Šį pasakojimą pradėkime nuo pratimo. Užverskite galvą ir stebėkite dangų pro medžių šakas. Po kelių minučių jus turėtų užplūsti nuostaba ir įkvėpimas. Kaip išgirdau iš archeologo prof. dr. Vykinto Vaitkevičiaus, Anglijos psichoterapeutai patvirtino, kad toks paprastas veiksmas išties giliai atpalaiduoja.
Apie 2011 m. Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureato, Klaipėdos universitete dirbančio V. Vaitkevičiaus vedamus žygius išgirdau iš šalia Ąžuolyno prieš keletą metų įsikūrusios bičiulės. Ji baltų šventvietes tyrinėjančio mokslininko dėka apie gyvąjį lobį, gerokai senesnį už patį Kauną, sužinojo daugiau nei eilinis praeivis. Tiesa, žodis „žinoti“ čia nebūtinai tinka – pats Vykintas, norint iš tiesų užmegzti su Ąžuolynu ryšį, siūlo į jį eiti „suskliaudus visus įsitikinimus ir stereotipus“.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. lapkričio numeryje „Šiluma“)
Gimtinė ir brangenybė
„Aš čia gimiau, Ąžuolyne, Perkūno aikštėje, – tai mano gimtinė, čia augau“, – sako Vykintas. Sąmoningas jo kelias į Ąžuolyno istoriją prasidėjo dar paauglystėje, kai tėtis, fotografijos istorikas, nusivedė pas ankantį fotografą Stanislovą Lukošių. „Po pamokų eidavau jam padėti tvarkyti archyvus. Aš pasakodavau, kas matyti senuose negatyvuose, o jis, vedamas atminties, atpažindavo vietas ir žmones. Būtent S. Lukošius, nuolat lygindamas Kauną seniau ir dabar, man atskleidė istorinę miesto raidą.“ Baigdamas mokyklą Vykintas jau tvirtai suprato: Ąžuolynas nėra šiaip parkas ar miškas. Nors vėliau studijos Vilniuje ir šeimos kūrimas atitraukė, grįžti teko prieš kelerius metus, prireikus slaugyti tėtį.
„Ir tas grįžimas tapo ne tik fiziniu buvimu, bet ir savęs atradimu. Vėl pradėjau sapnuoti Ąžuolyną, pajutau, kad mano paties tapatybė yra tiesiog persmelkta tų ąžuolų, – pasakoja mokslininkas. – Šis asmeninis ryšio atkūrimas sutapo su profesiniais pasiekimais: turėjau parengti bylą, kuria tradicinis žmogaus ir miško ryšys buvo įtrauktas į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Supratome ir įvardijome, kodėl ši vieta yra mūsų tautos brangenybė.“
Šiek tiek istorijos
Tai, ką šiandien vadiname Kauno Ąžuolynu, – miesto parkas, beveik 90 ha teritorija, iš kurios kiek daugiau nei trečdalyje dominuoja ąžuolai. Dabar tai pats Kauno centras, supamas prestižinių tarpukario vilomis nusagstytų Žaliakalnio kvartalų. Bet, kaip rodo archeologiniai tyrimai, Girstupio slėnis, esantis istoriniame Ąžuolyno branduolyje, dar iki pradedant rašyti istoriją buvo laikomas šventviete.
Vėliau šis, kaip ir kiti miškai, tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybe. 1463 m., kunigaikščiui Kazimierui leidus, kauniečiai galėjo ganyti gyvulius ir šienauti pievas nuo miesto iki pat Girstupio upelio, taip Ąžuolynas tapo oficialiomis ganyklomis. XVI a. dalis Ąžuolyno perėjo Šv. Kryžiaus bažnyčiai, kuri su visomis valdomis savo ruožtu ilgainiui atiteko karmelitų vienuoliams.
Nuo tada, kai miškas oficialiai tapo Kauno miesto nuosavybe ir netrukus pradėjo transformuotis į miestiečių laisvalaikio erdvę, urbanizacija Ąžuolyne juntama. 1872 m. čia įkurtas Miesto sodas. XIX a. pabaigoje dalį miško sunaikino Kauno tvirtovės statybos. Ąžuolyną šiandien juosia triukšmingos transporto ašys, jo pašonėje veikia periodiškai Žaliakalnį užkemšantis stadionas. Apie miesto plėtrą kitąsyk, o dabar neriam gilyn į mišką.
Kas pelningiau?
Taip, mišką galima iškirsti ir greitai pasipelnyti. Tačiau Ąžuolyno istorija kelia kitokį klausimą: ar miškas yra vienkartinis resursas, ar vertybė, galinti džiuginti visą gyvenimą? „Šiandien visas pasaulis kalba apie nematerialias miško paslaugas. Pabandykime įkainoti, kiek žmonės, stiprindami sveikatą Ąžuolyne, sutaupo ligonių kasoms. Turtingos valstybės jau seniai suprato, kad investuoti į sveiką gyvenseną yra pigiau nei gydyti ligas“, – sako mano pašnekovas, dirbantis Klaipėdos universitete.
Anot Vykinto, ne mažiau svarbi ir egzistencinė miško vertė. Daugeliui žmonių vien žinia, kad jiems brangus miškas tiesiog YRA, suteikia psichologinį saugumą ir pusiausvyrą: „Kai miškas iškertamas, visa tai virsta trauma, kurią žmonės kartais prilygina karui.“
Profesorius prisimena, kaip atlikdamas istorinį Ąžuolyno tyrimą (beje, Lietuvos istorikų miškai šia prasme nedomina – nebent iš miškininkystės perspektyvos) atsivertė Vrublevskių bibliotekoje saugomą XVIII a. karmelitų vienuolių pajamų ir išlaidų knygą: „Tikėjausi rasti įrašų apie pelną iš Ąžuolyno medienos. Bet nieko panašaus neradau. Vienuoliai Ąžuolyno nekirto, pirko malkas iš kitur, o patį Ąžuolyną tik nuomojo ganykloms ir šienavimui. Tai padarė didžiulį įspūdį. Įsivaizduokite: tu turi galimybę, bet dėl mums šiandien nežinomų priežasčių ja nesinaudoji. Taip Ąžuolynas sulaukė mūsų.“
Jautė ir Mickevičius
Ąžuolyne esantis Girstupio upelio slėnis jau senokai vadinamas Adomo Mickevičiaus vardu. Pakalbėjus apie sąmoninguosius karmelitus norisi klausti Vykinto – turbūt ir poetas ne atsitiktinai čia mėgdavo būti?
„Be abejo, jis buvo jaunas, iki kaulų smegenų romantikas ir idealistas. Pirmą kartą į slėnį jį atsivežė Romainių dvaro savininkas, bet vėliau poetas čia ėmė lankytis savarankiškai – tiek vienas, tiek su mylimąja Karolina Kovalskiene“, – pasakoja kaunietis. Karolina ir pasiūlė slėnį pakrikštyti Kauną po kelerių metų mokytojavimo palikusio poeto vardu. Čia pamatysite ir akmenį su inicialais A. M. bei poeto bičiulių įrėžtais metais – 1823.
Pasak mokslininko, A. Mickevičius galėjo ne tik intuityviai jausti ypatingą šios vietos dvasią, bet ir perimti vietinę tradiciją. Pavyzdžiui, artimai bendravo su tuometiniu Ąžuolyno eiguliu Joakimu Čelkevičiumi, kuris, tikėtina, žinojo senąsias slėnio istorijas. O ir gelbėjo poetui perduodamas slaptus laiškelius.
„Savo poezijoje A. Mickevičius rašė apie undines – taip verčiama, bet iš tiesų tai laumės“, – teigia V. Vaitkevičius, atkreipdamas dėmesį į aplink plytintį mitologinį kraštovaizdį: Nemune yra Mergelių sala, kitame krante – Laumėnai. Tai rodo, kad poetas puikiai jautė ir fiksavo senąjį, mitinį vietovės klodą.
Šiandien mums pažįstamas slėnis tėra buvusios didžiulės teritorijos likutis. Jame aptikti archeologiniai radiniai – bronzos amžiaus kirveliai – liudija seniausius šventumo pėdsakus. „Ir ši byla dar nebaigta, – intriguoja Vykintas. – Neseniai viena moteris papasakojo radusi dar vieną reikšmingą akmenį, kuris galbūt minimas senuose archeologiniuose aprašuose. Nespėjau patikrinti, bet panašu, kad Ąžuolynas dar turi paslapčių.“
Akivaizdu, kad žmonės – itin svarbūs Ąžuolyno istorijos nešėjai ir tęsėjai. „Dar ekskursijos metu vyresnės kartos kaunietis papasakojo, kaip vaikystėje mama jį veždavosi prie Girstupio slėnio šaltinio atsigerti ar tiesiog parsivežti vandens namo, – prisimena Vykintas. – Man tai buvo labai svarbus, nors ir netiesioginis patvirtinimas. Šis šaltinis teka tiksliai į rytus, į saulę, tad beveik neabejoju, kad jo vandeniui anksčiau buvo priskiriamos ypatingos savybės.“ Tikiuosi, ši istorija pateks į kada nors tikrai išleisiamą Ąžuolyno istorijos knygą. Paklausiau, ar Vykinto Vaitkevičiaus svajonėse ji yra. Taip!
Praktiniai patarimai
Prisimenate teksto įžanga tapusį pratimą? Iš tiesų Vykinto paklausiau, kaip patirti Ąžuolyną, jei jis iki šiol buvo tik parkas, per kurį pasiekiamas universitetas ar stadionas.
„Į Ąžuolyną eikite taip, lyg eitumėte pirmą kartą. Paslėpkite telefoną ir sekite savo pojūčius. Nebijokite pasiklysti – Ąžuolyno ribos labai aiškios. Eikite tiesiog ieškodami santykio su šia vieta. Jei turite šunį – puiku, leiskite jam būti jūsų vedliu. Jis gali nuvesti ten, kur jam tuo metu atrodo svarbiausia. Pasirinkite laiką, kai žmonių mažiau, – ankstyvą rytą ar vėlesnį vakarą, kad būtų kuo mažiau trikdžių. Ir tada tiesiog būkite. Paieškokite savo medžio, pakelkite akis į jo viršūnę. Jei ruduo – paimkite nukritusį lapą, jei pavasaris – stebėkite bundantį pumpurą. Šis paprastas dėmesio sutelkimas yra labai svarbus. Tai ir miško terapijos pagrindas. Jau turime pirmuosius diplomuotus šios terapijos specialistus, o kai kurie gydytojai net išrašo receptą – tiek ir tiek kartų per savaitę nueiti į mišką. Jei trūksta jėgų tai daryti savarankiškai, galima jungtis į „miško maudynių“ grupes, kurios moko, kaip būti miške ir megzti su juo ryšį. Tai atveria mums visai kitokį, dažnai nepažintą pasaulį.“
