Jautrus, atšiaurus, o tuo pačiu labai intymus ir kasdienės poezijos kupinas naujas režisieriaus Vytauto Puidoko dokumentinis filmas „Murmančios širdys“ tęsia kelionę po kino teatrus. Filmas jau pelnė du apdovanojimus Prancūzijos dokumentinio kino festivalyje „Fipadoc“ ir buvo apdovanotas prizu už geriausią kinematografiją tarptautiniame Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje.Lietuviška „Murmančių širdžių“ premjera įvyko jubiliejiniame festivalyje „Kino pavasaris“.
Balandžio 16, 18 , ir 23 dienomis dokumentinė istorija apie brandą, vaiko perėjimą į suaugusiųjų pasaulį ir jame kylančius iššūkius, laukia Kauno žiūrovų „Romuvos“ kino centre. Bilietai jau parduodami.
Filmo režisierius V. Puidokas kartu su kino operatoriumi, už filmo kinematografiją Talino kino festivalyje šiais metais apdovanotu Linu Žiūra ir garso režisiere Lina Semaškaite-Blėdiene Kelmės rajone, atokiame kaime, stebėjo priklausomų asmenų bendruomenę. Atsiriboję nuo civilizacijos, vyrai ieško naujo gyvenimo kelio, mėgina išbristi iš priklausomybių. Jų kasdienybėje – gyvulių priežiūra, sūrio gamyba, maldos ir pokalbiai.
Kiekvienais metais į atokiame vienkiemyje įkurtą Skiručių vyrų bendruomenę atvyksta ir išvyksta dešimtys žmonių – buvusių kalinių, benamių ar gatvėje atsidūrusių vyrų. Dauguma jų kovoja su priklausomybėmis ir dvasios žaizdomis, kurios juos čia ir atvedė. Jie nebeturi ko prarasti – išbandę oficialius reabilitacijos centrus, anoniminių alkoholikų programas, psichologų pagalbą, bendruomenėje jie puoselėja dar vieną viltį prisikelti.
Vis dėlto tikruoju filmo centru tampa keturiolikmetis paauglys Matas, kurio ir vaikiškas, ir tuo pačiu suaugėliškas elgesys bendruomenėje išryškina įtampą tarp skirtingų, priklausomybės paženklintų kartų.Iš pažiūros jis – simpatiškas, bręstantis vaikinas, niekuo nesiskiriantis nuo savo bendraamžių. Visgi jo gyvenimo istorija glaudžiai susijusi su priklausomybėmis – dar kūdikį jį pametė narkomanė mama. Vaikystės trauma veikia Mato gyvenimą, jis patenka į bendruomenę, kuri turėtų padėti jam susitvarkyti su pykčio priepuoliais.
Režisierius V. Puidokas pasakoja, kad Skiručių bendruomenė įsikūrusi netoli vietos, kur jis pats leido vaikystę – apie bendruomenės įkūrėją Žaną ir nuolat besikeičiančius bendruomenės narius jis nuolat girdėjo beveik dvidešimt metų. Filmo idėja gimė per pandemiją, kai karantine uždarytas režisierius pasiekė savo vaikystės namus.
„Kažkuria prasme filmas yra ir apie mano vaikystę, – sako V. Puidokas ir išduoda giliai pasinėręs į filmavimus ir savo herojų istorijas. Būdavo dienų, kai toje bendruomenėje režisierius atsidurdavo ir be kameros. – Kartais nesuprasdavau, ar čia gyvenimas, ar darbas, tiesiog būdavau, gamindavau pusryčius, nešiodavau pieną, likdavau nakvoti, man norėjosi kažkaip pritapti, suprasti tuos vyrus, aplinką, kurioje jie gyvena, jaučiau tarsi man daug kas pažįstama, žinau, apie ką kalbu ir ką noriu pasakyti“.
Nors itin asmeninė, iš tiesų filmo istorija yra bendražmogiška. Tai pastebėjo ir tarptautinių kino festivalių konkursinių programų vertinimo komisijos.
„Kolektyvinė trauma – labai jautri tema. Murmančios širdys kviečia permąstyti kasdienius santykius, įpročius ir tarsi į veidrodį pažvelgti į labai nepatogią tiesą – kokią įtaką darome vieni kitiems, dažnai nesąmoningai ir nesusimąstydami apie ilgalaikes pasekmes, karta iš kartos perduodame tam tikro bendravimo ar savęs suvokimo modelius“, – teigia filmo prodiuserė Rūta Jekentaitė.
