„Nedidelio biudžeto meilės istorija“ ir „atsitiktinis susitikimas paplūdimyje“ – taip savo draugystės pradžią apibūdino Adrianas Carlo Bibiano ir Karolina Latvytė-Bibiano. Tai peraugo į santykius, kupinus jausmų, patirčių ir kūrybinės veiklos. Čia šiuolaikinis šokis susitinka su tarpdisciplininiais menais, Meksika su Lietuva ir vienas menininkas su kitu.
Adrianas Carlo yra šokėjas, choreografas, šiuolaikinio šokio mokytojas ir judesio instruktorius. Karolina – tarpdisciplininė menininkė, Vilniaus dailės akademijoje studijuojanti skulptūrą, meno galerijos „IRGI galerija“ bendrasavininkė, įvairių meno renginių kuratorė. Šiuo metu Adrianas ir Karolina gyvena Kaune. Kaip reziumavome interviu, jų poros santykiai veikia ir kaip vienas kito projektų konsultavimo agentūra. Šį interviu Carlo ir Karolina užbaigė bučiniu, primindami mėgautis meile šalia ir nepamiršti įvertinti gerųjų, įkvepiančių vienas kito pusių.
Papasakokite šiek tiek daugiau apie save ir judviejų pažintį.
Karolina: Baigiau bakalauro studijas ir nežinodama, ką daryti toliau, nusprendžiau vasarą padirbėti Norvegijoje – ten praleidau laiką skindama braškes. Po to norėjau pakeliauti ir pasirinkau Meksiką. Praleidusi šalyje tris savaites, atsitiktinai paplūdimyje sutikau Carlo.
Carlo: Ši istorija turi dvi puses – mano ir jos. Prisimenu, kad dirbau ištisą savaitę ir buvau labai pavargęs, todėl nenorėjau važiuoti į paplūdimį, bet draugai priprašė keliauti kartu. Vienas iš jų kitą savaitę turėjo išvykti iš Meksikos ir norėjo mūsų trijų nuotraukos, todėl pasiėmė profesionalų fotoaparatą, bet pamiršo SD kortelę. Patikinau, kad tai ne problema, nes einame į turistų mėgstamą vietą, tad tikrai rasime, kas mus nufotografuos ir nuotraukas atsiųs. Paplūdimyje užkalbinau atsitiktinį žmogų – tai ir buvo Karolina – ir paprašiau nufotografuoti.
K.: Man befotografuojant, Carlo draugas pradėjo skųstis, kad blogai atrodo, o aš patariau nesijaudinti, nes nuotraukose galiu ant jo uždėti Brado Pitto veidą. Galiausiai taip ir padariusi išsiunčiau nuotraukas el. paštu Carlo ir jo draugui.
C.: Ši kvailystė su Bradu Pittu buvo labai svarbi, nes dažniausiai netikrinu telefono ir retai atsakau į žinutes, bet pamatęs šią nuotrauką pagalvojau, kad Karolina tikrai šauni ir turiu su ja geriau susipažinti. Susirašėme elektroniniu paštu, o po dviejų dienų susitikome. Po to jau nebeišsiskyrėme.
Dabar suprantu, kodėl sakote, kad tai buvo visiškas atsitiktinumas.
C.: Kaip aš sakau, mažo biudžeto meilės istorija.
Persikėlimas į kitą šalį dėl mylimo žmogaus dažniausiai yra drąsus sprendimas, ir ne tik nusprendusiajam išvykti – kitas žmogus prisiima atsakomybę išpildyti artimo žmogaus lūkesčius dėl svetimos šalies ir naujo gyvenimo etapo. Kaip žvelgiate į šį sprendimą iš dabarties perspektyvos?
C.: Šis atsakomybės jausmas ir visi su juo susiję dalykai įvyko du kartus skirtingomis progomis. Pirmą kartą atvykau ne gyventi į Lietuvą, o susipažinti su Karolinos šeima – Lietuvoje tuomet praleidome metus. Tada grįžome į mano gimtąjį miestą Meksikoje, bet, kol buvau išvykęs, daug kas ten keitėsi ir judėjo į priekį, tad galiausiai pajutau, kad ten nebėra mano vieta. Turėjau galimybių dirbti, bet ne gimtajame mieste. Karolina taip pat nesulaukdavo jai tinkamų darbo pasiūlymų. Tada išgyvenau visus tuos jausmus, kuriuos paminėjai. Po metų priėmėme sprendimą grįžti į Lietuvą – čia viskas klostėsi geriau.
K.: Kai išvykome į Meksiką, jau labai aktyviai veikėme savo srityse Lietuvoje ir atrodė, kad viską palikę turėsime startuoti nuo nulio. Kai grįžome, atsirado naujų galimybių, Carlo įsitraukė į šokio bendruomenę.
C.: Geras sprendimas apsistoti Lietuvoje. Jaučiu, kad susituokus atsakomybė vienas už kitą padvigubėja. Esu labai empatiškas, tad būtų skaudu, jei mano aplinkoje Karolina nesijaustų komfortiškai.
K.: Kartais pagalvoju, kad Meksikoje gal per mažai stengiausi arba buvau pernelyg užsispyrusi, nes atsisakiau pasiūlymų dirbti su menu nesusijusius darbus. Per daug myliu meną, kad daryčiau ką nors kita, ir noriu visais būdais dalyvauti kultūros procese. Tai paskatino ieškoti kitų galimybių.
Sprendžiant iš dabartinių veiklų, tau pavyko.
K.: Kaip kartais sakau, pasiklydau tapybos studijose, nes mėgstu užsiimti įvairiomis veiklomis: fotografuoti, lipdyti, rašyti, vien tapybos nepakako. Aš tai vadinu postakademinės depresijos faze po bakalauro studijų. Po to keletą metų svarsčiau, ką noriu veikti, ir pradėjau eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis, taip pat ieškojau studijų, kurios neįspraustų į griežtus rėmus. Atrodo, kad skulptūra labiau tarpdiscipliniška, šioje srityje galiu eksperimentuoti, naudoti įvairias technikas. Kol kas man tai labai patinka. Šiuo metu jau prasidėjo paskutinis studijų semestras, tad ruošiu baigiamąjį darbą.
Per karantiną kartu su kolege Judita Ragauskaite įkūrėte virtualią „IRGI galeriją“.
K.: Dirbau su projektu, kurį planavau pristatyti fizinėje erdvėje, bet prasidėjus karantinui turėjome rasti būdą dirbti virtualiame pasaulyje, ypač su tapyba. Man nelabai patinka visokie 3D turai, kurie atkartoja realų pasaulį: ant virtualių sienų kabinami paveikslai, imituojama galerijos erdvė, nieko nepasakojanti apie paveikslus, pačią erdvę ar idėjas. Taip ir kilo tokios galerijos idėja. Jos erdvėje dabar deriname ir virtualias, ir fizines parodas. Pirmaisiais metais visus menininkus susiradome pačios, pernai organizavome atvirą konkursą ir pačios pakvietėme menininkų. Šiemet bendradarbiaujame su fizinėmis erdvėmis ir partneriais, tad nusprendėme pačios išsirinkti tinkamiausius darbus. Pavyzdžiui, pernai grožio salone atidarėme Gintarės Konderauskaitės parodą. Jos darbai puikiai tiko netradicinei erdvei, net koncepcija sustiprėjo. Taigi stengiamės žaisti ir su erdve.
Kokie galerijos ateities planai?
K.: Tiesą pasakius, šiuo metu sprendžiame šį klausimą. Turime, rodos, ir tikslų, ir planų, bet jau kelinti metai iš eilės negauname finansavimo, tad darosi vis sunkiau judėti į priekį. Esame susidėjusios šių metų parodų tvarkaraštį. Tačiau ar viską įgyvendinsime, dar iki galo nežinome.
Adrianai Carlo, skaitant tavo biografiją ir susipažinus su veikla atrodo, kad tavo gyvenimas neatsiejamas nuo šokio. Kaip patekai į šią sritį?
C.: Mokykloje mokėmės liaudies šokiuų Kartais tai man labai patikdavo, kartais negalėjau to pakęsti. Galiausiai supratau, kad visos dingstys išvengti šokio buvo susijusios su scenos baime. Vidurinėje netikėtai pasirinkau šiuolaikinio šokio pamokas, nors dar iki galo nesupratau, kas tai yra. Nauja mokytoja Melissa Castillo parodė man dar nematytą šokio pusę ir atvėrė visiškai naują lauką. Ji gerbė ir suprato mano baimę, visgi lėtai vesdama į sceną. Vieną dieną pasakė: „Carlo, aš tave nukreipsiu ir perkelsiu iš vienos sistemos į kitą. Tu vis dar to nesupranti, bet tau skirta būti scenoje.“
Vis dėlto pasirinkau psichologijos studijas ir dvejus metus mokiausi. Vieną dieną paskambinusi Melissa pakvietė prisijungti į šokių pamokas. Jose buvo profesionalų, kurie mėgo ir vertino šokį kaip meną ir pedagoginei jo pusei suteikė visai kitą aspektą. Mane tai itin sužavėjo ir įtraukė. Po kurio laiko mečiau psichologiją ir atsidaviau šokiui, nes man jis teikė (ir vis dar teikia) džiaugsmą. Daug laiko investavau į šokius, imdavausi ir papildomų darbų, kad išsilaikyčiau finansiškai. Ačiū Melissai, kuri dabar yra mano draugė, kad nukreipė tinkama linkme.
Dažnai pasirodai scenoje, taip pat kuri naujus šokio spektaklius. Koks dabar tavo santykis su scenos baime?
C.: Visiškai neišnyko, bet geriau ją suprantu ir žinau, kada gali užklupti. Ji tampa pasirodymo dalimi. Spektaklio metu ši scenos baimė gal ir pasirodys, sujauks kai kuriuos dalykus, bet nebus taip blogai, kaip įsivaizduoju.
Pernai buvai apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos Metų debiuto prizu už novatorišką požiūrį ir indėlį į šiuolaikinį šokį. Ką tau reiškia šis pripažinimas?
C.: Esu linkęs sumenkinti viską, ką darau ar gaunu, todėl tai, ką sakau apie save, paprastai neatspindi to, ką žmonės apie mane galvoja. Visgi tai labai daug reiškia. Juolab kad užsieniečiui, dar iki galo neįsiliejusiam į sistemą, čia egzistuoti kiek sunkiau – turiu tik leidimą, bet nesu šalies pilietis. Esu pripažintas kitų menininkų, kolegų, su kuriais dirbu, o dabar ir oficialiai.
visada aptariame savo projektus, pasirenkame įžvalgų ir išklausome nuomonės.
Kur semiesi originalių ir drąsių idėjų ir, svarbiausia, kaip pavyksta jas įtraukti į savo kūrybines praktikas?
C.: Labai mėgstu ryžius, tad atsakydamas į šį klausimą naudočiau tokią alegoriją: į ryžių maišelį neįkišau visos rankos, tik pirštų galiukus. Nenoriu užgožti kitų žmonių, bet mėgstu bendradarbiauti ir iš kitų semtis idėjų, kurias gavęs įdedu ir šiek tiek savęs, ir šiek tiek kitų.
K.: Žinau didžiąją dalį Carlo idėjų, kartais jos visiškai pašėlusios, vis drąsinu jį labiau reikštis. Žiūrėdama spektaklius galiu atskirti, kur buvo jo indėlis ir kur jis susilaikė. Bet negaliu sulaukti momento, kada išreikš visą savo kūrybiškumą.
Ar turite bendrų projektų?
K.: Santykių pradžioje daug dirbome kartu, dabar tai perėjo į kitokio pobūdžio bendradarbiavimą.
C.: Dabar atsipalaiduojame. Bendradarbiavimas veikia ir neveikia tuo pat metu, nes esame susituokę. Darbo aplinkoje galbūt kiek pritrūksta pagarbos vienas kitam, nes, jei vėl pritaikyčiau alegoriją, aš noriu pilna ranka lįsti į tą ryžių maišą, o Karolina atitraukia maišelį nuo manęs, ir mudu susipykstame. Pirmieji bendri darbai buvo gražūs, Meksikoje nufilmavome trumpą eksperimentinį filmą, bet galiausiai pradėjome daug diskutuoti ir ginčytis. Tam vis kartojantis, supratome, kad dirbti galime tik tam tikromis sąlygomis. Pradėjau kviesti Karoliną dirbti su manimi, bet ne prie viso projekto, o, pavyzdžiui, fotografuoti kūrybinį procesą. Aš išsakau savo viziją, lūkesčius ir tada visiškai pasitikiu ja.
K.: Iš pradžių norėjome viską daryti kartu, taip pat ir dirbti, bet abu turime tvirtą nuomonę, galime ir labai tvirtai nesutikti. Tačiau visada aptariame savo projektus, pasirenkame įžvalgų ir išklausome nuomonės. Projektas neprasideda be vyro pritarimo (šypsosi).
C.: Daug mano darbuose naudojamų kompozicijų, vizualizacijų gimsta Karolinos dėka, nes man patinka dauguma jos, kaip vizualiųjų menų atstovės, pasiūlymų.
Taigi tapote tartum vienas kito konsultacijos agentūra – tai, mano nuomone, labai vertinga. Kuo vienas kitą įkvepiate?
C.: Nuo mūsų pažinties momento iki šiol dievinu Karolinos stiprybę – nesavanaudiškumą. Ji duoda ir padeda kitiems, o tai ateina iš betarpiško sąžiningumo ir meilės. Paprastai, kai žmonės daug duoda, jie kažko tikisi mainais, bet jai tai nebūdinga. Tiesa, kartais ji atiduoda per daug, – tai gali nuvesti į stresą ar išsekimą.
K.: Aš daug išmokstu iš Carlo, ypač atsidavimo tam, ką darai. Pati irgi užsiimu tuo, kas patinka, bet Carlo kitoks – nesu sutikusi kito tokio atsidavusio žmogaus. Tai mane taip pat motyvuoja daryti daugiau. Be to, jam labai rūpi žmonės, meilė, atsidavimas šeimai ir aplinkai.
