiklomis, Šaulių sąjungos teatru, kuriam jis priklausė. Papasakoti apie jo keliones, pomėgį kolekcionuoti.
Daugiau kaip dešimtmetį gyvenote ir kūrėte Londone. Kaip viskas susidėliojo, kad štai šiandien kalbamės Žaliakalnyje, jūsų senelio name?
Tai yra paveldas, kuriuo reikia rūpintis. Tiesiog toks mano likimas. Šis namas mane papildo, atveria, o aš atveriu jį. Ne veltui pastatą puošia saulės motyvas – man tai yra saulė ir jūra. Aš čia užmiegu, kai saulė leidžiasi į jūrą, labai natūraliai, ir galiu saugiai vaizduotėje išskėsti sparnus. Senelio globa, visų čia gyvenusių istorijos, nors jų buvo baisių, man suteikia saugumo. Šiame name apima ramybė, balansas tarp gėrio ir blogio, kas ir yra gyvenimas.
Likimas lėmė, kad savo senelio niekada nesutikote – 1941 m. jis buvo suimtas, kalintas, o vėliau sušaudytas Baltarusijoje.
Man senelis buvo pavyzdys iš močiutės pasakojimų – ką jis veikė, kaip elgėsi, mačiau jo nuotraukas. Dar daugiau nuotraukų, dokumentų, laiškų, pjesių, programų radau visai neseniai, jos buvo paslėptos ir užkastos garaže. Močiutė apie tai nieko nepasakojo, neleido ieškoti, bet ir nieko neleido išmesti. Tą aš irgi automatiškai perėmiau – viską saugoti, kol ateis laikas.
Kokie pasakojimai apie senelį labiausiai įsiminė?
Tikriausiai močiutės ir senelio pažinties istorija, kai močiutė, būdama keturiolikos, jau grojo pianinu Kauno karininkų ramovėje. Vieną vakarą, jai akompanuojant, senelis priėjo ir užkalbino. A. Gedmantas pas Borisą Dauguvietį buvo baigęs dramos studijos kursus. Senuose laikraščiuose radome, kad iki 1933 m. Šaulių sąjungos teatre senelis buvo suvaidinęs apie 800 kartų. Močiutė taip pat buvo muzikantė, tai teatras ir muzika pynėsi kasdieniame gyvenime. Tiesa, laikraščiuose radome ir kritikų atsiliepimų. Viename jų rašoma, kad senelis labai žemaičiuodavo (juokiasi).
Dar vienas iš ryškių pasakojimų – apie pavardės kilmę. Vieną kartą viešint Palangoje bendroje kompanijoje buvo Jonas Jablonskis, kuris mano senelio paklausė, kokia jo pavardė. Seneliui pasakius „Gedmontas“, J. Jablonskis pataisė: „Tu ne Gedmontas, o Gedmantas.“ Senelis, vos grįžęs iš Palangos, iškart pakeitė pavardę, kad būtų taisyklinga. Tai netgi tokiose situacijose, besigrožėdamas jūra, tu gali padaryti labai daug, į pastabą atsiliepti ir sureaguoti. Gyvenime visą laiką reikia būti atsibudusiam. Senelis man yra pavyzdys, kokio daugiau nemačiau.
Aiste, esame visai šalia Kauko laiptų ir aš negaliu nepaminėti jūsų kurtų kaukų – viename lange kaukas pasitinka visus, įžengiančius į jūsų kiemą.
O mes tik šiandien pastebėjome, kad buvusios parodos knygelėje esu surašiusi žemaitiškus kaukų pavadinimus (juokiasi). Dėstydama Italijoje supratau, kad kiekvienas miestas kaip šulinį, kaip auksą kasa praeities istorijas ir jas moderniai interpretuoja. Tada tai turi pagrindą ir vertę bei tam tikrą svorį, nuo kurio galima atsispirti. Valstybė taip pat skatina domėtis tuo mažu miesto gabaliuku, kur gyvena menininkas, kad jis kuo labiau tai ištransliuotų. Tada supratau, kad turiu kauką ir galiu jį ištransliuoti. Taip įkūriau galeriją „Kaukas Žemuogių pievelėje“.
Užsiminėte, kad dabar jau esate šiek tiek atitrūkusi nuo kaukų – kuriate abstrakcijas, tapote peizažus, bet išliekate grafikoje.
Senelis bandė skirtingas veiklas, o aš esu toje pačioje grafikoje ir jaučiu, kad žmogus kaip deimantas – tu jį gali iki gilios senatvės šlifuoti ir daryti kažką, kas atrodo neįmanoma. Mano grafika irgi yra eksperimentinė, aš linoraižinį derinu su tapybiniais elementais, viskas, žinoma, yra spausdinta rankomis.
Kas jums kuria unikalią miesto aurą?
Mano nuomonė apie tai gali keistis kiekvieną dieną. Kaunas yra be galo jaukus miestas, kuriame išlikę daug skirtingų stilių pavyzdžių. Žaliakalnyje gyvena labai draugiški kaimynai. Mieste daug išsilavinusių, suprantančių, švytinčių žmonių. Žmonių žinojimas, kultūringumas, taurumas man ir yra miesto dvasia.
Aiste, kalbame apie jūsų senelį, bet norėčiau nepamiršti ir močiutės. Tikriausiai ne vienam teko girdėti apie jos augintus bijūnus.
Taip, todėl kartu su dukra norime atverti bijūnų sodą. Anksčiau, regis, vienoje Žaliakalnio dalyje nebuvo galima tvorų turėti. Taigi norime, kad tai būtų atvira. Radome močiutės nuotraukų, kur po langais matyti vien bijūnai. Jau keturis pasodinome, matysime, kaip bus toliau.
Ką planuojate su surinkta medžiaga daryti?
Tikimės išleisti leidinį, kuris papildytų Kauno istoriją. Tą padaryti įpareigoja ir vieta, ir Kauno modernizmo gautas UNESCO įvertinimas. Senelis buvo apdovanotas ir Šaulių žvaigžde. Labai noriu visuomenei papasakoti apie senelio veiklą teatre, kaip Žaliakalnio įdomybę. Norėčiau, kad leidinyje iššoktų trimačiai kaukai. Toks būtų junginys: senelio istorija su mano šiuolaikine interpretacija.
