English
Žurnalų archyvas

Kaip iniciatyva „Švęskime upę“ tradicija tapo

2 liepos, 2024, Agnė Sadauskaitė / „Kaunas pilnas kultūros“ | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Svarbu grįžti atgal prie upės, įmerkti kojas vandenin ir žiūrint į srovę suprasti, kad viskas nuolat keičiasi. Taip keitėsi ir Kaunas – saugiai apjuostas Neries ir Nemuno, miestas buvo vienas didžiausių regione upių centrų, kuriame gyvenimas virė ant vandens, – apie tai gretimuose teminio birželio žurnalo puslapiuose rašo kolegos. Dabar, rodos, primiršome upių kultūrą, o ir upių vagos tapo seklesnės.

Atsigręžti į vandenį kviečia iniciatyva „Švęskime upę!“. Jos tikslas – patirti upes per kultūrinius maršrutus vandenyje bei pakrantėse, užmegzti ryšius, dalintis bendryste, prisiminti ar atrasti naujus upių vingius. Iniciatyvos veiklą vainikuoja kasmet gegužę vykstantis didysis plaukimas Nemunu ir / ar Nerimi. Upių vagos prisipildo šurmuliuojančiu būriu plaukikų bei jų baidarių, laivelių ar savadarbių plaukimo priemonių. Pakrantėse tuo metu taip pat nestinga veiklos – įsikuria kultūrinės salos, siūlančios platų renginių tinklelį. Bendrasumanytojos Romena Puikytė, Vitalija Kuršienė ir Gita Balžekaitė skatina upes paversti kasdienybės dalimi, prie jų perkeliant savo hobius ir veiklas, bendruomeninius ir kultūrinius sumanymus. Pašnekovės pasakojo, kad gyvenimas upėje gali nustebinti – iš dangaus į plaustą krentančiomis lauktuvėmis ar praplaukiančiais zuikiais su pilnu lagaminu morkų.

Gražvydo Jovaišos nuotr.

Kaip kilo šis jau tradicija tapęs sumanymas?

Vitalija Kuršienė: 2020 m. keliavome autobusu į Rijeką Kroatijoje, šis miestas tuomet buvo viena iš Europos kultūros sostinių, jame atstovavome Kaunui. Kelionėje išsikalbėjome, jog neramu dėl mūsų upių, norime pokyčių šioje srityje. Grįžome kupinos idėjų ir jau po kelių mėnesių surengėme pirmąjį plaukimą. Pradėjus viešinti idėjas, atsirado bendraminčių. Mane ir pačią stebina iniciatyvos plėtra – sugalvojome, išplaukėme, kitąmet „Švęskime upę“ tapo Kauno miesto gimtadienio renginiu, dar po metų – tarptautiniu, atrodo, net ir nesvajojome apie tokį augimą.

Romena Puikytė: Sumanymo pagrindu tapo kultūros sostinės bendruomenių programos „Fluxus Labas“, skirtos miesto rajonams, pagrindiniai principai: nuotykio patyrimas, kultūra mieste, kurk pats, įgyvendink, prisidėk prie visų šių dalykų suderinimo. Dabar bendradarbiaujame su Kauno menininkų namais. Tokio masto renginį galime įgyvendinti tik su jų pagalba. 

Pamenu pirmąjį plaukimą Nerimi – būtent renginio dieną paskelbė, jog privaloma dėvėti kaukę, tai atnešė daug sumaišties. 

Vitalija: Po to plaukėm Nerimi ir Nemunu, šiais metais – tik Nemunu. Visada norėjau plaukti tik viena upe, kad galėtume švęsti visos kartu.

Kaip nutarėte, kad upę, kaip gimtadienį ar kitą progą, reikia švęsti?

Romena: Pirmaisiais metais kvietėme miestiečius rengti savo šventę. Taip pat raginame ir kultūrines įstaigas perkelti savo veiklas į lauką; tuomet, 2020 metais, tai buvo dar gana neįprasta. „Kaunas 2022“ metu kilo tapybos plenero idėja – trečiąjį liepos penktadienį susirenkame skirtinguose upių krantuose tapyti ar piešti. Tai irgi smagi tradicija.

Vitalija: Plaukimas miesto upe yra aktualus ir galbūt ne taip dažnai matomas. Atsimenu, plaukiau su plaustu ir žmonės nuo Panemunės pėsčiųjų tilto nustebę šaukė, mojavo, o galiausiai mums į plaustą įmetė čipsų pakelį. Žmonės džiaugėsi ir dalinosi tuo, ką turi.

Gita Balžekaitė: Pati gyvenu prie Neries, matau aktyvų jos pakrantės parką – atrodo, kad upės yra gyvenimo dalis. Norėjosi prie jų pritraukti daugiau kultūrinių, bendruomeninių, meninių veiklų. Taip gimė kultūrinės stotelės sausumoje, kurios vyksta paraleliai plaukimui upe. 

Romena: Visus metus prie upės organizuojame ir kitus renginius: diskusijų stoteles, dainavimus, dirbtuves, plenerus, kviečiame ieškoti naujų formatų, pamąstyti, galbūt mėgstamą veiklą galima perkelti prie upės. 

Gausiame būryje dalyvaujančių turbūt kai kam tai pirmasis bandymas plaukti baidare ar plačia upe. Kaip renginyje užtikrinate saugumą?

Gita: Kartu plaukiantys profesionalūs narai padeda visiems, kuriems reikia pagalbos, net jei tai būtų baidarės ar plausto nutempimas nuo kranto. Liemenės yra privalomos.

Romena: Prieš renginį daug kas sako: svarbu, kad nelytų, o štai man svarbiausia, kad nebūtų stipraus vėjo. Tokiu atveju plaustus labai stipriai neša, jie nebūtinai įveikia suplanuotą maršrutą. Lyja, beje, kiekvienais metais, užtat po renginio grįžtam ramūs, išplauti.

Įsivaizduoju, jog po didžiojo plaukimo atmosfera pakili, upė atsiveria visai kitaip. Visgi kaip upės šventimą integruoti į kasdienybę?

Vitalija: Mūsų trijų nuomonės ne visada sutampa. Aš norėčiau, kad miesto pakrantėse būtų rekreacinės zonos, kurios visgi nepakenktų gamtai. Dabar mieste tokių trūksta, o geras pavyzdys – „Kauno doko“ pakrantė. Taip pat norisi, kad būtų daugiau medžių, kurie sumažina potvynius.

Romena: Gyvenu netoli Santakos, ten, Nemuno pakrantėje, medžių labai nedaug, atrodo, jog karštomis dienomis žmonės stovi ir laukia, kol atsilaisvins šešėlis. Man taip pat norėjosi dirbti su bendruomenėmis ir atrasti savasties, tapatybės ženklų, kad bendruomenės, gyvenančios netoli upės, turėtų pakrantėje susirinkimo tašką, kad rastųsi mažosios architektūros objektų. Šiais metais pagaliau surengėme ir žemės meno plenerą – objektus galima pamatyti trijose skirtingose pakrantėse. 

Vitalija: Panemunėje, kurioje anksčiau vyko aktyvi laivyba, sukūrėme ant strypų iškeltus laivelius, simbolizuojančius judrią upės praeitį. Vėliau gelbėdami juos nuo potvynio pastatėme prie Panemunės bibliotekos.

Gražvydo Jovaišos nuotr.

Gita: Gyvenu prie gyvo parko ir manau, kad upė daugeliui žmonių yra rutina, kasdienybės dalis. Tad ši iniciatyva ir yra būtent apie tai – pasidžiaukime upe, švęskime ją, kartu dar aktyviau kviesdami žmones būti arčiau jos, ją pastebėti.

Grįždami prie upių pirmiausia susiduriame su krantais, kurie ne visada priartina – pakrantės dažnai būna užstatytos pramoniniais ar gyvenamaisiais pastatais, kitur – prieigos išbetonuotos ar atitvertos. Kaip jūs matote upių krantines?

Romena: Pakrantėse trūksta elementarių dalykų: apželdinimo, pavėsio. Džiaugiuosi, kad kai kur pievos nėra intensyviai šienaujamos, jos suteikia šiek tiek gaivos krantinėje plikinant saulei. Susisiekimas ja labai patogus. Aišku, svajojau, kad bus daugiau laiptukų į vandenį, kad būtų galima pasėdėti prie upės. Upės gyvybę neseniai buvo galima patirti būsimo M. K. Čiurlionio koncertų centro vietoje, ten tokia gyvybė – priešais senamiestis, gali pabraidyti, pasimaudyti. Organizuodami renginį susidūrėme ir su Neries pakrančių problematika – buvo iššūkis surasti vietas, kur būtų galima privažiuoti, išsikrauti baidares.

2021 m. projekto TẽKA sumanytojai teigė, kad miesto upelių vagos taip tankiai apaugusios, kad šalia gyvenantys ar dirbantys žmonės retai susimąsto, jog šalia teka upė. 2022 m. panašias mintis išsakė ir jūsų renginio dalyvė: „Pamatėme, kad upe galime naudotis, kiek emocijų, džiugesio ji teikia. Nustebome, kad galime būti su Nemunu, šalia Nemuno.“ Kokį poveikį upė turi žmogui?

Vitalija: Aš daug plaukiojusi upėmis, tad upė man – kelias, o upė ir miestas – vienybė. Jei miesto upeliai išsivaduotų, jie labai papuoštų miestą. Kartą ėjome su vaikais Veršvų upeliu ir vienam jų buvo gan nejauku, bijojo, kad kas nors gali užpulti, tačiau kitas vaikas jį nuramino, jog čia tikrai nebūna žmonių, nes nėra nė vienos šiukšlės! Tai aš kartais juokais ir linkiu, jog atsirastų viena kita šiukšlė.

Gita: Kaunas be galo laimingas, kad turi dvi upes. Mes gauname labai daug: tai gamtos vietelės poilsiui ir atokvėpiui, natūralios gamtos lopinėliai gyvūnams, paukščiams. Man norisi, kad gamta liktų kiek įmanoma mažiau urbanizuota.

Romena: Miesto plėtra vyko abiejų upių dėka – mane domina istorinis kontekstas, upė kaip ryšių, kultūrinis kelias. Per rašymo, piešimo dirbtuves daug žmonių atrado upę iš naujo, prisiminė turėję prie jos mėgstamus lopinėlius. Tėkmė – tai gyvybė. Kol Karaliaus Mindaugo prospekto krantinėje nebuvo atitvarų, jausdavausi, lyg einu pasivaikščioti su Nemunu.

Kokias minias plukdo jūsų renginys?

Romena: Sulaukiame virš 300 plaukiančiųjų. Didžiausia dalis žmonių ateina į renginį kaip į šventę, kiti nori kuo greičiau praplaukti ir eiti toliau. Bet čia ne lenktynės, nėra laimėtojų, stengiamės įtraukti visus.

Gita: Neplaukiantiems – poezija, šiuolaikinio šokio pasirodymai, sutartinės, muzika. Kultūros stotelėse paprastai apsilanko apie 1000 žmonių.

Gražvydo Jovaišos nuotr.

Romena: Renginys jau žinomas, girdime ir vilniečių pasakymų, jog jie irgi nori švęsti upę. Pernai kilo mintis, kad reikia paskelbti atvirą kvietimą menininkams – šiais metais sulaukėme 40 idėjų. Mus tai labai nudžiugino, o programa iškart papilnėjo, visų netgi negalėjome priimti.

Vitalija: Žmonės visgi daugiau linkę gauti, bet džiaugiamės, kai atvyksta pasiruošę. Pirmais metais valtimi plaukė du vaikinai, apsirengę juodais kostiumais, pasipuošę vaikiškom kiškio kaukėm – tąkart prašėme dalyvių atvykti su jomis. Savo valtyje jie turėjo senovinį lagaminą, pasiekus finišą paklausėme, kas jame, jie atidarė, o lagaminas – pilnutėlis morkų! Tai vienas gerųjų pavyzdžių, tačiau tikrai nedaug žmonių atvyksta su kaukėmis ar specialiais rūbais. Dėl to organizuojame pasiruošimo dirbtuves, ragindami žmones pačius pasigaminti aksesuarus.

Romena: Iniciatyvos pradžioje mezgėme kontaktus su aktyviomis bendruomenėmis, kviesdami ieškoti tapatybės ženklų ar būti savo kranto šeimininkais, tad tikrai turėjome gražių pavyzdžių. Štai Petrašiūnų bendruomenės centras išlydėdavo su duona, mankšta, išlankstydavo gervių ar laivelių, o plaukimo pabaigoje Vilijampolės bendruomenė nupindavo vainiką. 

facebook.com/sveskime.upe