„Mano pasididžiavimas yra visi studentai“, – paklausta, kurio absolvento pasiekimais džiaugiasi labiausiai, juokiasi Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos Mados dizaino studijų programos koordinatorė Stella Justina Kasperavičienė. Ji neslepia, kad kartu su studentais tenka kolegijoje užsibūti iki vėlumos, o mane ir fotografą Arvydą susitikti pakvietė vasaros atostogų metu.
Šiame fakultete moteris darbuojasi nuo 1991-ųjų – ją į tuometinę Kauno aukštesniąją meno mokyklą pakvietė ilgametė dėstytoja Audronė Šakienė, taip pat dirbusi ir Kauno technologijos universitete, kurį, jau turėdama Vilniaus lengvosios pramonės technikumo (dabar – Vilniaus kolegija) diplomą, baigė Stella. „Dirbu ir dėstau tai, kas susiję su siuvimo technologija, konstravimu, modeliavimu. Vedu praktikas, dabar esu atsakinga ir už studijų programą“, – trumpai prisistato pašnekovė.
Būsimųjų mados kūrėjų kalvė Kaune ilgą laiką buvo žinoma kaip „stepžukis“. 1940 m., Lietuvai atgavus Vilnių, nuspręsta iš pernai šimtmetį minėjusios Kauno meno mokyklos į sostinę perkelti tapybos, grafikos, skulptūros studijas, o Kaune palikti taikomuosius menus. Okupacijos metais toliau vyko įvairios permainos: į Pelėdų kalną perkelta Kauno taikomosios dailės vidurinė mokykla, kuri 1959 m. tapo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumu. Čia hipiuota ir madingais, santvarkai nepatogiais siluetais plevėsuota iš peties – stiliaus pojūtį turėjo visų specialybių studentai. Kalbant apie vėlyvąjį sovietmetį, būtina paminėti Juozą Statkevičių, kurį stoti į „stepžukį“ paakino mamos bendradarbė Prano Ziberto šilko kombinate. „Žinau, kad Juozas šiame pastate baigė studijas, bet pradėjo – Kapsų gatvėje“, – sako S. Kasperavičienė ir pasidalina kolegių pasakojimais, kaip mediniame namelyje netoli Zanavykų turgaus studentai spiesdavosi aplink rūkstančią krosnį, maudavosi nukirptas pirštines ir siūdavo, megzdavo…
Specialybė ne tik sunki, bet ir brangi. Na, bet čia jau fantazijos reikalas.
Pastatas A. Mackevičiaus g. 60, kuriame lankomės – vėlyvojo tarpukario liudininkas. Kaip man pasakojo gidė dr. Marija Oniščik, 1939 m. sklypą čia įsigijo Lietuvaičių Švietimo draugija – moterų vienuolių kongregacija, kurios centras buvo Panevėžyje. Tų pačių metų birželį jos pateikė prašymą leisti statyti mūrinį trijų aukštų namą, kurį suprojektavo Stasys Giedrikas. Gidė pastebėjo, kad pagal išplanavimą galima spręsti, jog tai galėjo būti mergaičių mokykla. Sovietmečiu čia veikė medicinos įstaiga, o dabar ruošiami dizaineriai. Pirmame ir antrame aukštuose – interjero, grafikos, o trečiame – mados. Pro langus, iš balkonų, atsiveria pavydėtinai puikūs Kauno centro, Aleksoto vaizdai – įkvėptų bet kurį! Erdviose auditorijose tuščia, siuvimo mašinos nuobodžiauja (juk liepos vidurys), bet greta išrikiuoti manekenai, pakabos, suknelės, paltai, švarkai, o sienos nukabinėtos efektingomis įvaizdinėmis fotosesijomis, madų šou „Apkalbos“ plakatais. Čia vaikštinėjant nesunku prisiminti, kad A. Mackevičiaus gatvė kadaise vadinosi Italijos vardu. Tikrai, ko ne Florencija?..
Stella, kiek trečiame aukšte studentų?
Paprastai į mūsų programą įstodavo apie dešimt. Maždaug pusė kauniečių, kiti – iš visos Lietuvos. Pastaraisiais metais turime ir po 19 žmonių viename kurse. Jau yra ką veikti su tiek studentų. Specialybė sunki, kiekvienam reikia individualaus dėmesio, tad studentus, kad būtų paprasčiau dirbti, skirstome į grupes.
Absoliuti dauguma – merginos, dabar pirmame ir antrame kurse vaikinų nebuvo, bet keletą metų iki tol vis po vieną kitą įstodavo. Jau minėtas Juozas Statkevičius, a. a. Andrius Sergejenko, Rimvydas Birštonas – mūsų absolventai. Mokėsi Egidijus Rainys, a. a. Egidijus Sidaras. O moteris net nežinau nuo kurios pradėti vardyti. Sandra Straukaitė, Vida Simanavičiūtė, Kristina Kruopienytė, Kristina Kalinauskaitė, Laura Dailidėnienė, Toma Miller…
Ar į kolegiją studentai atsineša asmenines vizijas? Gal yra ir jau kuriančių madą?
Yra labai motyvuotų, turinčių daug idėjų, kurias įdomu išgirsti. Yra ir tokių, kurie tik studijų metais atranda save. Mokytis pas mus sunku, krūvis didelis. Reikia ir mėgti siūti – tai amatas, kuriam būtini kruopštumas, atidumas, kantrybė. Bet nebūtina stojant jau mokėti tai daryti – per trejus studijų metus visi išmoksta, ir baigiamuosius darbus patys nuo A iki Z įgyvendina. Aišku, tie treji metai – tik pradžia, dar reikia dirbti ir dirbti. Gabūs ir kūrybingi studijas tęsia Vilniaus dailės akademijoje, kiti iškart kuria savo prekės ženklus, treti darbinasi įmonėse, kurios neretai ir pačios kreipiasi į mus. Dirba, beje, ir kitose srityse. Šiuo metu mūsų studijos trunka 3,5 metų, sustiprinome rinkodaros dalį, tuo išsiskiriame iš kitų kolegijų ir suteikiame daugiau galimybių ieškant sau vietos.
Turbūt pasidomite, kodėl svajojantys kurti madą renkasi būtent šias studijas? Juk galimybių yra ir kitur Lietuvoje, ir net tame pačiame Kaune.
Galbūt juos pavilioja pati vieta, Žaliakalnis. Sužino, kas mūsų mokyklą baigę. Gal išgirsta ir tai, kad čia dirba puikūs dėstytojai – tuo galime pasigirti. Ne tik specialybės dalykų, bet ir visų kitų. O gal privilioja ir mūsų mados renginys „Apkalbos“, galimybė dar studijuojant pademonstruoti savo kūrybą viešai. Nė viena kita kolegija to nedaro, net akademija neturi tokio renginio.
„Apkalbos“ vyksta nuo 1998 metų. Sugalvojo šį renginį studentai. Tie dėstytojai, kurie mokė Statkevičių, Straukaitę, Simanavičiūtę, vis pasakodavo, kaip studentai anais laikais salėje rengdavo madų šou. Tada grupė, kurioje mokėsi Sidaras, Rainys, Lina Kriaučeliūnaitė, Audronė Indreliūnaitė, nusprendė irgi norintys tokio šou. Pirmasis vyko mūsų nedideliame kiemelyje – išsinešė stalus, susidėjo lentas… Labai bijojau, kaip tokiu savadarbiu podiumu jie eis. Kolekcijas demonstravo patys arba jų draugai. Vėliau persikėlėme į Menų akademijos centrinius rūmus, kur dabar veikia galerija. Dar po kelerių metų išėjome į miestą – „Apkalbos“ vyko klube „Ex-it“. Tame senajame, netoli Kauno pilies, A. Jakšto gatvėje. Mus savininkas tikrai mielai priimdavo. Vėliau – „Combo“, „Los patrankos“, „Gargare“. O šiemet „Apkalbos“ vyko „Žalgirio“ arenos restorane „Sala“. Studentai iš tiesų labai nori pasirodyti, kasmet kolekcijų vis daugėja, dabar jau turime daryti atranką – o tai irgi labai motyvuoja. Rodomi ne tik baigiamieji darbai, dalyvauja net pirmakursiai.
Kaip su tais, kuriems motyvacijos pritrūksta, kurie nori viską mesti? Gelbėjate?
Tenka. Juk krūvis didelis, pasitaiko sunkių akimirkų. Pirmiausia tokiems studentams reikia nusiraminti – kalbame, kad viskas įmanoma ir viskas padaroma. Ieškantiems patarimo, moralinės paramos mano kabinetas atviras. Ir visa kolegija atvira – studentai turi sąlygas dirbti vietoje, prireikus užsibūti iki vėlumos. Taip, yra nusprendžiančių padaryti pertrauką ir po akademinių atostogų, darbinės praktikos (siūlome padirbėti kokioje įmonėje, kad suprastų, ar tikrai nori šios specialybės) sugrįžtančių su naujomis jėgomis.
(Klausia Arvydas) O būna, kad atrodo, jog iš studento nieko nebus, bet galiausiai nustebina?
Oi, taip dažniausiai ir būna (juokiasi)!
Minėjote įrangą, o medžiagomis ir panašiai turi rūpintis jau pats būsimos kolekcijos autorius?
Pats. Todėl specialybė ne tik sunki, bet ir brangi. Na, bet čia jau fantazijos reikalas. Galima daug ką nuveikti su mažesniu biudžetu. Studentai nemažai dirba ir su audinio dizainu – patys kuria raštus, sublimuoja, dekoruoja, plėšo, siuvinėja, raukia. Taip ir su nebrangiu audiniu įmanoma sukurti efektą. O ir dėvėtų rūbų parduotuvėse galima rasti sau tinkamų dalykų, iš kurių gims jau nauji modeliai. Skatiname mąstyti apie tvarią madą ne tik dėl finansinio aspekto.
Lietuvoje lygis tikrai ne žemesnis nei kitur, nors esame įpratę save plakti, kokie mes vargšai.
Kokia kolekcija be fotosesijos? Ar čia gelbsti ant Pelėdų kalno studijuojantys būsimieji fotografai?
Ne tik jie, bet ir Įvaizdžio dizaino programos studentai. Makiažas, šukuosena, fotosesijos idėja – studentai sėkmingai bendradarbiauja.
Ar įstoja vyresnių žmonių, sumaniusių pakeisti ar pakreipti gyvenimo kelią?
Žinoma. Galiu paminėti Violetą Dobrovolskienę, kuri pas mus dirba Įvaizdžio dizaino programos koordinatore. Ji čia baigė madą, dirbo įvaizdžio srityje ir tapo dėstytoja. Įstojo turėdama šeimą, du vaikus, tapo trečio mama ir baigė dešimtukais. Va čia pats geriausias pavyzdys tiems, kurie neranda motyvacijos. Arba Jūratė Vaškienė, prekės ženklo „Epici“ įkūrėja. Ji tapo mūsų studente jau sulaukusi 40-ies, baigusi magistro studijas. Irgi buvo dešimtukininkė ir kiekviename kurse sukūrė po kolekciją. Jūratės darbai buvo įvertinti televizijos stilistų. Šie, beje, visuomet stebi mūsų feisbuką, instagramą.
Mada globali, o ar globalios šios studijos? Yra studentų iš užsienio?
Jie atvyksta per mainų programas. Pernai turėjome du studentus iš Indijos, vienas jų per „Apkalbas“ parodė keletą modelių. Sakė, kad namuose tokių modelių negalėtų demonstruoti. Bendradarbiaujame su turkais, latviais, suomiais, kipriečiais. Sulaukiu gražių atsiliepimų, buvusios studentės net kviečia pasimatyti – vadinasi, joms čia tikrai patiko, mes patikome. Tikiu, kad daug kam įsimena ne tik studijų kokybė, bendramoksliai, bet ir pati aplinka. Nueina į parką prie centrinių rūmų, ant Pelėdų kalno – sako, kaip jums čia gerai mokytis…
Išvažiuoja ir mūsiškiai studentai, dėstytojai. Įdomu būna išgirsti grįžusių įspūdžius. Pavyzdžiui, lyginant su italais – ten mokyklose trūksta ir dėmesio studentams, ir įrangos. Kiek pačiai teko pakeliauti, irgi galiu pasakyti, kad Lietuvoje lygis tikrai ne žemesnis nei kitur, nors esame įpratę save plakti, kokie mes vargšai. Taip tikrai nėra, viskas gerai ir su Lietuva, ir su mūsų žmonėmis.
Pamenu dvi turkes, atvykusias pagal „Erasmus“ programą. Joms reikėjo pasiūti dygsniuotus paltus. Jos ir dainavo, ir ko tik nedarė, kad įveiktų užduotį! Sakė, dėstytoja, kai baigsiu, numirsiu, taip buvo sunku. O prieš keletą metų su viena jų susitikome Turkijoje, Eskišechire, kur ji dirba dėstytoja. Taigi išgyveno!
