Baigiantis metams Kauno fotografijos galerija transformavosi į fotogrãfijos salòną. Nors vizualiai pačioje galerijos erdvėje pokyčių nematyti, siekis atkreipti visuomenės dėmesį į fotogrãfiją kaip meno rūšį akivaizdus kirčiuose. Riestinis ir kairinis iškart kreipia žvilgsnį į šiuos du žodžius, išskiria juos likusio teksto apsuptyje. Salònas, kaip vieta nebūtinai vien profesiniams atsivėrimams, per ilgiems pokalbiams ir netikėtiems siužeto vingiams, – irgi šis tas pasiilgto viešojoje erdvėje.
Šventėms galerijoje surengta grupinė paroda-mugė veikė iki sausio 21-osios – jei po eglute neradote Antano Sutkaus, Violetos Bubelytės ar Romualdo Rakausko, galėjote artėjančio pavasario proga juos pasidovanoti. Arba Virgilijų Šontą ir Romualdą Požerskį, salone eksponuojamus kartu. Šontos iš pančių ištrūkusi laisvė, Požerskio sustabdytas, o šiandien ir nebeegzistuojantis senojo miesto laikas. Motociklai. Tikėjimas. Keletą dešimtmečių judėjimo nepriklausomos Lietuvos link įamžinę kadrai – savita, lakoniška, paraštėse pasidairius surašyta mūsų laisvėjimo istorija.
Gruodžio 19-ąją sukvietęs visus į salòną galerijos vadovas Gintaras Česonis renginio pradžioje išsidavė, jog šis Šontos ir Požerskio sugretinimas neįvyko specialiai: „Tik po to sužinojom, kad lygiai prieš 50 metų, vakar, buvo surengta pirmoji jų paroda.“ Apie 1973-iuosius ir aplink pasakoti, prisiminti draugą ir bendražygį, ambicijas ir iššūkius salono svečiui Romualdui Požerskiui tąvakar padėjo Tomas Pabedinskas. Lyg itin svarbioje spaudos konferencijoje, kurioje pranešama visiems aktuali žinia, gyvo pokalbio metu vis spragsėjo fotoaparatai. Tai žavi fotomeno susibūrimų detalė – niekas neliks nedokumentuota, ir dar įvairiausiais rakursais bei technikomis.
Požerskis ir po pusšimčio metų nuo to lemtingo dvigubo debiuto yra aktyvus ir svarbus fotografijos lauke. Rengia parodas, dėsto. Šontos karjera truko vos 19 metų (1992 m. nužudytas savo studijoje sostinėje). Šiandienos menotyrininkams akivaizdu, jog per tą laiką jis fotografijomis pasakė gerokai daugiau nei daugelis per visą gyvenimą.
Du tuometinio Kauno politechnikos instituto studentus suvedė bendras pažįstamas – ketvirtakursio Romualdo grupės draugas. „Vieną dieną man grupiokas Skiparis pasakė: turiu draugą, kuris domisi fotografija. Buvo tarptautinė studentų diena (lapkričio 17 d., – red. past.). Jis atvedė Virgį, ir padarėm namuose fotosesiją. Nusifotografavom kartu su savo mūzom. Pradėjom kalbėt apie fotografiją – ką darom? Nes mums labai patiko ta meno sritis. Sako, darom parodą“, – gana detaliai 1973 m. įvykius prisimena Požerskis. Anot jo, KPI surengta paroda buvo „labai elementari“.
Vilniuje gimęs kaunietis apie gyvenimo virsmą pasakoja taupiai, bet prikaustančiai. Matyt, tai visų gerų fotografų bruožas – vos trumpu akies mirksniu perduoti viską. „Mano turistinės kelionės, Šontos daugiau montažai. Keli žmonės atėjo, tie patys studentai, bendrakursiai. Fotografijos paskui buvo išdalintos, padovanotos. Kiekvienas gyvenimo faktas yra įdomus. Juk ir pirmas palydovas, kuris apskrido aplink pasaulį, tebuvo paprasčiausiai geležinis rutuliukas, tik vienas signalas pypsėjo. Šita paroda buvo startas tam, ką dabar turime. Noras jai buvo. Noras ateina, kada žmogus subręsta. Gyvenime būna du gimimai – vienas gimimas yra fizinis, antras – dvasinis. Dvasinis tada, kada paklausi, o kam aš gyvenu. Dėl ko aš gyvenu, ką noriu pasakyt? Kodėl šiam pasauly esu? Mūsų antrasis gimimas ir buvo, kai susitikom su Virgilijum Šonta.“
Į fotogrãfijos salòną auksiniam vakarui užsuko ir dar vyresnės kartos atstovas – Aleksandras Macijauskas. Jis sutiko pasidalinti keletu pastebėjimų apie tai, kaip prieš penkiasdešimt metų pats jau įpusėjęs ketvirtą dešimtį matė tuometinius jaunuolius. Pasirodo, Lietuvos fotografijos meno draugijos iniciatorius ir ilgametis vadovas Antanas Sutkus turėjo tokį nurodymą – remti kuo daugiau jaunimo: „O aš sakiau – mums nereikia jaunų ieškot. Tikras talentas susiras kelią ir ateis pats. Ryškiausi pavyzdžiai tokio atėjimo buvo Romas ir Virgis. Pajutau, kad Požerskis bus didelis fotografas.“
Po pirmosios parodos Šonta ir Požerskis tapo bendrakeleiviais: „Pradėjom keliaut po Lietuvą ir fotografuoti viską, kas papuolė. Man su Šonta buvo gerai keliaut, kadangi tą, ką jis fotografavo, aš taip nemokėjau, o tą, ką aš fotografavau, jis irgi negalėjo“, – prisimena fotomenininkas. Iš pradžių abu fotografavo atlaidus, bet galiausiai suprato, kad šią temą reikėtų pasirinkti vienam iš jų. Šonta nusprendė, kad jam per sudėtinga tuos žmones fotografuoti, ryšio ieškoti, tad atlaidai liko Požerskiui. „Macijauskas yra taip pasakęs: jei kas fotografuoja kokią temą, pavyzdžiui, judėjimą, tu nelįsk, leisk tam žmogui fotografuot. Nes, būna, Macijauskas nueina į turgų, o paskui kiti fotografai pamato, kad gerus darbus padarė, bėga į tą turgų ir fotografuoja.“
Kelio motyvas čia svarbus. „1972 metais nusipirkau motociklą, javutę. Padėjo man draugas. Ir pradėjom gyvenimą kelyje. Kelyje visas mūsų gyvenimas – ir simboline, ir perkeltine prasme. Skaitėm Kerouaco „Kelyje“, tai buvo mūsų biblija. Rašiau dienoraštį, kurį vėliau atrado Tomas Pabedinskas“, – žvelgdamas į jaunesnį kolegą, menotyrininką, vieną svarbiojo TV laidų ciklo „Perspektyva“ autorių, taria Požerskis. Čia vakaro vedėjui tenka įsijausti į pasakotojo rolę.
Iš R. Požerskio dienoraščio
1973.12.13. Šiandien įsimintina diena. Ne, ji nebus pažymėta biografijoje, niekas apie ją nežinos, bet mums su Virgilijum Šonta tai pakilimo iš beprasmybės diena.
Su Virgiu norim atidaryti savo parodą. Tai nuostabu, mes įžengiame į naują pakopą. Mes jau turime ką parodyti kitiems žmonėms. Mes tyrinėjame grožį, stengiamės jį pažinti, užfiksuoti ir parodyti. Žinoma, mūsų lygis yra labai žemas, techninis atlikimas baisus, meninis lygis dar šlubuoja.
Bet mes nenusimenam, viskam yra laikas, viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Dabar kilsim aukštyn, dirbsim, galvosim. Tai nuostabu.
1973.12.18. Atidariau parodą. Valio!!! Triskart valio!!! Mudu su Virgiu Šonta savo pasiekėme ir eksponuojame virš 50 nuotraukų. Tai didžiulis mūsų laimėjimas ir atminimas visam gyvenimui. Dabar mes privalome pereiti į naują aukštį, ir žymiai techniškiau bei meniškiau. Valio!!!
1973.12.19. Mane labiausiai sukrečia kišimasis į žmogaus asmeninę laisvę.
„Man tos pirmosios nuotraukos pasirodė visai kitokios negu gerai pažįstama Romualdo kūryba, bet labai tikros ir autentiškos – buvo aišku, kad tuomet Romualdas fotografavo ne kaip menininkas, o savo gyvenimą. Labai įdomūs laikai su ryškiais įvaizdžiais ir kitokiu gyvenimo būdu nei įprastas šiandien, taip pat santykis su kita, jau žinoma Romualdo kūryba – kaip tai pasikeitė? Tiek dokumentiniu, tiek kūrybiniu požiūriu, kaip vyko ši kaita, man pasirodė labai įdomu“, – neslepia Tomas Pabedinskas. Šio domėjimosi rezultatus galėjote pamatyti parodose ar albume „Neramūs keliautojai“.
Smalsu, kaip nespalvotoje okupacinėje realybėje gauti įkvėpimo, mokytis, sekti tendencijas. „Informacijos buvo beveik nulis, tik vienas žurnalas visoje Sąjungoje – „Sovetskoje foto“, kuriame 90 proc. buvo ideologinės fotografijos – kolūkiai, darbininkai ir panašiai“, – dėsto Požerskis. Daug kitokių žurnalų turėjo Šiaulių fotografijos muziejus – įleisdavo jaunimą į fondus, kuriuose buvo galima sėdėti kad ir visą dieną, nes informacijos alkis buvo didelis. Bet kai neturi daug informacijos, nematai tiek daug kitų sukurtų dalykų, tada yra didesnis stimulas ieškoti savo „dviračio“. Tokios mintys gerokai apsunkintų darbą šiuolaikiniams trendų sekėjams, dalyvaujantiems instagramo lenktynėse.
Ką dar Požerskiui ir Šontai davė pirmoji paroda, įvykusi vos po mėnesio nuo jų pažinties? „Pamatė mus „Nemunas“, publikavo šiek tiek informacijos. Mane Virginija įsimylėjo iš nuotraukos ir tapo mano žmona, mano vaikų motina. Tokia maža fotografija „Nemune“ pakeitė mūsų gyvenimą“, – nutęsia fotomenininkas. Virginija Požerskienė žuvo 2017-aisiais.
Dar vienas pasiekimas, didelė pakopa ir įvykis Lietuvos fotografijoje – 1977 m. surengta pirmoji jaunųjų Lietuvos fotografų paroda. Požerskis važiavo jos atidaryti į Berlyną, tai buvo jo pirmoji kelionė į užsienį. Taip pat abu pradedančiuosius fotografus buvo pasamdęs „Inturistas“ – vienintelė oficiali TSRS kelionių agentūra. Jie važiavo per miestus, kuriuos buvo galima lankyti draugiškų šalių piliečiams. Suskraidė po Kazanę, Ašchabadą, Bucharą, Tianšanio kalnus, Užkaukazę: „Pilną tašę turėjom kodako medžiagos. Buvom ir susipykę, ir vėl susidraugavę. Šontai buvo 24, man 25.“
Toliau – dvi savarankiškos dviejų fotomenininkų istorijos. Su Romualdu keletą jo gyvenimo etapų aptarėme 2021 m. birželį. Ieškokite „Kauno pilno kultūros“ archyvuose.
