Aikštėje, artėjant spektakliui, renkasi žmonės. Nematyti scenos, kolonėlių, kitos technikos. Nėra ir aktorių. Gal nieko nebus? Regėjimo lauko pakrašty pasirodo vyras, ant peties nešdamasis rąstą. Veiksmas prasideda. „Džiaugiuosi, kad vis dar galiu išgalvoti situacijas, kurios išprovokuoja naujas patirtis“, – sako Joanas Català, vienas žymiausių Barselonos teatro kūrėjų, jau antrą kartą pasirodysiantis Lietuvos žiūrovams.
Šiuolaikinių scenos menų festivalyje „ConTempo“ Joan pristatys du spektaklius – „Pelat“, kuriam šis sezonas dešimtasis, ir visiškai šviežią „Idiòfona“. Kartu su savo žemiečiais J. Català festivaliui suteikia stiprų katalonų scenos meno akcentą.
„Esu tarsi mediumas, galintis atidaryti žiūrovams duris į įsivaizduojamus pasaulius, kurių jiems iki šiol niekas neparodė. Kuriu metaforas, remiuosi istorija ir savo asmenine patirtimi, bet nesiūlau jokio naratyvo. Tai – tik atspirties taškas“, – teigia J. Català.
Žemiau publikuojamame pokalbyje menininkas atskleidžia dalykus, kurie jį – gatvės, urbanistinių erdvių teatro kūrėją – įkvepia. Glaudžiai su publika kooperuojantis fizinio teatro profesionalas teigia, jog įdomiausias jo darbas – dar ateityje.
– Kaune rodysite spektaklį-„veteraną“ – „Pelat“, kuriam per 10 metų. Kaip jis ir jūs pasikeitė per tuos metus?
– Dešimtmetis – ilgas laiko tarpas, ypač, kai kalbame apie tokius dalykus, kurie tiesiogiai paliečia emocijas ir yra susiję su patirtimi čia ir dabar. Būtent toks yra menas viešose erdvėse. Laikas leidžia pažvelgti atgal, ir kai kuriuos dalykus įvertinti iš kitos perspektyvos.
Pačioje pradžioje „Pelat“ buvo panašus į ką tik gimusį kūdikį – aš pats turėjau tam tikro kūdikiams būdingo naivumo, stengiausi, kad mano atlikimas būtų kuo artimesnis grynajai idėjai. Man nedarė įtakos aplinka, buvau tiesiog aktorius, kūrėjas.
Ilgainiui spektaklis tapo vaiku, tada – paaugliu, kilo noras maištauti, pranešti pasauliui apie save: „Aš toks! Ką, nepatinka?!“ Vėliau jis tapo suaugusiuoju, su visomis atsakomybėmis, o dabar yra išmintingesnis nei kada nors anksčiau, nebešvaisto energijos bereikalingiems dalykams.
Nors baimė, kurią jaučiu pasirodymo metu, manęs neparalyžiuoja, vis dėlto žinau, kad yra momentų, kai turiu būti ypač susikaupęs ir kuo mažiau rizikuoti.
Aš irgi pasikeičiau – dėl įvairiausių patirčių kai kuriuos dalykus matau, o gal tiesiog jaučiu kitaip. Su metais imi daugiau klausytis ir mažiau kalbėti, o šūkauti visai nebesinori – palieki tai jaunesniems.
– Kalbate apie to spektaklio idėją. Kokia ji yra?
– „Pelat“ skirtas meistrystei pagerbti, jis skatina stebėti ir apmąstyti individualų ir grupės darbą. Būti už laiko ribų. Tačiau visų pirma – dalintis atsakomybe su publika. Išgyventi patirtį kartu.
– Kuo jums tai svarbu?
– Mano viešosios erdvės supratimas yra glaudžiai susijęs su ryšių tarp žmonių įsisąmoninimu, su atvirumu. Performanso metu trumpam išsitrina tam tikras socialines klases skiriančios ribos. Mes, žmonės esame linkę susiskirstyti į grupes, kam nors priklausyti (net ir tie, kurie nori būti visiškai laisvi nuo visko iš tiesų priklauso tų, „laisvųjų“ grupei). O juk visi šiame pasaulyje esame praeiviai – kuo daugiau patirčių išgyvename, tuo geriau.
Į mano performansą žmonės reaguoja įvairiai – jie įžvalgia ritualą, bendrystę, tam tikrą švelnumą ir, tuo pačiu, grubumą. Kai kurie net išsigąsta. Vis dėlto, dažniausiai sulaukiu gerų atsiliepimų. Galiausiai, laimingi žmonių veidai spektakliui pasibaigus kalba daugiau nei žodžiai.
Pagalvokite pati – aš gyvenu Ispanijoje, ir dirbu teatro menininku pilnu etatu. Man tai – tikras iššūkis.
– Sakote, jog kai kurie žiūrovai išsigąsta. Ko? Ar bijote pats?
– Man atliekant tam tikrus fizinius veiksmus žiūrovas gali jaustis nesaugiai. Tiesa, objektas juda labai arti publikos ir kartais labai greitai – tą išgąstį aš suprantu. Taip pat, pasirodymo metu yra tas epinis momentas, kai aš tariamai pastatau save į rizikingą situaciją; publika į tai įsijaučia, pajunta dalį mano prisiimamos rizikos.
Nors baimė, kurią jaučiu pasirodymo metu, manęs neparalyžiuoja, vis dėlto žinau, kad yra momentų, kai turiu būti ypač susikaupęs ir kuo mažiau rizikuoti. Esmė tame, kad mano darbe patiriamos emocijos turi būti tikros. Tai – ne emocijų interpretacija ir ne vaidinimas. Kita vertus, niekada nepamirštu kad su žiūrovais esame sudarę sutartį – jie stebi teatrą, todėl visada rizikingus momentus stengiuosi paversti žaismingais.
– Ir šis, ir kiti jūsų pasirodymai pagrįsti publikos įsitraukimu. Ar dėl to jums sunkiau ar lengviau?
– Toks formatas reiškia, jog man visada reikia būti labai dėmesingam. Nors veiksmai, kuriuos siūlau publikai, visada tie patys, reakcijos skiriasi. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žiūrovai reaguoja panašiai, taip nėra. Žmonės unikalūs, dėl to ir veiksmas visada kitoks – tai sudaro pasirodymo autentiką, sustiprina buvimo čia ir dabar jausmą.
Kai kalbame apie publikos įtraukimą nekeliu klausimo ar tai lengva, ar sunku. Didžiausias iššūkis man – gyvai reaguoti scenoje, nesikartoti, nesistengti nuspėti reakcijų. Visada klausytis. Visada būti. Tai – sunkiausia.
– Na, o jei žmonės atsisakytų dalyvauti, ar pasirodymas dėl to sužlugtų? Gal jau buvo taip atsitikę?
– Iš tokios situacijos visada yra išeitis, priklauso nuo to, kaip joje atsiduriame. Be to, neįsitraukimas gali būti apibrėžiamas skirtingai. Pavyzdžiui, galima tiesiog atsisakyti dalyvauti, tačiau galimas ir netinkamas dalyvavimas, nesavalaikis įsitraukimas, kas irgi trikdo veiksmą. Dažniausiai taip atsitinka dėl to, kad žmogus jaučiasi nesaugiai, kai jam reikia publikos stebimam atlikti daug veiksmų.
Kartą buvo taip atsitikę. Tada leidau tam žmogui tęsti, tačiau tai tik pastatė ir mane, ir publiką į keistą ir nemalonią padėtį. Dabar kurį laiką tokių dalykų nebenutinka, nes, jei tik jaučiu, kad galime atsirasti panašioje situacijoje, dalyvio paprašau palikti sceną. Labai geras būdas – visi greitai viską supranta.
– Kokių juokingų ar jaudinančių nutikimų yra buvę?
– Dažnai nutinka kažkas, kas priverčia žmogų pratrūkti juokais, paleisti susikaupusią įtampą. Iš šalies atrodo, kad tai – atsitiktinumas, bet galiu jus patikinti, kad taip nėra.
Per dešimtmetį yra nutikę ir daug jaudinančių dalykų. Papasakosiu apie vieną, kurį iki šiol prisimenu. Tąkart, pasirinkęs vieną iš savanorių dalyvauti šou, supratau, kad kažkas ne taip. Veiksmas vyko, tik ne taip, kaip įprasta, sakyčiau, skirtingu dažniu. Pasirodymą tęsėme, nes mačiau, kad mums pavyksta. Pabaigoje tas berniukas priėjo prie manęs su mama. Ji su ašaromis akyse papasakojo, kad jos sūnus – autistas ir, kad tai buvo pirmas kartas, kai ji pamatė jį bendradarbiaujantį su nepažįstamų žmonių grupe.
Man šis prisiminimas labai gražus ir svarbus.
– „ConTempo“ festivalyje Kaune rodysite ir gatvės teatro instaliaciją „Idiòfona“ – visiškai naują savo darbą, kurio premjera buvo liepos pradžioje. Beje, kaip jums sekėsi?
– Puikiai. Džiaugiuosi, kad vis dar galiu išgalvoti situacijas, kurios išprovokuoja naujas patirtis. Tai – naujas nuotykis viešoje erdvėje, ir, žinoma, man dar reikės suprasti daug dalykų, išsiaiškinti detales.
„Idiòfona“ iliustruoja mano pastangą suteikti naują prasmę objektui, su kuriuo dirbu nuolatos. Tai – komplikuota, nes man reikia pereiti kelias skirtingas vietas. Pradedu nuo taško A ir veduosi publiką iki B. Taigi, yra keletas ritmo ir teatro elementų bei interpretacijų, kuriuos dar turiu apgalvoti.
– Sakote, kad džiaugiatės, galėdamas sukurti publikai naujas patirtis. Kodėl jums tai svarbu?
– Jeigu man suteikta galimybė kurti meną, vadinasi tai – mano atsakomybė. Galvoju apie save, kaip apie tam tikrą „mediumą“, galintį atidaryti žiūrovams duris į įsivaizduojamus pasaulius, kurių jiems iki šiol niekas neparodė. Ta prasme privalau būti aktyvistas. Esu tas, kuris sukuria metaforas apie tam tikrus dalykus. Daugeliu atvejų mano šou remiasi istorija ir asmeniniais prisiminimais, tačiau jokiu būdu nenaudoju to kaip naratyvo elemento. Tai – tik atspirties taškai.
– Ar tai reiškia, jog siekiate iššūkių ir asmeniniame gyvenime?
– Panašu į tai… Pagalvokite pati – aš gyvenu Ispanijoje, ir dirbu teatro menininku pilnu etatu. Man tai – tikras iššūkis. Kita vertus, manau, kad pats gyvenimas yra iššūkis.
Kai pradėjau studijuoti scenos menus, šokį ir cirką buvo nuostabu – visa ta nauja ir nepaprastai įdomi informacija sprogdino galvą. Kita vertus, pats sprendimas būtent tai studijuoti buvo didžiulis iššūkis, nes jo visiškai nesuprato ir nerėmė mano šeima – jie man turėjo kitokių planų. Jaučiau, kad turiu eiti savo keliu ir to užteko. Tada, gyvenimo eigoje teko priimti keletą radikalių sprendimų judėti viena ar kita kryptimi. Kiekvienas iš tų sprendimų man tapo didžiuliu iššūkiu.
Dabar galiu teigti, jog tai yra mano darbas. Vis dėlto, jaučiu, kad su kiekvienu savo kūriniu teatre prisiimu naujus iššūkius. Nuolat siekdamas save nustebinti, paverčiu tai performansu.
– Esate gatvės, urbanistinių erdvių teatro kūrėjas. Kuo jums patinka toks formatas?
– Man patinka auditorijos įvairovė, tiesioginis kontaktas su žmonėmis. Tai, kad nėra bilietų, rezervuotų vietų, nėra elito. Gatvė priklauso visiems, bent jau man patinka taip manyti.
– Bet juk artimas kontaktas su publika reiškia, kad ji gal daryti įtaką jūsų menui?
– Visi trys pasirodymai, kuriuos iki šiol sukūriau, įtraukia publiką, ji tampa ko-kūrėja, pateikia dar vieną temos interpretaciją. Visada jaučiau, kad įtraukdamas žiūrovą turiu tą daryti su didele pagarba jam. Kita vertus, tai nereiškia, kad visi mano pasirodymai ateityje bus susiję su publikos įtraukimu ir kolaboravimu. Šiuo metu tai yra taip, bet visada galiu sugalvoti kitų būdų. Geriausia – ateityje!
– Esate šokėjas, cirko artistas, fizinio teatro menininkas – visuose šiuose amplua kūną naudojate kaip įrankį. Ar tai jus apriboja, ar išlaisvina?
– Man nepatinka apibrėžimai, jie mane riboja. Suprantu, kad kartais norisi sudėlioti dalykus į tam tikrus mentalinius stalčiukus, bet aš laisvas jaučiuosi tada, kai „įdarbinu“ visus šiuos apibrėžimus. Ar mano pasirodymuose yra šokio? Taip. Cirko? Žinoma. Ar juose veikia objektai, judama erdvėje, yra vaidybos? Be abejonės.
Esu smalsus, man įdomus menas, taip pat ir fizinis teatras, kai žmogaus kūnas ir objektai sąveikauja. Nuolatos ieškau kažko naujo. Jei ateityje sumanysiu dainuoti, visas savo pastangas skirsiu tam, kad atrasčiau ir įdarbinčiau savo balsą kaip įrankį. Jei staiga susidomėsiu audiovizualiniu menu, darysiu tą patį. O jei man norėsis 25 kilometrus plaukti atviruose vandenyse ar išmokti gaminti Peru virtuvės maistą, pasišvęsiu tam.
Nustosiu daryti tai, ką darau tada, kai pamatysiu, kad man tai kenkia, arba tada, kai man pasidarys nebeįdomu.
– Lietuvoje pasirodysite antrą kartą – esate dalyvavęs „Naujojo cirko savaitgalyje“. Kokie jūsų lūkesčiai šiemet?
– Pastarąjį kartą čia buvau 2017-aisiais. Su „Pelat“ aplankiau kelis Lietuvos miestus, pagyvenau skirtingose realybėse ir kontekstuose – nuo labai šiuolaikiško cirko festivalio iki gatvės turgaus, pilno žmonių. Labai praturtinanti patirtis.
Šįkart neturiu jokių lūkesčių, tiesiog noriu grįžti ir toliau mėgautis savo darbu. Pasidalinti tuo su žiūrovais. O labiausiai noriu tiesiog būti ir sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta man prieš akis.
Scenos menų festivalis „ConTempo“ šiais metais vyks liepos 29–rugpjūčio 6 dienomis Kaune ir Kauno rajone. Katalonų pasirodymus festivalyje remia Institut Ramon Llull. Daugiau informacijos apie festivalį ir programą: www.contempofestival.lt.
