Kompozitoriaus, atlikėjo ir rašytojo Luko Butkaus kūryba – subtili refleksija apie laiko tėkmę, sapnus ir atmintį. Lapkričio 26 dieną Kauno miesto kameriniame teatre kartu su režisieriumi Jonu Kuprevičiumi jis pristato premjerą – kamerinę operą „Jūreivis“ (teatro „Utopia“ produkcija). Su menininku pasikalbėjome apie šį kūrinį, skirtingų meninių tapatybių susiliejimą ir tai, kaip sudėtinga yra (ne)kurti.
– Lukai, save pristatote kaip kompozitorių, atlikėją ir rašytoją. Kaip šie vaidmenys susilieja jūsų kūrybiniame gyvenime, papildo vienas kitą?
– Skirtingais savo trumpo gyvenimo tarpsniais norėjau būti kiekvienu iš jūsų išvardintų sričių menininku. Mano kelias prasidėjo mokykloje – kaip pianisto. Sekėsi neblogai: dar prieš pradėdamas formaliai lankyti fortepijono pamokas valandų valandas praleisdavau prie instrumento, improvizuodamas ir bandydamas iš klausos atkartoti pažįstamas melodijas. Tačiau laikui bėgant šis smalsumas ir saviraiškos poreikis ėmė blėsti – entuziazmas groti mažėjo su kiekvienais metais. Groti man patiko, bet ne tai, ką „reikėjo“ groti. Tuo metu net neįsivaizdavau savęs galinčio tapti kompozitoriumi.
Tad pasinėriau į kitą savo aistrą – literatūrą. Skaitydavau viską, kas pakliūdavo po ranka, o keturiolikos, paskatintas savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Romualdos Šulinskienės, nusprendžiau pabandyti rašyti pats. Mano nuostabai, pirmieji apsakymai laimėjo moksleivių kūrybos konkursus. Grįžęs penktadieniais iš mokyklos sėsdavau rašyti ir atsistodavau tik sekmadienio vakarais, kai jau reikėdavo ruoštis naujai savaitei. Per penkerius metus parašiau tris romanus, dešimtis trumposios prozos kūrinių, kelias pjeses, eilėraščių… Bet ir šis kelias galiausiai apaugo abejonėmis.
Pirmieji mano muzikos kūrybos bandymai buvo visai kitokie – rašiau sau, iš smalsumo, netikėdamas, kad kas nors kada nors norės tai atlikti. Lūžio tašku tapo pažintis su mano pirmuoju kūrybos mokytoju, šviesaus atminimo Vidmantu Bartuliu. Jis pirmasis patikėjo, kad galiu kurti. Anksčiau, nei aš pats.
Galiausiai įstojęs į kompoziciją supratau, kad šie trys lavinti įgūdžiai – atlikimas, rašymas ir komponavimas – neprivalo egzistuoti atskirai ar pagal iš anksto nustatytas taisykles. Kaip atlikėjas reiškiuosi kaip šiuolaikinės muzikos ansamblio „Artisans“ narys. Groju tiek vienas, tiek su kitais atlikėjais ir būtent per tai prisijaukinau šiuolaikinės muzikos pasaulį ir kitokias raiškos formas. Nors vis dar svajoju sugrįžti prie grožinės literatūros, šiuo metu daugiausiai užsiimu muzikos kritikos rašymu, o kartais tenka parašyti tekstus ar libretus savo kūriniams. Abu šie poliai – muzika ir žodis – vienas kitą papildo: jie padeda mąstyti iš atlikėjo perspektyvos, kurti muzikinius naratyvus, išreikšti estetines idėjas. Manau, visa tai koegzistuoja, praturtina ir nuspalvina pojūčius, kuriais vadovaudamasis imuosi kūrybos.
– Ar prisimenate, kas jus patį pirmiausia pastūmėjo užsiimti muzikos kūryba?
– Tikriausiai – smalsumas ir paaugliškas maištas prieš klasikinės muzikos atlikėjo standartus. Noras kalbėtis. Vienatvė. Gal ir paprastas naivumas. Neseniai kalbėjausi su savo kūrybos mokytoju prof. dr. Mārtiņšu Viļumsu apie antropologo Karloso Kastanedos knygas, kuriose pasakojama apie jo šamaniškų mokslų kelią. Kastanedai jo mokytojas yra pasakęs: tik kvailys norėtų tapti šamanu. Juokais atsakiau profesoriui, kad, regis, ta pati nuostata tinka ir menininkams.
– Šį lapkritį Kauno miesto kameriniame teatre pristatote kamerinės operos „Jūreivis“ premjerą, nors pirminė kūrinio versija dar prieš metus pristatyta Energetikos ir technikos muziejuje. Kaip kūrinys pasikeitė nuo tada?
– Kai prieš metus pristatėme pirmąją „Jūreivio“ versiją Meno ir mokslo laboratorijos organizuoto projekto „MMLAB Erdvė“ iniciatyva, turėjome gana trumpą laiką ją įgyvendinti. Sąlygas diktavo ir pati pasirinkta muziejaus erdvė – ne teatro scena. Tai savaime įdomu, kelia iššūkių ir skatina kūrybiškai pažvelgti į erdvę, tačiau kartu ir apriboja. Dėl to pirmąjį pasirodymą vadiname operos eskizu.
Praėjus nepilniems metams ir ruošiantis naujam pasirodymui festivalio „ConTempo OFF“ programoje, kūrinys subrendo: tekstas susigulėjo, išsikristalizavo nauji režisūriniai sprendimai, pakoregavome kai kurių scenų tempus. Didžiausi pokyčiai – vizualinėje plotmėje: teatro scena suteikė daugiau galimybių šviesų dailėje, o Elenos Marijos Veleckaitės kostiumų dizainas buvo patobulintas ir tapo dar vienu raktu, padedančiu atlikėjams atskleisti jų kuriamų veikėjų paveikslus.
Daug laiko skiriu tyrinėjimui, ieškojimams, svajojimui ir planavimui. Ko – dar nežinau.
Taip pat džiaugiuosi, kad prie komandos prisijungė jaunasis tenoras Ignas Ščesnulevičius, perėmęs Jūreivio vaidmenį iš kontratenoro Vaido Bartušo, sukūrusio jį pirmoje operos versijoje. Dėl skirtingų jų balso tembrų ir sceninių charakterių nusprendžiau sukurti naują Jūreivio ariją, dramaturgiškai itin svarbią. Tai – vienintelis epizodas, kuriame Jūreivis atsiskleidžia ne kaip vaiduoklis ar menamos svajonės atspindys. Ji skamba operos viduryje, pažymėdama emocinį ir dramaturginį lūžį.
Didelį pokytį įnešė ir solisčių Salomėjos Petronytės, Liepos Ribokaitės ir Ūlos Marijos Zemeckytės vaidmenys. Per šį laiką jos subrendo kaip atlikėjos – sustiprėjo jų sceninė įtaiga, meistrystė ir gilesnis supratimas apie kuriamų veikėjų vidinius pasaulius. Kitaip tariant, jos sukūrė daugiau, nei buvau užrašęs natomis ar būčiau galėjęs įsivaizduoti. Labai tikiuosi, kad žiūrovai maloniai nustebs šių jaunų atlikėjų talentu.
– Fernando Pessoa pjesė „Jūreivis“ dažnai vadinama nescenišku kūriniu, tačiau jūs ir režisierius Jonas Kuprevičius radote būdą ją ne tik inscenizuoti, bet ir paversti opera. Kada pajutote, kad muzika gali tapti sprendimu pjesės statiškumui?
– Labai taikliai pavartotas žodis – pačioje Pessoa pjesės antraštėje juk parašyta „vieno veiksmo statiška drama“, kas iš karto nuteikia kitokio pobūdžio teatrui. Ir tiesa ta, kad kol nepradėjome repetuoti, patys nežinojome, ar kas nors apskritai pavyks. Pati pjesė – nuostabaus grožio ir gylio tekstas, mano manymu, labiau sukurtas individualiam skaitymo malonumui nei scenai. Ją pastatyti įmanoma, bet kyla klausimas: ar kam nors ji būtų įdomi tokia, kokia parašyta originaliai? Sunku pasakyti.
Būtent todėl ir ryžomės pasirinkti operos žanrą. Dainavimas suteikia tekstui kitokį energijos krūvį, kuris ištirpdo mums įprastas laiko suvokimo ribas. Muzika užpildo tylos nejaukumą, sušvelnina susidūrimą su savimi. Dabar pagalvoju – galbūt muzika tėra dar viena iliuzija, ir Pessoa, pamatęs, ką mes padarėme, pašiurptų iš pasipiktinimo? Nežinau.
– Operoje atsiranda ir pats jūreivio personažas, kuris pjesėje tik paminimas. Kodėl jums buvo svarbu suteikti balsą ir jam?
– Dar prieš pradėdamas dirbti prie libreto žinojau, kad scenoje turi būti Jūreivis. Iš tiesų nežinau, kodėl kilo ši idėja, bet jo buvimas atrodė būtinas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – tam, kad paruoštume žiūrovą Liepos Ribokaitės (antroji sesuo) veikėjos pasakojimui apie Jūreivį, į kurį ir krypsta seserų budėjimas. Kita priežastis – kūrybinės interpretacijos laisvė.
Sukuriant dviejų paralelinių, nuolat artėjančių vienas prie kito naratyvų polifoniją, atsiranda paslapties įspūdis. Tie ryškėjantys punktyrai kuria lūkestį, dar vieną priebėgą – tarytum mes, žiūrėdami į gedinčiąsias en face, patys tampame svajonės už jų nugarų dalyviais. Jūreivis pamažu virsta mūsų prisiminimu, prieglobsčiu. Kaip seserys dalijasi savais prisiminimais, taip ir mes, būdami šarvojimo liudininkais, prisimename jį – ir kartu save: pasiklydusius, išsigandusius, gedinčius, šaukiančius pagalbos, susitaikančius, kuriančius ir net nevilties akimirką pasiryžusius nepasiduoti.
– Kokią emocinę patirtį siekiate suteikti klausytojams?
– Tikriausiai – viltį ir ramybę. Savotišką paguodą. Norėčiau, kad žiūrovas išeitų iš teatro lyg iš sapno. Tiek režisierius Jonas Kuprevičius, tiek aš tais metais iki pirmojo parodymo netekome artimų šeimos narių. Išnirę iš tos skausmo bangos, tikriausiai geriau supratome šį tekstą ir gedėjimo procesą. Man asmeniškai gijimo dalimi tapo nuolatinis šio teksto skaitymas ir grįžimas prie jo. Norisi tikėti, kad klausytojas išsineš bent šiek tiek šilumos.
– Koks buvo jūsų ir režisieriaus Jono Kuprevičiaus bendradarbiavimo procesas? Kaip pasidalijote atsakomybes tarp muzikos ir vizualumo?
– Mane itin sužavėjo Jono, kaip režisieriaus, vaizduotė – gebėjimas jautriai rasti sintezę tarp muzikos ir scenos veiksmo, įžvelgti gylį kiekviename niuanse ir išreikšti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nematoma. Kai parašiau operos partitūrą, Jonas atsispyrė nuo jos, išlaikydamas pagarbą medžiagai, tačiau repeticijų metu dažnai spontaniškai pasiūlydavo idėjų, kurios pakeldavo tai, ką matome ir girdime, į visiškai kitą lygmenį.
„Šitoje vietoje reikia burto,“ – prisimenu jį sakant, kai pirmą kartą scenoje repetavome naująją Jūreivio ariją. Iš pirmo žvilgsnio paprasta idėja – paskutiniame posme atlikėjoms niūniuoti, improvizuojant arijos melodijos pagrindu. Mano nuostabai, magija tikrai įvyko: kai jų balsai pradėjo tilti ir įsivyravo tyla, pirmą kartą buvau sukrėstas, kokia spengianti ji gali būti. Iš jos gimė švelniausias Salomėjos Petronytės (pirmoji sesuo) veikėjos vaikystės prisiminimas – ir abejonė viskuo, kas buvo ar nebuvo. Šis Jono sprendimas, manau, išgelbėjo ariją, kuria iki pat rugpjūčio pasirodymo nebuvau nei patenkintas, nei tikras. Tokie momentai kelia man pagarbų pasigėrėjimą.
Taip pat pastebėjau vieną skirtumą tarp muzikos ir teatro žmonių. Jei būčiau pats režisavęs šią operą, ji greičiausiai būtų buvusi niūresnė, slogesnė, sunkesnė. Tuo tarpu Jonas repeticijų metu vis kartodavo: „Šią vietą reikia išlengvinti“. Muzikantai dažnai turi specifinį, rimtą požiūrį į muzikos atlikimą ir scenos raišką, o aktoriai – visai kitokį. Tas priminimas „išlengvinti“ tapo ir mano paties šio laikotarpio moto: daugiau lengvumo, mažiau sunkumo. Dėl to manau, kad šis bendradarbiavimas mums abiem suteikė netikėtų įžvalgų ir naujų kūrybinių atradimų.
– Koks buvo didžiausias iššūkis – techninis, dramaturginis – kuriant „Jūreivį“?
– Iššūkių, manau, buvo ne daugiau nei kituose panašaus pobūdžio pastatymuose. Galiausiai viską lemia kūrybiškumo ir energijos resursai – tai, kaip „išgyveni“ operos gimimo procesą. Tam tikra prasme šios operos situacija yra ir palaiminimas, ir prakeiksmas: ji nepriklauso jokiai institucinei programai. Tai suteikia savitą kūrybinę laisvę, tačiau kartu nuolat iškyla techninės bazės ir finansavimo klausimai. Bet tai natūralu – kol yra, ko siekti, tol kūryba vyksta.
Todėl didelis džiaugsmas ir garbė jau antrą kartą pristatyti šį pasirodymą Kauno miesto kamerinio teatro scenoje – erdvėje, kuri itin tinka šiam pasakojimui ir jo atmosferai atskleisti.
– Kuo šiuo metu gyvenate kūrybiškai? Gal „Jūreivis“ atvėrė naujas kryptis jūsų kuriamoje muzikoje?
– Pastaruoju metu užsiimu aktyvia nekūryba. Tai skamba sunkiau, nei atrodo. Daug laiko skiriu tyrinėjimui, ieškojimams, svajojimui ir planavimui. Ko – dar nežinau. Tai – išlengvinimo proceso dalis.
Konkretūs planai ir projektai jau rikiuojasi iki kitų metų spalio. Šiemet pradėjau doktorantūros studijas, tad netrukus reikės pateikti ir ketverių ateinančių metų planą. O kalbant apie „Jūreivį“, jis mane užkrėtė svajojimu – dabar mąstau apie kitus operinius ar muzikinio teatro bandymus, kuriuose galėčiau pritaikyti tai, ką išmokau iš šio kūrinio. Tuo tarpu dar gyvenu.
*
Ši opera yra programos „Kamerinis plius“ dalis. Menine programa „Kamerinis plius“ siekiama ugdyti ir tenkinti Kauno gyventojų profesionaliojo dramos teatro meno poreikius, skatinti teatro meno plėtrą bei naujų formų sklaidą Kauno mieste, prisidėti prie galimybių Lietuvos ir Kauno scenos meno kūrėjams užsiimti profesine veikla. Programa suteikia galimybę Kauno miesto kamerinio teatro publikai pasiūlyti rūpestingai atrinktus kitų teatrų prodiusuotus kūrinius.
Kūrinio premjera Kauno miesto kameriniame teatre – lapkričio 26 dieną. Bilietai.
