Kauno ir Japonijos santykių pradžia siekia XIX amžių, kai mūsų mieste apsilankė pirmoji šios šalies delegacija, keliavusi per Europą ir rinkusi naudingas žinias namiškiams. Neabejotinai ryškiausia asmenybė šioje istorijoje – jau iš XX amžiaus. Tai Čijunė Sugihara, diplomatas, nuo žūties apsaugojęs tūkstančius gyvybių.
Gelbėdamas žydus karo pabėgėlius jis vadovavosi ne Japonijos imperatoriaus, o savo širdies nurodymais. Kalbant apie lietuvių susidomėjimą Japonija, vertėtų išskirti niekuomet šioje šalyje nesilankiusį, tuomet dar tik būsimą Vasario 16-osios signatarą, socialdemokratą Steponą Kairį, išleidusį net kelias japonų tautą ir papročius pristatančias knygeles. Jį ypač žavėjo faktas, kad Japonija sugebėjo laimėti karą prieš Rusiją…
Sugiharos žygdarbio atminimas puoselėjamas buvusioje Japonijos konsulo rezidencijoje – čia veikia jo namai-muziejus. Kaunui ruošiantis tapti Europos kultūros sostine, mieste imta organizuoti Sugiharos savaitė, kuri šiemet išaugo iki Japonijos dienų WA. Apie balandžio 25 d. prasidėsiančio ir įvairiose vietose vyksiančio festivalio priešistorę pasikalbėjome su jo organizatoriais: Emilija Šakaliene, Birute Letukaite, Raimonda Strazdiene ir Sergejumi Grigorjevu.
E. Šakalienės draugystė su Japonija užsimezgė dirbant Kauno savivaldybėje, Užsienio ryšių skyriuje – jau beveik prieš dešimtmetį. Ji dirbo su ne vienu šios šalies miestu: „Tai nebuvo sausa partnerystė tarp savivaldybių, o visų pirma ryšiai tarp žmonių – įsitraukė mokyklos, menininkai, įvairios organizacijos. Net kauniečiai pradinių klasių moksleiviai vyko į Japoniją, priėmė japonų vaikus savo namuose. Toks akiračio plėtimas ir gilaus ryšio kūrimas, kai augi kartu, yra nuostabūs dalykai. Ypač šių dienų kontekste mums labai svarbu artimai vieniems kitus pažinti, suprasti.“ Pati Emilija ne kartą lankėsi Japonijoje, prisimena ir ten vykstančią turizmo parodą YATA, kurioje Kaunas, kaip Sugiharos miestas, ne kartą pristatytas. Šio fakto svarbą įrodo Japonijos premjero Shinzo Abe vizitas Kaune.
O choreografė Birutė Letukaitė prisimena šviesios atminties Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorių Osvaldą Daugelį, kuris prieš tris dešimtmečius japonams vežė Čiurlionį (apie tai daugiau esame rašę 2018 m. lapkričio numeryje) ir kauniečiams pasakojo, koks mūsų menininkas įdomus svetur. Pati B. Letukaitė Japoniją atrado, žinoma, per domėjimąsi šokiu ir įvairiais jo stiliais, dalyvavo Kauno dramos teatro inicijuotuose seminaruose. Šokio teatro „Aura“ trupėje, prieš aštuonerius metus tapusioje tarptautine, taip pat yra šokęs ne vienas japonas. Tai ir trejus metus Kaune gyvenusi Kyrie Oda, kūrusi spektaklį apie Sugiharą, ir šiuo metu Kaune šokanti Londono baleto mokyklą baigusi Natsuho Matsumoto. Na, o Japonijoje „Auros“ spektakliai rodomi ypatingose vietose ir sutinkami su didžiausia pagarba.
Prie Japonijos dienų Kaune organizavimo daug prisideda ir Raimonda Strazdienė, kurios gyvenime ši tolima šalis atsirado per kendo – kovos meną, kuriame fechtuojamasi bambukiniais kalavijais. „Maniau, kad niekuomet į Japoniją nenukeliausiu, bet ten apsilankiau gal penkis kartus“, – šypsosi kaunietė, kendo atradusi per atsitiktinumą. Tiesa, dabar ji daugiausia dėmesio skiria tradicinėms arbatos ceremonijoms: „Ilgai mano santykis su Japonija buvo individualus, bet supratau, kad tuo, ką sužinai, svarbu dalintis.“ Kauno Suzukio mokykloje dirbanti moteris su paslaptingais arbatos ritualais pažindina ir mažuosius. „Vaikai nuostabiai moka išbūti tą tylą, jiems įdomu tai, ko nemato kasdienybėje“, – pastebi Raimonda ir išduoda, kad mažieji kauniečiai ypač mėgsta mačios arbatą.
„Paauglystėje žiūrėdavau „Drakonų kovas“ ir stebėdavausi personažais, valgančiais lazdelėmis, miegančiais ant plonų čiužinukų, dievinančiais katinukus – tuo metu animė Lietuvoje jau buvo labai populiarus“, – prisimena ketvirtasis mano pašnekovas Sergejus Grigorjevas, gerai žinomas kaip festivalio „nowJapan“ organizatorius. Amžinai dėkinga jam liksiu už prieš keletą metų Sugiharos savaitės metu į Kauną pakviestą „Excel“ programa tapantį Tatsuo Horiuchi, vedusį menines dirbtuves. Sergejus savo paauglišką susižavėjimą vėliau konvertavo į studentiškus renginius. Sulaukę didelės sėkmės, šie tapo jau minėtu festivaliu, kuriame telpa cosplay, maistas, robotai, komiksai, muzika, šiuolaikinis menas. Viskas, kas plečia pažinimo ribas, kas griauna stereotipus, susidedančius iš dviejų dėmenų – sušiai ir kimono.
Žvelgiant plačiau, Japonija žavi gebėjimu derinti tūkstantmetes tradicijas ir drąsų žvilgsnį į ateitį. Ilgą laiką uždara buvusi šalis išsaugojo tą atsargumą, kuris greičiausiai ir leidžia išlikti unikaliems. Net ir kaukes nešioti jie pradėjo daug anksčiau už mus, europiečius, užkluptus pandemijos. B. Letukaitė prisimena, kad pamačiusi jas gatvėse Japonijoje labai stebėjosi, bet vietiniai paaiškino, kad kaukių kultūra pas juos sena, tad ir apsaugines nešioti yra visiškai įprasta.
Artėjant kol kas didžiausiam Japonijos kultūros įvykiui Kaune, norisi aptarti ir tai, kas svečius iš šios šalies domina Lietuvoje. Žinoma, pirmiausia tai Sugihara, Japonijoje ir pas mus pripažintas didvyriu. Lietuviškas linas irgi labai vertinamas. O kas dar? Kuo apskritai mes panašūs? Juk ir tai labai įdomu šio žurnalo kontekste.
„Jie susižavi, kiek mes daug čia turime vietos. Kiek erdvės kiekvienas žmogus turi, kokie laukai ir pievos“, – užtikrintai sako B. Letukaitė, kuriai pritaria ir E. Šakalienė. Anot Emilijos, Lietuvoje japonai jaučiasi labai komfortiškai, o Birutė pastebi, kad skiriamės mes galbūt tuo, kad japonai niekuomet nesako „ne“, tad su jais sunku tartis. Tuo pačiu galėtume iš jų pasimokyti paslaugumo ir mandagumo. „Japonai kaip pasakė, taip padarys, antra vertus, dėl to jiems kartais sunkiau improvizuoti ar net reikšti savo nuomonę – pavyzdžiui, drovintis savo anglų kalbos, tad jau geriau linksės nieko nesuprasdami, nei paprašys vertėjo“, – iš patirties kalba Sergejus. Raimonda gi prideda, kad japonams įdomi mūsų kulinarija, jie – drąsūs skanautojai. Ir… kad mūsų tautos labai tinka viena kitai: „Čia kaip „Mažojo princo“ istorijoje: su japonais sunku susidraugauti, bet jeigu jau pavyksta, tai visam gyvenimui. Turi puoselėti tuos santykius.“
Turbūt lengviausia būtų visiems keturiems Japonijos dienų atstovams programoje parekomenduoti skaitytojams tai, ką patys inicijavo. Bet aš paprašiau pagirti kolegas. „Kadangi esu didelė „Auros“ gerbėja, tai labai laukiu spektaklio, kurį Ryu Suzuki kuria su Kauno šokėjais – premjera balandžio 29 d., penktadienį, BLC salėje. Manau, bus nuostabu, kaip ir kaligrafijos meistrės Aoi Yamaguchi pasirodymas su „Aura“, – kviečia Emilija.
Aoi Yamaguchi labiausiai laukia ir Raimonda – kaip ir Bejausmio piešimo roboto, tikro grafičių meistro, performanso. Tarp visų drauge laukiamų iniciatyvų – Kauno moksleivių lankstomi sakurų žiedai, kurie pavirs į trijų metrų aukščio medį, skirtą žuvusiems už Ukrainą atminti. Jį išvysime festivalio atidaryme.
Sergejus dar nekantrauja grįžti į paauglystę ir nueiti į kiną. Balandžio 29 d. „Forum Cinemas Kaunas“ laukia nemokamas vieno žinomiausių japonų animė filmų režisieriaus Shinkai Makoto filmuko „5 centimetrai per sekundę“ seansas. Tai istorija apie dviejų geriausių vaikystės draugų puoselėjamus gležnus romantiškus jausmus bei bėgančio laiko diktuojamus iššūkius. O kodėl toks pavadinimas? Pasirodo, tai sakuros žiedų kritimo greitis. Dar tarp Sergejaus favoritų – Japonijos šventyklų fotografijos paroda, atskleisianti religijos ir gamtos santykį, bei jiutamai šokio atlikėjos Tokijyo Hanasaki pasirodymas. Taip, meilė šokiui tikrai vienija lietuvius ir japonus.
