Kauno IX forto muziejuje iki vasario 1 d. veikia paroda „Lietuvos partizanų batuose…“ – tai unikalus vizualinis archyvas, atveriantis pasipriešinimo istoriją per konkrečius žmones: jų veidus, ryšius, kasdienybę ir likimus, o taip pat Rūtos Rimšelienės ir Gediminos Šalkauskaitės sukurtos partizaninio bato instaliacijos, kalbančios judėjimo, pėdsako ir išlikimo temomis.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. sausio numeryje „Tinklai“)
„Batas tampa partizano kelio forma – žingsniu per miškus, kaimus ir slaptus takus. Instaliacijų kuriama erdvė leidžia pajusti jų žygių ritmą ar kasdienį nuovargį, įrašytą kiekviename nueitame kovos žingsnyje“, – sako parodos kuratorė Eglė Pietarytė. Jųdviejų su parodos dizainere Renata Vinckevičiūte-Kazlauskiene sukurtą pasakojimą galima pristatyti įvairiais aktualiais kampais, čia svarbus ir bendravimo, tinklų mezgimo aspektas. Tai, kas šiandien įvyksta akimirksniu ir yra savaime suprantama, pokario Lietuvoje buvo sudėtinga ir… grėsminga.
Paroda pasakoja labai konkrečią, bet kartu ir universalią partizanų istoriją. Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Aro būrio partizanus?
Parodos ašimi tapusios fotografijos galėjo būti darytos ryšininkų ar pačių partizanų ir tikėtina, kad vieno iš kovotojų perduotos Jadvygai Kundratavičiūtei-Sakavičienei. Tuo metu Jadvygai buvo šešiolika ar septyniolika. Ji perdavinėjo žinutes, nešiojo maistą, slėpė partizanus, o vėliau visą gyvenimą slėpė ir jų nuotraukas – lovos rėmo konstrukcijoje, tarp lentų, kur jos sūnus Kęstutis Sakavičius po mamos mirties ir rado. Paviešintos nuotraukos atvėrė naujus pasakojimus: žmonės juose atpažino savo artimuosius. Taip sužinojome apie brolių Mykolo ir Juozo Šemežių bei jų bendražygių partizaninę kovą.
Parodos Kauno IX forto muziejuje pasakojimas paremtas šiuo autentišku archyvu ir rašytiniais partizanų prisiminimais, leidžiančiais prieiti prie istorijos labai arti.
Kodėl svarbu eksponuoti tokį palikimą kaip senos fotografijos?
Parodoje išdidinti vaizdai tapo vizualiniu dokumentu – atminties forma, išsaugančia žmonių tapatybes, jų laikyseną, kasdienio gyvenimo fragmentus ir visą būrio struktūrą. Nuotraukos leidžia žiūrovui pažinti partizanus kaip konkrečius asmenis, suprasti jų veiklą, tarpusavio ryšius ir aplinką, kurioje jie gyveno ir veikė.
Aro būrio nuotraukose užfiksuota 1948–1949 m. Vyčio apygardos Briedžio rinktinės kasdienybė: rinktinės ir vėliau apygardos vadas Mykolas Šemežys-Aras, jo brolis Juozas-Tikras Brolis, Vaclovas ir Albinas Burbuliai, Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas, Antanas ir Vladas Dargužiai, Kazys Kirdonis, Juozas Grybas, Jonas Kimštas ir Bronius Baneckas ir kt. Jie veikė Lėno ežero apylinkėse, Pauslajo ir Užuraiščių miškuose, Šimonių girių pakraščiuose ir Pagirių-Ramygalos regione.
Aprangoje matomi karo metų ženklai ir uniformų detalės, būdingos to meto Aukštaitijos partizanams. Kai kurie kadrai fiksuoja jų buitį: poilsį ant nuvirtusio kamieno, batų džiovinimą, pasiruošimo darbus ir artimą tarpusavio ryšį.
Patys partizanai tokias fotografijas naudojo kaip priklausomybės būriui dokumentus. Atvaizdas šalia vado ar būrio branduolio tapdavo atpažinimo ženklu, padedančiu perduoti žinias ir įsitvirtinti kitų kovotojų būrių ryšio punktuose.
Partizanams fotografuotis kartu buvo pavojinga. Tokios fotografijos, patekusios į sovietų saugumo sistemą, virsdavo mirties nuosprendžiu. Jos būdavo žymimos mėlynu rašalu, ant veidų rašomi numeriai, tampantys oficialiais persekiojamų asmenų įrašais.
Interaktyviose parodos instaliacijose objektai atskleidžia slaptas batų funkcijas – informacijos perdavimą, pėdsakų maskavimą ar pasitelkimą kaip taktinių manevrų priemonę. Visa tai padėjo judėti slapta, išlikti ir pasipriešinti. Tačiau jei tiek daug veiksmų vyko slapta, kaip partizanai tarpusavyje bendraudavo?
Būrio viduje bendravimas vyko artimoje aplinkoje – žodžiu paskirstomos užduotys, nustatomi maršrutai, sargybos postai ir žvalgybos taškai. Platesnis ryšių tinklas jungė Aro būrį su Vyčio apygardos vadovybe, gretimomis rinktinėmis ir vietos bendruomenėmis. Jame dalyvavo būrio vyrai, ryšininkai ir žmonės iš kaimų.
Užuraiščių, Pauslajo, Lėno, Pandėlio, Šimonių ir Ramygalos kaimai veikė kaip tarpinės grandys. Kaimų žmonės teikė maistą, drabužius, slėptuves ir informaciją. Iš jų ateidavo žinios apie stribų būrių judėjimą, reidus, pasalas ir patikras keliuose. Informacija judėjo ir tarp Šarūno bei Žaliosios rinktinių kovotojų, tarp gretimų junginių sargybų ir žvalgybų. Tokie pranešimai padėjo nustatyti pavojingas vietas, patruliavimo ritmus ir saugias perėjimo zonas.
Ir, žinoma, labai svarbi vidinė būrio struktūra – disciplinuoti kasdieniai veiksmai – pasidalytas budėjimas, pasiruošimas žygiams, taktinis planavimas, maisto ruošimas – kiekvienas žinojo savo vietą ir pareigas. Tokią artimą bendrystę jaučiame ir Aro būrio nuotraukose, kuriose matomi žygiui besiruošiantys vyrai, sustoję bendram kadrui miško apsuptyje ar poilsio akimirką.
Partizaninis judėjimas Lietuvoje rėmėsi plačiu žmonių ir vietovių tinklu. Kaip buvo mezgamas šis tinklas tarp atskirų vietovių, tarp gyventojų?
Parodoje pasakojimą pradedame nuo batsiuvio dirbtuvių. Batai čia tampa simboliu, žyminčiu kelią, kuriuo ėjo laisvės kovotojai, sukūrę vieną labiausiai organizuotų pasipriešinimo sovietų okupacijai judėjimų Europoje.
Kovotojų būriams ryšininkai buvo itin svarbūs. Slapta perduodama informacija leido organizuoti nuoseklų pasipriešinimą. Paauglės ryšininkės Jadvygos Kundratavičiūtės-Sakavičienės rankomis per Užuraiščių ir Pauslajo apylinkes keliavo trumpi įsakymai, perspėjimai apie reidus, susitikimų nurodymai, maistas ir drabužiai. Tikėtina, kad jai buvo patikėtos ir Aro būrio nuotraukos. Šemežių šeimos istorija leidžia suprasti, kad tarp miško ir kaimo nuolat pulsavo ryšys, kurį palaikė konkretūs žmonės, aiškiai sutartos sodybos ir nuosekliai kartojami maršrutai, kuriais informacija saugiai pasiekdavo reikiamas rankas.
Išlikę to meto ryšininkų pasakojimai leidžia manyti, kad Jadvygos veikla galėjo būti panaši į kitų ryšio palaikytojų darbą Užuraiščių ir Pauslajo apylinkėse. Istoriniai liudijimai rodo, kad tokie ryšininkai dažnai nešdavo maistą, drabužius, spaudą, trumpas žinutes ir sustodavo sutartuose sodybų taškuose, kur laukdavo daviniai partizanams. Šį bendrą veikimo modelį atpažįstame daugelyje moterų ir paauglių pasakojimų iš įvairių Lietuvos regionų.
Antrasis šio tinklo sluoksnis – sodybos-stotelės. Stasės Šemežytės-Stragauskienės pasakojimuose minimos vietos, kur buvo slėpti dokumentai, spauda, žinutės ir atnešti daiktai. Į tokias sodybas ateidavo ryšininkas, palikdavo ar paimdavo ryšulėlį. Šeimininkai žinodavo, kurią dieną ir kurią valandą reikia laukti svečio.
Trečiasis sluoksnis – susitelkusi vietos bendruomenė. Jie stebėjo kelius, skaičiavo stribų mašinas, įsidėmėdavo, kuria kryptimi išeina kareiviai, ko jie klausinėja, ką vežasi iš kiemo. Tokios žinios vėliau virsdavo trumpais sakinių fragmentais žinutėse: „šukuoja nuo miško“, „stovi prie tilto“, „ūkis užimtas“.
Represijas patyrė visi parodoje pristatomos Šemežių šeimos nariai – kol du broliai kovojo, kiti buvo arba ištremti, arba išvežti į lagerius. Kas tokiose anuomet dažnose gyvenimo situacijose įžiebdavo motyvaciją – tiek kovojusiems partizanams, tiek tiems, kurie jiems ištiesdavo pagalbos ranką?
Laisvės kovotojų Šemežių šeima Steponavoje augino penkis vaikus, gyveno iš žemės ūkio. Vokiečių kariuomenė sudegino jų namus, sovietų okupacija dalį šeimos ištrėmė į lagerius, du broliai – Mykolas ir Juozas – stojo į ginkluotą kovą už Lietuvos laisvę. Jauniausia sesuo Stasė savo atsiminimuose liudija nuolatinę neteisybę, žeminimą ir brutalią okupacinės valdžios jėgą, kurie paskatino tvirtą apsisprendimą nesitaikstyti, net tremties ar žūties akivaizdoje.
Partizanai kovojo už Lietuvos valstybingumo tęstinumą, suvokdami save kaip valstybės gynėjus, Tuo pasižymėjo ir Mykolo Šemežio asmenybė: gabus, disciplinuotas, karinei sistemai artimas žmogus, savo veiklą grindęs valstybės principu ir atsakomybe už jos ateitį.
Ryšininkė Jadvyga Kundratavičiūtė-Sakavičienė niekada neatsikratė baimės, kad blogi laikai gali sugrįžti ir okupantai gali vėl ateiti. Atrodo, kad šiandienos kontekste – tai ypač jautru ir artima. Ar kalbant apie tinklaveiką, būrimąsi galime rasti to meto ir šiandienos politinių aktualijų panašumų?
Jadvygos Kundratavičiūtės-Sakavičienės patirtis, išlikusi jos draugių pasakojimuose ir perduota sūnui, iš esmės pakeičia žmogaus santykį su atmintimi. Nuolatinė Jadvygos baimė ir įtampa, patirta gyvenant okupacijoje, lydėjo ją visą gyvenimą ir buvo perduota vaikams bei artimiesiems. Pavadinčiau tai tylos siena, atsargumu.
Kuriant parodą mums buvo svarbu atskleisti kurpalio metaforinę reikšmę – tai žmogaus laikysenos pamatinė forma, iš kurpalio gimsta batas, o iš bato – kelias. Šiuo keliu ėjo Aro būrio kovotojai, šiuo keliu ėjo ryšininkės ir tuo pačiu keliu einame šiandien.
Šiandieninė visuomenė laisvę saugo kitokiomis praktikomis. Kultūros lauko žmonės, žurnalistai, akademinės bendruomenės nariai, pilietinių iniciatyvų kūrėjai saugo viešąją erdvę taip, kaip pokariu ją saugojo bendruomenės, įsileisdamos naktį pareinantį ryšininką. Lietuvoje matome stiprią kultūrinio protesto tradiciją: tai taikos protestai, meninės ir pilietinės akcijos, ginančios žodžio laisvę ir žmogaus orumą. Tai nėra atsitiktinis reiškinys – tai mūsų istorinės kovos paveldas. Paveldėjome vidinį supratimą, kad laisvę reikia saugoti savo oria laikysena, savo kūnu, balsu, kūryba.
Šioje parodoje norėjome parodyti, kad partizanų kelias nėra užbaigtas istorinis faktas. Kurpalis, batas, nuotrauka, vardas, tyliai perduota žinutė iš miško – visa tai yra pamatinė laisvės linija, jungianti pokario ryšininkę Jadvygą, Aro būrio vyrus ir šiandienos žmogų, ginantį teisę kalbėti, kurti ir būti laisvam. Laisvė Lietuvoje visuomet turėjo ir turės savo gynėjus.
