„Dešimtąjį dešimtmetį žmonės išmetė“, – paklaustas, kokius eksponatus buvo sunkiausia medžioti, konstatuoja Karolis Kaupinis. Šiam vilniečiui (nors močiutė kaunietė) patikėta režisuoti naująją Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriaus nuolatinę ekspoziciją. Nuo liepos 12 dienos ji kiekvieną miestietį, o ir pirmąkart čia besilankančius, kviečia ieškoti atsakymų į dvigubą mįslę – kas yra Kaunas ir kas yra miestas.
Pastaruosius keletą metų vienas istorinių miesto simbolių buvo užvertas ne tik čia tuoktis ketinusiems įsimylėjėliams, bet ir turistams – pastate darbavosi statybininkai, įgyvendinę architektų biuro „Processoffice“ viziją. Nepamirškime ir duoklės paveldosaugai. Kartu su architektais būsimos ekspozicijos koncepciją – ką ir, dar svarbiau, kaip rodyti, dėliojo patys Kauno muziejininkai. Per beveik septynerius metus trukusį procesą muziejus jiems tapo daugiau nei darboviete. Visi tapo muziejumi.
„Prieš kviesdami į komandą Karolį jau žinojome, kad norime tarpdisciplininės ekspozicijos, kad tai nebūtų tik miesto muziejus kaip istorikų teritorija, kad kviesime antropologus, sociologus, urbanistus – sako KMM Inovacijų vadovė Justina Dziakevičienė. – Istoriškai miestietiškumas lietuvio tapatybei ne toks savas, kaip galėtų būti, ir kadangi būtent Kaune prieš šimtą metų kūrėsi šiuolaikinis lietuviškas miestas, supratome, kad puiki proga šiame muziejuje apie tai, kas apskritai yra miestas, pakalbėti.“
Visi būdami dideli Kauno entuziastai, muziejininkai ėmė tampyti paklodę kiekvienas į savo pusę – norint išvengti pavojaus, kad ekspozicija bus sumesta iš daugybės nesusisiekiančių indų, pasikviestas filmo „Nova Lituania“ bei nenusakomo žanro audiovizualinio kūrinio „Radvila Darius, Vytauto“ režisierius. „Karolis moka mąstyti, rašyti, dėlioti paveikų, įtraukų pasakojimą. Kitas jo kaip režisieriaus gebėjimas – suvaldyti komandą ir turinį, kad ta paklodė neplyštų. Karolis viską sulydė ir sujungė“, – sako Justina.
Ką rodyti?
Žinoma, režisieriaus užduotis nebuvo tik pažiūrėti, ką fonduose turi Kauno miesto muziejus, ir iš to sudurstyti pasakojimą. Tokios užduoties nepavadintum mįsle. Režisierius neslepia, kad teko išspręsti ne vieną galvosūkį: „Kadangi mūsų istorija yra trūkinėjanti, ir tie trūkiai susiję su masiniu naikinimu, tai materijos mes turim mažai, ir ji neretai atsitiktinė. Kai guldai ant popieriaus pasakojimą, iškart galvoji, kas tai galėtų iliustruoti, simbolizuoti, padėti papasakoti. Na, ir viskas pasirodo sunaikinta, išvogta, išvežta, paslėpta, pamiršta… Iš dalies turi taikytis prie to, kas yra. Kita vertus, turi sukurti nuoseklų pasakojimą, einantį per laiką, per erdvę, ir tada būtinai prireikia kažko, ko nėra. Vietoje to randi kažką, ko nesitikėjai. Arba, jei eksponatas labai geras, gal ir pasakojimo liniją galima pakreipti. Sakytum, bjaurus darbas – visiems skambinėti, ieškoti, bet čia ir gražiausias dalykas apie Lietuvą – gausi, ko reikia, jei ne per trečią, tai per ketvirtą žmogų.“
Tai, kas jau buvo Kauno miesto muziejaus fonduose, – mažesnioji dalis naujos nuolatinės Rotušės ekspozicijos, užimančios per 1000 kvadratinių metrų. Visa kita – ieškota ir surasta muziejuose, archyvuose, rinkiniuose, privačiose kolekcijose. Net savo namuose! Vienas kolega ekspozicijai davė savigynai skirtą savadarbį objektą, pagamintą iš dviračio grandinės ir dildės. Kitas – „Merkurijuje“ pirktą dezodorantą. Pats Karolis prisiminė kraustant žmonos giminaičių butą rastą pakuotę popieriaus langams šiltinti. O kodėl ekspozicijoje reikia tokių dalykų kaip dezodorantas? Ką tai sako apie miestą?
„Su naująja ekspozicija išėjome iš dabartinio istorinio pasakojimo rėmų. Lietuvoje miesto muziejų apskritai nėra daug, dominuoja kraštotyriniai, kurie remiasi valstybiniu, chronologiniu pasakojimu. Kur benuvažiuosi, pasitiks archeologinė ekspozicija ir judėsi šių dienų link. O čia kitaip. Čia miesto istoriją patirsi per jo dalis, be to, suprasi, kaip jis veikia“, – sako Lina Mikalkėnaitė, dirbanti kuratore KMM Ekspozicijų ir parodų skyriuje. Jos rankose – daiktų sąrašas, kuris, kaip pati sako, atrodo „apie nieką“: „Pavyzdžiui, grindinio plytelė. Ji atrodo paprasta, bet tokia nėra. Ji padeda neregiams judėti mieste. Pasakojame apie nepastebimus dalykus, kurie yra labai svarbūs.“
Lina pamini ir daugiau smagių detektyvų, nutikusių rengiant ekspozicijos dalį, kalbančią apie šiuolaikinio miesto infrastruktūrą. Pagal režisieriaus sumanymą prisireikė, pavyzdžiui, sužinoti išpilamos druskos kiekį, konkretų gatvių valymo šepetį. Kasdien Kauną tvarkančioms įmonėms tai nebuvo suprantama – paprašius dabar mieste naudojamos šiukšliadėžės, davė seną, sovietinę: „Juk jūs gatvėje naujas galit pamatyti, kam jas dėti į muziejų?“
Kodėl rotušė?
Karolis tikina, kad jo tikslas nebuvo apibrėžtai atsakyti į klausimus, iškeltus straipsnio pradžioje, veikiau parodyti, kokia plejada tų atsakymų yra. „Pirmiausia aš paklausiau – o kam tas muziejus? Kam žmogui šiandien reikia fiziškai eiti į kažkokią vietą? Kuo tai skiriasi nuo to, kad namie atsisėdęs sužiūrėčiau ir suskaityčiau viską?“ – klausia režisierius ir iškart pats atsako.
Anot jo, pirmas dalykas – šiandienėje informacijos gausoje muziejus gali pasiūlyti sukuruotą pasakojimą: „Norint atsakyti, kas yra Kaunas, reikia artimai susipažinti su per laiką dominavusiom tapatybėm ir stereotipais, o tada jau mąstyti, kas yra miestas. Analizuot urbanistiką, kaip miestai atsiranda, kiek Kaunas panašus į kitus miestus pasaulyje, kokios urbanistinės idėjos šitą miestą veikė. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje, kai visi pavargo nuo industrijos keliamos taršos, atsirado miesto-sodo vizija Žaliakalnyje. Arba planinis sovietinis miestas, kuriame planas taikomas ne tik urbanistikai, bet ir žmogaus gyvenimui, jo kasdienybei. Eini per istoriją ir stengiesi, kad Kaunas taptų miesto pavyzdžiu. Juk, kaip vėlyvųjų viduramžių miestas, jis išsiskiria laisvėmis, kitaip nei miestai į rytus.“
Taigi rotušė, baltoji gulbė, kurios pamatai mena XVI a. vidurį. Ji – simbolinė Kauno pradžia. „Viduramžių miestas išsiskiria feodalinėje santvarkoje – žmogus jame gali būti laisvas ta prasme, kad jis turi teises, bet ir pareigas bendruomenei“, – primena Karolis. Jo manymu, būtent rotušė yra laisvės simbolis, primenantis, kas iš tiesų yra savivalda, – tai išties antiautoritarinis objektas. „Svarbu prisiminti ir tai, kad laisvė užliūliuoja, – Kaunas ir visa Lietuva tai jau keliskart išgyveno. Reikia statyti sieną, nes maskvėnai puls, – pavėlavom, užėjo, viską sunaikino, nusiaubė. Gal kitą kartą pasimokysim iš savo istorijos. Ir vėl ne…“ Karolio teigimu, naujojoje Kauno miesto muziejaus ekspozicijoje užkoduotos ir pamokos.
Ne asmeninis, bet asmeniškas projektas
„Šio darbo sėkmę lemia tai, kad jos kūrimui vadovavo ne kaunietis. Nors esame mišri darbo grupė kilmės, patirties, nuostatų atžvilgiu, be žvilgsnio iš šalies gal būtume tapę savo tyrimų objektais. Greičiausiai rezultatas būtų ligotas, būtume vengę nepatogių temų“, – mąsto KMM Ekspozicijų ir parodų skyriaus vadovė Sigita Žemaitytė-Strazdė.
KMM Kauno istorijos skyriuje dirbantis dr. Jonas Vaičenonis tikisi, kad naujoji ekspozicija pirmiausia patiems kauniečiams padės geriau suvokti savo miestą: „Šiuolaikiniams miestiečiams rotušėje bus suteikta galimybė naujai atrasti rajonus, kuriuose gyvena. Mažosios istorijos čia turėtų įgyti svarbų vaidmenį.“
Mažųjų pasakojimų svarba neabejoja ir dar vienas KMM Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Rokas Sinkevičius. Jam anksčiau yra tekę užrašinėti partizaninio karo liudininkų atsiminimus, tad rengiant naująją ekspoziciją nudžiugo gavęs panašų darbą. „Vykau pas menininką Vladą Rukšą, kuris dalyvavo įvykiuose po Kalantos susideginimo. Jo pasakojimai drastiški. Esu laimingas, kad pavyko įkomponuoti šį įrašą į vieną iš ekspozicijos dalių, kurioje kalbame apie tai, ką žmogus mato žvelgdamas iš rotušės balkono. Lankytojas gali pažvelgti į buvusią psichiatrinę ligoninę, kurioje už armijos vengimą buvo uždarytas Rukša.“
Muziejininkas tiki, kad regėdami, rodosi, eilinių kauniečių, su kuriais prasilenkiame kasdien, patirtis, randame jose save: „Mano tėvas, pavyzdžiui, irgi po Kalantos įvykių nukentėjo, turėjo palikti mokyklą. Panašiai jaučiausi, kai kūrėme laikiną parodą apie legendinį ceremonmeisterį, daugybės įvykių dalyvį, kita vertus – tradicijų ir ritualų kūrėją, Kęstutį Ignatavičių, – ji veiks buvusiame jo darbo kabinete, vėliau ją keis kitos asmeninės parodos. Kęstučio gyvenime gali įžvelgti ir savo, ir daugelio kitų kauniečių šeimų istoriją. Tapęs civilinės metrikacijos vadovu, jis ardė sovietinę santuokų tvarką, eliminavo prie mūsų tradicijų nederančius elementus.“
Muziejaus atstovai, rengdami didįjį Kauno pasakojimą, mainėsi darbais ir užduotimis, lipo iš komforto zonų ir tyrimų sričių ribų. „Paprasta yra dirbti su tema, kurią išmanai – tarkime, religinės mažumos konkrečiu laikotarpiu. Atsiduri kitur, ir jau lyg nepatogu, gal čia kažkas kitas turėtų tą daryti, bet imi, kolegų paskatinta, perlipi per save. Jei nežinai, klausi kolegų, ir jie atsako, nes jiems irgi rūpi, kad rezultatas būtų kuo geresnis“, – apie pagerėjusius žmogiškuosius ryšius pasakoja KMM Kauno istorijaus skyriaus vadovė dr. Inga Puidokienė. Anot jos, kolektyve aptartos ir temos, kuriomis lyg ir nepatogu kalbėti miesto muziejuje, pvz., nusikalstamumas. „Net ir gamtai skirtas stendas visokių diskusijų kėlė, ką jame turėtume rodyti. Mums ši ekspozicija davė daug patirčių, pirmiausia patiems susipažįstant, kaip miestas veikia.“
Ekspozicijoje bus ir paprastų žmonių, ir antiherojų. Pateisinti jų poelgius ar ne, spręs lankytojas.
„Pakibirkščiavimai tarpusavyje tik padeda išgryninti idėją. Mokslas pirmoje vietoje, nes svarbu nemeluoti, tad visi tie pakibirkščiavimai baigdavosi svariausio argumento priėmimu“, – sako archeologas Povilas Gadliauskas, dirbantis KMM Kauno istorijos skyriuje.
S. Žemaitytė-Strazdė diskusijas irgi mini geruoju: „Procesas mane išmokė būti kuklesne, nusileisti, kai kito argumentai stipresni, ir sutikti, kad maniškis Kauno matymas, nors juo nuoširdžiai tikiu, gali nedominuoti. Juk tai nėra mano asmeninis projektas, nors turbūt kiekvienas Kauno mylėtojas norėtų papasakoti saviškę istoriją.“
Kaip viskas tilpo?
Aleksotas, Šilainiai, Žaliakalnis, Vilijampolė – šias ir kitas miesto dalis naujojoje ekspozicijoje galėsite aplankyti, jas patirti keliomis juslėmis. Pavyzdžiui, išgirsti – juk prie kūrėjų komandos prisijungė ir garso menininkas Andrius Mackevičius, sugebėjęs muziejui gauti net Antrojo pasaulinio karo metų įrašą iš BBC archyvų. O kiek idėjų dar netilpo… Dalis jų bus atskleistos per laikinas parodas, kurioms skirta visa iki šiol neeksploatuota rotušės palėpė.
„Aš į Kauną, kaip daugelis žino, žiūriu iš vandens. Vis bandžiau Karoliui įsiūlyti vytinę, senovinį laivą, gal jis tilptų Aleksote ir Fredoje“, – sako dr. Gediminas Kasparavičius, atstovaujantis KMM Kauno istorijos skyriaus rinktinei. Galiausiai iš ilgų diskusijų gimė laivo 3D modelis – istorikui tai buvo asmeninė pergalė. „Su Sigita rengdamas Vilijampolės dalį įsigyvenau į 1946 m. potvynį, kuris buvo tragiškiausias, kiek turime duomenų. Dėl užduočių, kurias atlikau rengiant ekspoziciją, ir asmeninį tyrimo lauką kreipiu į šią pusę“, – dar vieną pasiekimą mini istorikas.
„Turbūt kiekvienam jo stendas sudėtingiausias, bet man Vilijampolė pasirodė itin komplikuota. Nepapasakoti apie getą ir išžudytus miesto žydus negali, o pasakoti – sunku. Tikiuosi, tinkamai atspindėjome šį tragišką mūsų istorijos epizodą“, – kolegą pildo Sigita.
„Kaip istorikas, domiuosi tarpukariu, Laikinosios sostinės laikotarpiu, tad ir ekspoziciją rengiant buvo smagu dirbti su šiomis temomis“, – prisistato Gedimino skyriaus draugas dr. Simonas Jazavita. Jam įdomu ir tai, kaip miestas išlaikė tarpukarinę dvasią sovietų okupacijos metais. „O gal neišlaikė, kai kas gali paklausti. Diskutavome su Karoliu, kaip į naratyvą įterpti tokius sudėtingus įvykus kaip Birželio sukilimas, kaip kalbėti apie pilkąsias zonas, kolaboravimą. Juk mūsų prosenelių ir senelių pasirinkimai aktualūs ir šiuolaikiniam kauniečiui. Istorijos misija yra ir didaktinė, kad pamąstytum, kaip pasielgtum pats, pajustum empatiją praeities herojams. Žinoma, ekspozicijoje bus ir paprastų žmonių, ir antiherojų, tai irgi svarbu. Pateisinti jų poelgius ar ne, spręs lankytojas“, – sako muziejininkas.
Kauno miesto muziejaus pasiūlyti Simono minėti miesto simboliai – tai ir tokie visuotinai mėgstami objektai kaip funikulierius ir Kristaus prisikėlimo bazilika, taip pat, be abejo, krepšinis ir įvairios asmenybės – nuo Jono Vileišio iki Gintaro Patacko. Vizualinį šių simbolių sprendimą sukūrė Inga Navickaitė, o sąrašą, jei turite geresnių variantų, galėsite pratęsti apsilankymo metu. Įveikus visą naująją ekspoziciją bei aplankius laikinas parodas, atsakius į bent vieną iš šiame tekste minėtų klausimų, lauks atpildas – kavinė, kuri rotušėje turėtų pradėti veikti artimiausiu metu. Jei ten sutiksite ką nors vėl aptarinėjančius Justiną, Ingą, Roką, Joną, Povilą, Sigitą, Karolį, Gediminą, Simoną ar Liną, nesikuklinkite, geriau pavaišinkite juos kava.
