Sausio 10 d. Lietuvos kino teatruose pasirodė naujausias režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Naktinis seansas“ pagal lietuvių ir ukrainiečių rašytojo Jaroslavo Melniko kūrybą. Linos Žukauskaitės kalbinamas J. Melnikas pasakoja apie literatūros ir kino dialogą, gyvenimą kaip nesibaigiantį kino seansą ir absurdą kaip neišsenkantį šviesos šaltinį.
J. Melniko knygos yra triskart patekusios į Metų knygos penketuką („Pasaulio pabaiga“, „Tolima erdvė“, „Maša arba postfašizmas“), skirtingais metais buvo įtrauktos į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Vėliau, išleistos Ukrainoje, keturis kartus tapo BBC Metų knygos finalistėmis, o romanas „Tolima erdvė“ pripažintas „BBC Metų knyga“ ir tapo Europos premijos „Utopiales 2018“ už geriausią Europos rašytojo sukurtą fantastinį romaną, finaliste. Šis romanas 2017 m. išverstas į prancūzų kalbą, buvo paskelbtas Metų knyga Prancūzijoje, ją plačiai aptarė prancūzų žiniasklaida. Rašytojo apsakymų ir apysakų rinkinys „Rojalio kambarys“, kurio pagrindu sukurtas filmas „Naktinis seansas“, 2018 m. skaitytojų buvo išrinktas viena geriausių lietuvių literatūros šimtmečio knygų. Jungtinėje Karalystėje knyga tapo prestižinės premijos „International Rubery Book Prize“ finaliste. Neseniai pasirodė naujausia J. Melniko knyga „Užgesusi saulė“, Lietuvos knygynuose greitai atsidūrusi perkamiausių knygų dešimtukų aukščiausiose vietose.
Jūsų kūryba gretinama su Franzo Kafkos, Jorge Luiso Borgeso, José Saramago, Julio Cortázaro literatūriniais pasaulėvaizdžiais. Kaip apmąstote save ir savo kūrybą pasaulio literatūros kontekste?
Taip, kritikai mano trumpąją prozą dažnai lygina su šių rašytojų kūryba. O mano distopinius romanus – su George’o Orwello, Aldouso Huxley’io, Ray’aus Bradbury knygomis. Turiu pasakyti, kad daugumos šių rašytojų nebuvau skaitęs, kai rašiau savo tekstus. Anais laikais jie buvo tiesiog nepasiekiami, daugelį jų perskaičiau jau po to, kai kritikai pradėjo įžvelgti panašumų mano ir šių klasikų kūryboje. Tiesiog skirtingi rašytojai skirtingu metu patenka į tuos pačius pasaulius, kurie juos pribloškia. Iš čia bendrumas. Bet tai, kad jų neskaičiau, man buvo į naudą – kritikai rašo, kad nepaisant panašumų, turiu savo žvilgsnį, savo intonaciją, savo prieigą.
„Naktinio seanso“ pagrindu tapo Jūsų apsakymų ir apysakų rinkinys „Rojalio kambarys“, 2018 m. skaitytojų išrinktas viena geriausių lietuvių literatūros šimtmečio knygų, tačiau jį papildo ir kitų Jūsų apsakymų motyvai bei veikėjai. Ar sutiktumėte, kad filmas, būdamas autonomišku kūriniu, sykiu tapo ir Jūsų kūrybos komentaru?
Taip, filmas sukurtas pagal mano apysaką „Niekad nesibaigia“ iš „Rojalio kambario“, pasakojančią apie paslaptingą, nedidelį kino teatrą, kuriame vyksta nesibaigiantis kino seansas. Dieną ir naktį. Kiekviena diena – nauja diena veikėjos gyvenime, nauja serija. Kamuojamas nelaimingo asmeninio gyvenimo, veikėjas atsitiktinai patenka į jį klaidžiodamas naktinėmis miesto gatvėmis. Kino teatre nėra kasos, tik automatiniai patikros punktai – kaip metro. Neaišku, kam jis priklauso. O svarbiausia, naktimis į jį ateina visokių keistų žmonių. Jų likimai skirtingi. Režisierius kūrybiškai pažvelgė į temą ir pasinaudojo veikėjų likimais ir situacijomis iš kitų mano istorijų. Šiuo požiūriu jis sukūrė kažką naujo, savo, bet iš mano medžiagos. Ir čia slypi gili bendrakūrybos prasmė. Nemanau, kad A. Puipos filmas yra mano kūrybos komentaras. Tai atskiras, autonomiškas darbas. Veikiausiai susitiko du pasauliai. Ir nesusipyko, o apsikabino.
Kaip vertinate literatūros ir kino dialogą? Koks procesas lydi literatūros kūrinio virsmą kino filmu? Kokią literatūrą vertintumėte kaip kinematografišką?
Manau, tokią kaip mano (juokiasi). Mažai žodžių, daug scenų, kalibruotų dialogų, atskleidžiančių vidinį veikėjų pasaulį. Turi būti intriga, pradžia, siužeto vystymas, kulminacija (geriausia – katarsis) ir pabaiga, finalas.
Įvairių šalių kritikai mano prozą vadina „kinematografiška“. Iš pradžių nesupratau, ką tai reiškia. Daug ką paaiškino kritikai ir kino režisieriai, atsigręžiantys į mano tekstus. Rašydamas matau scenas, mano proza sąmoningai minimalistinė, joje mažai aprašymų, – nemėgstu žongliruoti žodžiais, – daug scenų ir dialogų, charakterių, aiškūs siužetai, todėl kai kurie režisieriai man sako, kad tai beveik baigti filmų scenarijai. Du kartus mano knygos – „Adata“ ir „Te visad būsiu aš“ – Lietuvoje pateko į „10 kinematografiškiausių metų romanų“ sąrašą.
A. Puipa viename interviu labai tiksliai įvardijo, ką rado mano prozoje: „Filmo siužetui panaudojau dešimt J. Melniko apsakymų. Jo apsakymų siužetai labai išradingi, juose daug fantazijos, stiprūs dialogai, siurrealistiniai motyvai dera su realistine aplinka, yra absurdo, o tai – labai didelė atgaiva režisieriui. Rašytojas, būdamas ne kino žmogus, labai gražiai „užkabino“ kino pasaulį. Sapniškumas kinui būdingas, daug garsių režisierių, pradedant Davidu Lynchu ar Roy’umi Anderssonu siurrealistiniame pasaulyje jaučiasi puikiai“.
Ar Jums svarbus rašytojo ir režisieriaus vaizduotės bei mąstymo jungties momentas?
A. Puipa norėjo panaudoti ne vieną, o kelis mano tekstus. Iš pradžių ši idėja man neatrodė labai patraukli. Tačiau kai supratau, kad režisierius nesiruošia kurti savo personažų, o nori perimti mano istorijų veikėjus, situacijas, intrigą, o svarbiausia – sutampa mūsų siurrealistinė gyvenimo vizija, išlieka gyvenimo kaip sapno suvokimas, sutikau. Kas svarbu rašytojui? Kad būtų perteiktas konfliktas, idėja. Kad ekrane atpažintų savo personažus, atsidūrusius pažįstamose situacijose. O kad jie tam tikrais aspektais gali skirtis, ne taip svarbu.
Ar liksiu visiškai patenkintas filmu? Man atrodo, kad A. Puipa nusprendė plėtoti gyvenimo kaip absurdo idėją, kuri yra atpažįstama daugelyje mano tekstų. Tam tikra prasme mano veikėjai primena Sizifą iš antikinio mito. Gyvenime kiekvienas mūsų žingsnis yra persmelktas absurdo. Kaip išgyventi absurdiškame pasaulyje? Apie tai yra mano proza ir, tikiuosi, A. Puipos filmas. Nekantrauju pamatyti, ar režisieriui pavyko perteikti ir lyrišką, poetišką, šviesią mano prozos melodiją. Nes tikiu, kad nevilties gelmėse, į kurias nugramzdina absurdas, glūdi šviesos šaltinis. Kai Dievas spaudžia žmogų pasitelkdamas absurdą, jis spaudžia jį tam, kad šis pamatytų šviesą tunelio gale. Šviesą ir kitą, amžiną, neabsurdišką pasaulį, kuriame visada šviečia tiesos saulė. Mano proza yra apie aukštesnį pasaulį.
Prasitarėte, kad gyvenime ir kūryboje dažnai prisimenate Carlo Gustavo Jungo sinchroniškumo kontekstus.
C. G. Jungą laikau genijumi, atradusiu slaptus žmogaus psichikos mechanizmus ir gilų ryšį su kitu pasauliu, kuriame nėra nei laiko, nei erdvės. Jį C. G. Jungas pavadino „kolektyvine pasąmone“. Pagal Jungo sinchroniškumo (sutapimų) teoriją, mes esame susiję su tuo pasauliu, o tie, kurie sutapimuose mato mistiką, priklauso neeilinėms asmenybėms, pasižyminčioms labai dideliu jautrumu. Be to, šis gebėjimas stebėtis sutapimais jiems teikia palaimą.
Taip, gana dažnai mano prozą lydi įvairūs keistoki, o gal net mistiški dalykai. Pavyzdžiui, jauna talentinga režisierė Klaudija Matvejevaitė pasakojo, kad kurdama filmą „Paskutinė diena“ pagal mano apysaką „Likimų knyga“ iš to paties „Rojalio kambario“ patyrė įvairių netikėtumų, sutapimų, buvo filmavimo aikštelėje ir traumų, bet galiausiai viskas baigėsi „Sidabrinės gervės“ apdovanojimu!
Sutapimai taip pat lydi A. Puipos filmą. „Naktinis seansas“ keistai pasirodo tuo pačiu metu, kaip ir mano nauja trumposios prozos knyga „Užgesusi saulė“, „Rojalio kambario“ tęsinys. Neįtikėtinas sutapimas laike.
Antra, ar nepastebėjote nieko bendro pavadinimuose? Knyga pavadinta taip pat, kaip ir vienas jos apsakymas. Tik visai neseniai, kalbėdamasis su filmo prodiuseriu Stasiu Baltakiu jo namuose, supratau, kad „Naktinis seansas“, naktis, ir yra „Užgesusi saulė“. Naktis ateina, kai užgęsta saulė. Tada stoja kitas, paslaptingas, tikresnis pasaulis.
Siurrealistiniai „Naktinis seansas“ ir „Užgesusi saulė“ persipindami byloja apie mūsų gyvenimo sapną ir apie laimingą pabudimą, nes kiekviena naktis baigiasi, nakties dvasios ištirpsta pirmajame šviesos spindulyje. Ir štai vakarop užgesęs šviesulys vėl pradeda tviskėti akinančiai mėlyname danguje, žadindamas mumyse viltį, lengvumą ir meilę. O niekada nesibaigiantis gyvenimo filmas tėra filmas. Ir bėdos – tai tik filmas, pagrindinis filmo veikėjas sutinka gatvėje pasenusią Lizą iš ekrano, ji nusiplauna raukšles ir, išėmusi sugedusius dantis, virsta jauna aktore. Mirtis – tik filmas, nebijokite.
Kokios juostos be „Naktinio seanso“ sukasi Jūsų asmeniniame kino teatre?
Vienu metu man didelę įtaką padarė Andrejaus Tarkovskio, Ingmaro Bergmano, Bernardo Bertolucci ir, žinoma, Federico Fellinio filmai. O Luisas Buñuelis faktiškai nulėmė mano siurrealistinę gyvenimo viziją. Jei paklaustumėte, kuo norėčiau būti, jei nebūčiau rašytojas, atsakyčiau – kino režisieriumi.
Filmo „Naktinis seansas“ premjera Kaune – sausio 12 d., seanse „Romuvoje“ lankysis režisierius bei filmo prodiuseris Stasys Baltakis. Bilietai jau parduodami.
Filmą pristato kino gamybos kompanija „Film Jam“. Filmo gamybą iš dalies rėmė Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.
