Nuo pirmosios šalies poros iki vargingų kvartalų, nuo „Metropolio“ iki Nuodėmių gatvės. Ką tik į knygynų lentynas sugrįžusi istorikės Giedrės Milerytės-Japertienės knyga „Kai Kaunas buvo Kaunas“ skaitytojus perkelia į porą gražių 1938 metų vasaros dienų.
Laikinąją sostinę matome ano meto valdininko akimis. Jis į gimtąjį miestą sugrįžta darbo reikalais, o kartu aplanko šeimą, draugus, lankosi jam brangiose vietose, žvalgosi po besikeičiantį miestą, tvarko buitinius ir net meilės reikalus.
Keliaudamas per miestą pasakotojas atskleidžia, kur mėgsta lankytis kauniečiai, ką jie valgo, kaip rengiasi, kaip keliauja, pramogauja, kokie gandai sklando mieste. Jūsų dėmesiui – keletas knygos „Kai Kaunas buvo Kaunas“ ištraukų.
Miestas neįsivaizduojamas be Dolskio šlagerių
Miesto restoranai turi savo orkestrus. Tai garbės reikalas. Kiekvieną vakarą lankytojams parengiama speciali muzikinė lėtėjanti programa. Anksčiau ji prasidėdavo fokstrotu, o baigdavosi tango ir valsu. Dabar vis populiarėja svingas. Šiais metais Vakarų Europa kraustosi iš proto dėl vadinamojo „lambet uoko“. Kas tai per daiktas, paklausite. Ogi naujausias po puikaus miuziklo „Aš ir mano mergina“ Anglijos sostinėje išpopuliarėjęs šokis. Tai mūsų laikraščiai jį pavadino „uoku“, mat retas žurnalistas kalba angliškai. Šis šokis – tai „Lambeto pasivaikščiojimas“, arba angliškai „Lambeth Walk“. Teko man šį miuziklą žiūrėti pernai Londone, o dabar šis šokis užkariauja ir garsiausius žemyno restoranus.
Jei būtų gyvas, šitą šokį tikrai jau populiarintų Danielius Dolskis. Šis puikus žydas savo repertuarui rinkdavosi pasaulyje tuo metu itin madingus kūrinius. Jis greitai ir gerai išmoko lietuvių kalbą ir ja rašė savo dainų tekstus. Atlikėjas suprato, ko reikia mūsų sostinei ir jos inteligentijai, todėl populiarius užsieninius šlagerius įdainuodavo lietuviškai. Tarp dainų D. Dolskis susirinkusius linksmindavo monologais, anekdotais, parodijomis. Iki dabar visi traukia dainas „Palangos jūroj“, „Kariškas vaizdelis“, „Gegužinė“, „Lietuvaitė“, „Aš myliu vasaros rugiagėlę“, „Onyte, einam su manim pašokti“, „Su armonika į Braziliją“. Ir kaip nuliūdo Kaunas, kai po pasirodymo „Versalyje“ sušilęs solistas išgėrė šalto alaus ir susirgo plaučių uždegimu. Ir kaip gedėjo po kelių dienų, kai dainininkas mirė!
Bet ką čia prisiminti liūdnas istorijas.
Nusipirkti meilę
Kaune prostitucija buvo legali nuo 1919 m., tačiau šios moterys privalėjo gyventi specialiai joms skirtame kvartale. Kaip tik toks kvartalas buvo Nemuno gatvė ir jos prieigos. Kitados karo sanitarijos karininkas Vladas Nagevičius taip pasakojo apie tuometę situaciją:
„Gatvėse sutinki nudažytų veidų, kaip Velykų margučiai… Cukrainėse matai kažkokių ypatingų panaičių, dažnai net gailestingųjų seselių skepetėlėmis, papirosus berūkančių ir akimis bešaudančių… Vakarais Kaune užėjęs į miesto sodo verandą muzikos pasiklausyti išgirsi kažkokių merginų ar moterų cypimą ir kaukimą, besiveržiantį iš kabinetų pro paslaptingai uždengtus langus: šitie garsai sėkmingai konkuruoja su orkestro muzika ir sudaro negirdėtą simfoniją, keliančią šiurpulį ir ypatingą nejaukumą.“
Pagrindiniai Kauno viešnamiai dabartinėje Nemuno gatvėje buvo įsikūrę neatsitiktinai. Tam įtakos turėjo ir naujai įrengtas žiemos uostas, kuriame verda gyvenimas – iškraunami ir pakraunami laivai, būriuojasi daug uosto jūreivių, sukasi prekeiviai. Todėl visai netoli naujai pastatytų gaisrininkų rūmų dar neseniai buvo įsikūręs vienas žymiausių viešnamių – vadinamasis „Kauno pirmoji“. Tai buvo tikrų tikriausia landynė su keletu tamsių koridorių, šeimininkės kambariu ir trimis ar keturiais kambariukais klientams. Jie perskirti lentomis. Tipiniame tokiame kambaryje stovėjo tik lova, stalelis, veidrodis, viena kėdė ir praustuvė su ąsočiu vandens. Tokiuose namuose dažniausiai rasdavai merginą iš skurdžios šeimos, iš provincijos į didmiestį atsikėlusią ir kitur nesugebėjusią rasti darbo.
Nemuno gatvė priglaudė ne vieną tokią nelaimėlę. Dažniausiai tokiuose namuose gyveno po šešias septynias merginas. Šeimininkei jos mokėjo gana didelę nuomą, nors uždarbis retai būdavo didelis. Kartais pasitaikydavo vienas kitas turtingas ir mielas klientas, tačiau „[d]augiausiai jauni žydukai, krautuvininkai, moksleiviai, studentai. Daug darbininkų lankosi. Jie didžiausias mūsų vargas. Čia ateina girti. […] Lietuvių pirmoje eilėje lankosi studentai, paskui įvairūs valdininkai, kartais ateina ir moksleivių, gana jaunų berniukų. Tai vadinamieji inteligentai.“ Ir kodėl gi neiti! Iki pat 1935 m. šis verslas buvo legalus.
Smetonos šukuosena ir laisvas žodis
Pats laikas užeiti į geriausią miesto kirpyklą. Vizitą telefonu sutariau prieš porą savaičių – kai tik sužinojau, kad šiandien teks vykti į sostinę. Greta centrinių durų į „Pienocentro“ rūmus yra nedidelės durys, pro kurias įeinama į M. R. M. raidėmis pažymėtą kirpyklą. Jos ne tik ant vitrinos stiklo, bet ir viduje. Ką gi jos reiškia? Tai tiesiog trijų savininkų, puikių savo amato meistrų, pavardžių trumpiniai: Juozas Muralis, Juozas Rubšys ir Kazimieras Muralis.
Vos šveicoriui atidarius duris pasitinka ne tik modernus Arno Funko įrengtas interjeras, bet ir malonus ponios Jadvygos Muralienės žvilgsnis. Ji sėdi prie priėmimo stalo. Pati kirpykla įkurta per du aukštus. Pirmame – vyrų skyrius, antrame – moterų. Be kirpyklos, čia veikia masažo salonas, daromas manikiūras ir galima įsigyti visokiausios smulkios kirpyklų įrangos.
Juozas Muralis buvo jauniausias iš šešių vaikų. Pakviestas brolio Povilo į Sankt Peterburgą išmoko kirpėjo amato ir ėmėsi savarankiškai kirpti. Pradžioje Vilniuje, paskui Kaune. 1924 m. jis atidarė pirmą kirpyklą Laisvės alėjoje. Kadangi verslas tikrai gerai sekėsi, pastačius „Pienocentro“ rūmus Juozas juose išsinuomojo patalpas ir pagal naujausias Europos madas įsirengė moderniausią kirpyklą. Jis ir jo geriausias mokinys bendravardis Rubšys nuolat važinėja į Vakarus. Iš Prancūzijoje vykusio Europos kirpėjų suvažiavimo jis pirmas į Lietuvą parsivežė ilgalaikio šukavimo įrangą. Visoje kirpykloje pristatyta keisčiausių aparatų su žarnomis ir gaubtais.
Man tų moteriškų malonumų nereikia, todėl mane tiesiog pasodina į plačią oda aptrauktą kėdę priešais veidrodį ir kriauklę. Ant lentynų sudėti įvairiausi buteliukai, ore sklando ypač malonus chemikalų kvapas. Plaukų kirpimo ir šukavimo procedūra nėra tokia ilga, tačiau labai maloni, o per tą laiką dar spėju išgirsti ir keletą juokingų nutikimų. Mane kerpantis mokinys pasakoja, jog kartą į kirpyklą atėjęs Prezidentas Antanas Smetona pageidavo, kad jo plaukai priekyje dailiai stovėtų. Kaip įmanydamas aplink jį šokinėjęs kirpėjas galiausiai prarado kantrybę ir tiesiai Prezidentui išrėžė, kad jei jis duotų valią spaudai, plaukai patys atsistotų. Iš šio pasakojimo juokėmės smagiai, bet tyliai. Cenzūra dabar visur turi ne tik akis, bet ir ausis. Geriau neužtraukti savininkui bėdos.
Lieknėjimo receptas
Iš Prancūzijos Kauną pasiekė naujausia lieknėjimo mada. Pagal naujausius nežinomo gydytojo rekomendavimus, geriausia sulieknėti kasdien sugraužiant po saują šieno. Vilijampolės turgavietėse jau juokiasi iš apkūnių ponių, kurios kiekvieną ketvirtadienį eina pirkti po šmotą šieno ir per savaitę jį graužia. Sako, kad nuo to plonėja ir labai taisosi jų kūno linijos. Nenoriu apie tai nė galvoti. Laimingas, kad man netenka tokių vargų vargti.
Apskritai statistika mūsų moterims negailestinga! Vos viena lietuvaitė iš šimto tūkstančių turi nuosavą automobilį ir tik viena iš septyniolikos tūkstančių turi telefoną ar juo laisvai naudojasi. Už Atlanto net viena iš aštuoniasdešimt turi nuosavą automobilį, o telefonu naudojasi kas septinta. Per metus mūsų damos įsigyja po keturias suknutes, vieną apsiaustą, keturias skrybėlaites, tris poras avalynės ir išleidžia trisdešimt šešis litus parfumerijai. Iš šimto lietuvaičių išteka tik keturiasdešimt šešios. Palyginti su situacija Vokietijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje, mūsiškės nėra tokios laimingos, mat Prancūzijoje tokia laimė nusišypso penkiasdešimt septynioms, Anglijoje – penkiasdešimt dviem, o Vokietijoje – penkiasdešimt penkioms. O Amerikoje vyrą „gauna“ vos viena. Iš keturiolikos tūkstančių penkių šimtų vedybų gimsta dvylika tūkstančių vaikų. Tačiau mūsų moterys gyvena ilgiau nei Vakaruose. Vidutinis jų amžius – penkiasdešimt vieni metai ir trys mėnesiai.
Prestižinis darbas
Tarnyba valstybės aparate yra geidžiama ir laikoma prestižine. Ir kurgi ne – žmonės mano, kad visi čia dirbantys pinigus vežimais veža. O taip yra dėl to, kad valdininkas tik ir galvoja, kaip nieko nedirbti, popierių pasirašymo laiką vilkinti, kyšių reikalauti ir dėl nieko atsakomybės neprisiimti. Laikraščiuose daugybė karikatūrų, kuriose tarnybos vieta vaizduojama kaip erdvi patalpa su būtinomis darbui priemonėmis: stalu, kėde, telefonu, staline lempa, dokumentų antspaudu, spausdinimo mašinėle, rašymo priemonėmis ir, žinoma, arbatos puodeliu. O jau pats valdininkas tai būtinai užsimiegojęs, susivėlęs ir pavargęs nuo nieko neveikimo. Yra ir tokių. Ir šiandien mačiau „nusiplūkusį“ kolegą, nors dar nė ne vidurdienis.
Kai kurie tarnautojai iš tiesų tinginiai. Kai kurie ir ne vieną namą pasistatė iš valdiško darbo, ne vieną merginą suvedžiojo ir ne vieną bankroto bylą išgyveno. Tačiau žemiausių kategorijų tarnautojai gyvena sunkiai. Jie nuolat netikri dėl savo ateities, nes yra visiškai priklausomi nuo viršininkų. Jie visą dieną sėdi prie stalų ir rašo, rašo, rašo, tik kartkartėmis išeina į koridorių parūkyti ir pasipasakoti apie nuobodoką savo gyvenimą. O koridoriuose nuo ankstyvo ryto laukia interesantai. Sėdi ant suolų, valgo kiaušinius ir kremta kietą sūrį, rūko pypkes ir dūsauja dėl veltui leidžiamo laiko.
Argentika ir Brazilka
Ne visi šiandien sostinėje vaikšto į arbatėles, važinėja prabangiais automobiliais ir svarsto, kokia suknele ar kostiumu rengtis. Daug kauniečių suka galvą, ką įsidėti į burną ir kur praleisti naktį. Mieste apstu varguomenės. Žinoma, daugiausia ji telkiasi miesto pakraščiuose ir Žaliakalnyje. Ten yra du atskiros ekskursijos verti sostinės kvartalai. Jie nė kiek nedera su įspūdingu tempu modernėjančiu Kauno centru, tačiau kaip tik juose ir gyvena dauguma kauniečių. Kalbu aš apie Brazilką ir Argentinką.
Šiuose išskirtiniuose varguomenės kvartaluose į akis krinta didelis gyventojų skurdas ir savavališkų statybų gausa. Kalbama, kad pavadinimus jiems davė iš Pietų Amerikos sugrįžę kauniečiai, kuriems likimas taip ir nenusišypsojo – jie neparsivežė maišo pinigų. Šie kvartalai vakarinėje Žaliakalnio dalyje, kairėje Ukmergės plento pusėje, ant kalno šlaito, pradėti kurti dar nepriklausomybės pradžioje, kai ten gyvenusios Sabaliauskų ir Česnakavičių šeimos nederlingą žemę išskirstė į nedidelius rėžius ir pradėjo ją nuomoti. Oficialiai valdžia net reglamentavo, kad ten gali būti statomi tradiciniai sodybiniai gyvenamieji namai, nuomojamų butų namai, maži nuomojami namai, individualios vilos ar kotedžai.
Deja, tie kauniečiai, kurie ten pradėjo kurtis pirmiausia, buvo tokie neturtingi, kad daugiausia statė tik pigių butų kolonijas ir pigius mažus gyvenamuosius pastatus. Juos ir namais kartais sunku pavadinti! Žiūrėk, išsinuomoja lopinėlį žemės ir iš rastų statybinių medžiagų, kartono ar kokios skardos susirenčia sau gyvenamąjį būstą. Arba pasistato ką truputėlį geriau – susikala iš lentų, stogą užsidengia, tai tokiame viename name jau, žiūrėk, po dešimt ir daugiau gyvena. Brazilkoje daugiausia pamatysi vieno buto, kuriame tik kambarys ir virtuvė, namelius. Kas išmanesnis verslininkas, žiūrėk, net ir ūkinį pastatą įsigudrina išnuomoti.
Argentinkoje yra ir kiek didesnių bei patogesnių statinių, kuriuose gyvenamasis plotas – nuo trisdešimt iki šešiasdešimt kvadratinių metrų. Atvirai kalbant, visi kairės pusės Neries šlaitai nusėti nameliais, kurie stačiame kalne vos laikosi. Kaip kokie kregždžių lizdai silpnai prilipę prie nuolat slenkančio kalno.
