„Petrašiūnai ir Amaliai! Ir visi kiti paraliai!“ – taip dainuodavo vietiniai vaikai tais laikais, kai nuo čia iki Kauno dar buvo toli. „Paralių“ buvo daug: Aukštieji Petrašiūnai ir Žemieji Petrašiūnai, Aukštieji Amaliai, Žemieji Amaliai ir net Naujieji Amaliai, o kai kurios vietos turėjo dar savo atskirus pavadinimus. Ar žinote, kad šiandien, lankydamiesi prekybos centre „Molas“, jūs iš tikrųjų esate Petrašiūnuose? Tiksliau, Aukštuosiuose Petrašiūnuose, vadinamojoje Girelėje. O pasukę nuo Petrašiūnų žiedo Kauno marių link kaipmat atsiduriate Amaliuose?
Tiksliau, Žemuosiuose Amaliuose, vietoje, vadintoje Margu. Priešais ketaus liejyklą buvusi vieta vadinta Cegelne, o už jos buvo Ežerėlis. Čia tikrai plytėjo didelė bala, ant kurios, žiemą užšalusios, tarpukariu būdavo čiuožinėjama. Vieta, kur 1921 m. pastatytas pirmasis Petrašiūnų fabrikas „Stiklas“, o 1951 m. įsikūrė „Nemunas“, buvo vadinama Traininykiu. Daug ko nebėra Petrašiūnuose: nebėra šoninių gatvelių, vedančių nuo senojo Vilniaus kelio Nemuno link, nebėra vienoje jų stovėjusios sinagogos, nebėra žvejų sodybų prie Nemuno ir net jų vietą užėmusių pirmųjų fabrikų taip pat nebelikę.
Pasakojama, kad aplink vadinamųjų „švedų namelių“ tvoras susiburdavo nemažos smalsuolių grupelės.
Tarpukariu Petrašiūnų miestelyje buvo dvi kalvės, vienas malūnas, dvi maisto krautuvės, mėsinė, pora kirpyklų, net keli restoranai, trys gydytojai, minėtoji sinagoga, pradinė mokykla, paštas ir policijos nuovada. Klojime šalia Samuelio Ratmano lentpjūvės ir plytinės buvo kino teatras. Žodžiu, viskas, ko reikia gyvenimui. (Tiesa, kilus gaisrui, sudegė ir plytinė, ir kino teatras.) 1929 m., prasidėjus tikrajam Petrašiūnų industrializavimui, žinomas statybų rangovas Saliamonas Gudinskas įkūrė čia „Bituką“, kurio plytomis buvo išgrįsta gal pusė Kauno gatvių. O tada pasipylė užsienio investicijos: švedai su savo popieriaus fabriku, belgų elektrinė atvėrė miesteliui dar neregėtas galimybes, atnešė tokius civilizacijos stebuklus kaip vandentiekis ir kanalizacija. Miestelio viduryje iškilo bažnyčia, prie kurios įsikūrė vienuolynas. Galiausiai miestelis pasistatė didingus valsčiaus savivaldybės rūmus, kokių niekas neturėjo. Tuomet vieni po kitų atėjo okupantai.
Tarp ką tik aptvertų, bet dar net nepašventintų Petrašiūnų kapinių pušelių vėlų 1941 m. pavasarį bolševikai nužudė ir čia pat užkasė 29 kalinius. Naciams atėjus, kai kurie jų liepą buvo perlaidoti pirmajame naujų kapinių kape. Tą pačią liepą Pažaislio valsčiaus žydai buvo suvaryti į kelias lūšneles ant Nemuno kranto, netoli geležinkelio, o rugpjūtį sušaudyti už „Bituko“, kur dabar stovi paminklas. Gelbėjami žydai buvo slepiami tų pačių naujųjų kapinių sargo Stasio Genevičiaus, kurio šeima su šešiais vaikais gyveno sargo nameliu tapusiame belgų vasarnamyje.
Petrašiūnai ir Amaliai pasižymėjo Birželio sukilimo metu, o 1944 m. – šio sukilimo dalyvių byla, vadinama „Nefiodovo byla“. Popieriaus fabriko darbuotojas Vladimiras Nefiodovas Petrašiūnuose vadovavo sukilėlių būriui, kuris 1941 m. birželio 23 d. susirėmė su sovietų kariais, kai tie, bandydami persikelti per Nemuną, užpuolė prie Žemųjų Amalių buvusį Varnių kaimą. 1946 m. Petrašiūnai buvo prijungti prie Kauno (ankstesniems prisijungimo planams petrašiūniškiai priešinosi).
Nusileiskime kadaise akmenimis grįsta nuokalne, vedančia į Žemuosius Petrašiūnus, kuriuos nuo Aukštųjų skyrė geležinkelis. Viršuje ant geležinkelio pylimo dar visai neseniai stovėjo didelis medinis namas – geležinkelio stotis, vadinta Mazonu.
Iš Ūkio gatvės liko tik pavadinimas ir du mediniai namai jos kampuose. Kaip ir kitos gatvelės, ji vedė prie Nemuno; čia gyvenę žvejai pakrantėje turėjo žuvies rūkyklas. Dviejų aukštų medinį namą 1933 m. pasistatė Bronius Ambrazevičius, pinigų uždirbęs ne vietiniuose fabrikuose, o Prancūzijos šachtose. Name, be butų, tilpo maisto krautuvė, gydytojo kabinetas, o antrame aukšte – Šv. Vincento Pauliečio draugijos vaikų darželis. Sovietiniais laikais pirmame aukšte buvo taupomoji kasa. Panašų modernistinių formų dviejų aukštų medinį namą su sena krautuvės patalpa pamatysime toliau. Šį pasistatė Butvinskiai, pardavę švedams ir belgams savo žemę su namais prie Nemuno.
Sovietiniais laikais prie kiekvieno didesnio fabriko ar gamyklos turėjo būti darbininkų klubas, skirtas laisvalaikiui ir, žinoma, propagandai. Tokių kultūros rūmų Petrašiūnuose buvo pastatyta treji: vienas prie nacionalizuoto ir J. Janonio vardu pavadinto popieriaus fabriko, kitas – prie elektrinės, o trečias, „Energetiko klubas“, prie dabartinės T. Masiulio gatvės, vedančios Kauno marių ir hidroelektrinės link. Marge, kurio pievose petrašiūniškiai tarpukariu buvo įrengę sporto aikštyną, apsigyveno šios naujos elektrinės darbuotojai ir buvo nutiestos naujos gatvės, pavadintos sunkiai ištariamais „proletariškais“ vardais (patys pabandykite greitai ištarti adresą „Ekskavatorininkų gatvė“).
Praėję pseudoklasicistinius 6 dešimtmečio J. Janonio fabriko kultūros rūmus, pamatome senąsias Petrašiūnų kapines. Seniausias čia rastas antkapinis paminklas datuojamas 1725 m. Kapinių viduryje baltuoja vienbokštė Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia. Karmelitų klebono kun. Vincento Mieleškos iniciatyva ją pradėta statyti 1932 m. kaip kapinių koplyčią. Kuklų, griežtų stačiakampių modernistinių formų pastatą suprojektavo inžinierius Nikolajus Mačiulskis (šiandien žinomas kaip kino teatro „Romuva“ autorius). Trūkstant lėšų, statybos užtruko. Dar neįrengta, 1936 m. bažnyčia buvo perduota kapucinams. Šie pirmiausia įrengė rūsį: čia, „požemėje“, buvo kino salė, stovėjo teniso stalas, vaikams buvo vedamos net bokso treniruotės; o tuo metu pirmasis bažnyčios rektorius tėvas Rokas (Kazimieras Macelis) pats kūrė jos interjerą.
Vienuoliai gyveno už bažnyčios stovėjusiame mediniame name. Po karo jis buvo atimtas ir nugriautas, o jo vietoje pastatytas fabriko administracinis korpusas, šiandien atitekęs atnaujintam vienuolynui. Ši bažnyčia mena pirmuosius tėvo Stanislovo (Mykolo Algirdo Dobrovolskio) pamokslus. Tuomet dar brolis Stanislovas Petrašiūnuose apsigyveno 1941 m., įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Lankydamas paskaitas jis kasdien pasiekdavo Kauną pėsčiomis. Okupacijos metu kartu su vienuolyno patarnautoju Broniumi Gotautu gelbėjo žydus. Čia, Petrašiūnuose, 1948 m. tėvą Stanislovą areštavo; tais metais uždarė ir vienuolyną.
Už bažnyčios pasukime į Jėgainės gatvę, kuri yra pasagos formos: prasidėjusi prie bažnyčios, ji vėl išnyra į R. Kalantos gatvę prie minėto Butvinskių namo ir pramoninio geležinkelio. 1928 m. belgai supirko sklypus prie Nemuno naujos elektrinės statybai. Elektrinę statė ir jai vadovavo kauniečiai: projektą parengė inžinierius Antanas Macijauskas, techninę priežiūrą prisiėmė bendrovės direktorius inžinierius Artūras Langė, kurio pareigas, jam mirus 1932 m., perėmė brolis inžinierius Eugenijus Langė. 1930 m. „Lietuvos aidas“ rašė:
„Petrašiūnų kaime daugiausiai gyvena neturtingi žmonės; darbininkai iš Kauno dirbtuvių, smulkūs pirkliai ir padieniai darbininkai. Gyvenamosios trobos čia menkos. Bet prasidėjus čia elektros stoties statybai, gyventojai tuoj iš tokios įmonės pajuto naudą. Prasidėjo ir naujų namų statyba, ir senų pertvarkymai. Miestelyje judėjimas padidėjo, pradėjo kursuoti autobusai, kurių šiandien jau yra keturi. Pernai prie stoties statybos darbų dirbo keturi šimtai darbininkų: Petrašiūnuose tiek nebūtų, tad iš kitur atvykdavo.“
1930 m. Jėgainės (tada Pramonės) gatvėje belgai pastatė du mūrinius vieno aukšto namus elektrinės darbuotojams. Išliko abu: vienas, negailestingai „renovuotas“, tapo neatpažįstamas, o štai kitas, neturtingų gyventojų neprižiūrimas, išliko autentiškas. Kiekviename baltai tinkuotame „belgų name“ buvo įrengti šeši dviejų kambarių butai su erdviomis virtuvėmis, į kuriuos vedė trys įėjimai su laipteliais ir nedideliu sodeliu. Kambariai buvo šildomi glazūruotų koklių krosnimis. Petrašiūniškių nuostabai, čia buvo tualetai – po vieną dviem butams – iškloti glazūra švytinčiomis plytelėmis. Žvilgėjo žalvariniai čiaupai, langų ir durų rankenos.
Dar labiau vietiniai stebėjosi po poros metų pastatytais „švedų nameliais“ ir jų gyventojų papročiais. Petrašiūnuose gimęs ir augęs rašytojas Alfonsas Bieliauskas prisiminė:
„Ir gyveno tie „prancūzai“ ir „vokiečiai“, aišku, ne tokiose sumizgusiose, dar visai kaimiško „stiliaus“ trobelėse, kokiose stumdėmės mes ir į mus panašūs Petrašiūnų „grytelninkai“, o specialiai jiems pastatytuose mūriniuose dviaukščiuose namuose palei tą patį Vilniaus plentą ar baltuose vienaaukščiuose šalia Elektrinės; netyčia vaikų į tokius „švedų“ namus užvestas, menu, net išsižiojęs pasižvilgčiojau į lyg sniegas blizgančias vonių plyteles, į dar gražiau išžibintas, atsiprašau, – tupyklas, ir į variu – ai, lyg auksu – pasižybsinčius čiaupus.“
1944 m. sprogdinta, po karo atstatyta elektrinė išsaugojo nemažai autentikos ir veikia iki šiol, bet į jos teritoriją be specialaus leidimo nepateksime. Geriau apžiūrėkime 5–6 dešimtmečiais statytus elektrinės darbuotojų gyvenamuosius kvartalus. Vienas jų – toje pačioje Jėgainės gatvėje. Dviejų aukštų mūrinukai buvo statomi dviem etapais: 1947 m. pastatyti namai turi arkinius įėjimais ir lodžijas, po langais fasadai dekoruoti liustromis; beveik po dešimtmečio, 1956 m., pastatytieji – su stalinistinei architektūrai būdingais puošniais sekcijų portalais ir aukštais trikampiais frontonais.
Kitoje R. Kalantos gatvės pusėje – antras kvartalas. Namai kvartalo gilumoje – tokio pat tipinio projekto, kaip ir Jėgainės gatvės kvartale, statyti tais pačiais 1956 m. Bet išsidėstę palei R. Kalantos gatvę – kitokie. 1947 m. pastatai – ryškios modernistinės stilistikos, su išraiškingais balkonais bei raudonų plytų tarpulangių dekoru. O šalia iš pramoninės zonos išnirusių ir pagrindinę gatvę kertančių geležinkelio bėgių stovintis mažas namukas su laiptuotu frontonu – tai iki 1930 m. pastatyta Starkevičiaus mėsinė.
O štai ir „švedų nameliai“. Trys vienodi savitos architektūros namai aplink jaukų pusiau uždarą kiemą buvo skirti Švedų finansinio koncerno „Kreuger & Toll Byggnads AB“ 1933 m. pradėjusio veikti popieriaus fabriko darbuotojams. Mūrinukai buvo balti, o jų antrojo, mansardinio, aukšto tarplangių skarda ir langus skaidančios medinės puskolonės buvo nudažytos ruda spalva. Kiekviename name buvo įrengti keturi dviejų kambarių butai su erdviomis virtuvėmis ir visais patogumais.
„Pasakojama, kad aplink vadinamųjų „švedų namelių“ tvoras susiburdavo nemažos smalsuolių grupelės ir kas pašnibždomis, o kas ir visai atvirai kandžiomis replikomis komentavo rytais prieš darbo dieną kieman pasimankštinti išėjusių užsieniečių judesius atliekant gimnastikos pratimus. Žiemą tie patys smalsuoliai net išsižioję stebėjo ilgomis slidėmis „apsiavusių“ ar dar keistesnes roges „pasikinkiusių“ švedų skrydžius nuo kalnelių“, – knygoje „Petrašiūnai – prisiminimai ir pamąstymai“ (sud. Genovaitė Mikėnaitė, Kaunas, 2011 m.) rašo Aurimas Ramoška.
Už šių „privilegijuotų“ namų stovi ilgas karkasinis vienaaukštis atviromis „gonkomis“, skirtas paprastiems darbininkams, o toliau – 6 dešimtmečio jau J. Janonio fabriko gyvenamasis kvartalas – 8 kuklūs dviejų aukštų keturbučiai, kurių virtuvėse buvo sumūrytos malkomis ar anglimis kūrenamos viryklės.
Paskutinis mūsų maršruto objektas – Valsčiaus savivaldybės rūmai, pastatyti 1938–1939 m. viršaičio Antano Žeromskio rūpesčiu. Projektą sukūrė jaunas inžinierius-architektas Edmondas Jurkšas. Dviaukščiai su aukštu cokoliu rūmai atrodo didingai ir sykiu lengvai: centrinės dalies portikas remiasi keturiomis plonomis kolonomis, o atitrauktų, tarytum plasnojančių sparnų fasadai skaidomi puskolonėmis. Tokios monumentalistinio stiliaus atmainos, paplitusios kaimyninėse šalyse, niekur daugiau Lietuvoje nepamatysite. Pastatas buvo laikomas gražiausiu namu Petrašiūnuose. Be valsčiaus administracijos, čia tilpo mokykla, ambulatorija, biblioteka, kino ir paskaitų salė. Šalia buvo pastatyta pirtis, už kurios šiandien yra turgelis. Anksčiau valsčiaus administracija glaudėsi senosios pradinės mokyklos pastate, kurį vadino raudonąja mokykla. Tai buvo raudonai dažytas medinukas su veranda ir mansarda, kurioje gyveno mokytojai. Šiandien senosios mokyklos vietoje – laidojimo biuras.
Norintiems labiau pasigilinti galima pridurti, kad Petrašiūnų atminimas iškyla Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės kūryboje: Amaliuose buvo jos motinos gimtinė, čia, geltonajame Nefiodovų name, ji praleido vaikystę, o tame pačiame name gyvenusi panelė Duš-Duševska mokė ją muzikos. Ši „panelė“ – tai inžinieriaus Klaudijaus Dušausko-Duž sesuo pianistė Aneta (Ona). Būsimas rašytojos vyras, režisierius Jonas Jurašas ankstyvojoje jaunystėje, žuvus tėvams, gyveno pas tetą viename iš „švedų namų“, kur lankėsi ir kitos jo tetos vyras, viršaitis Žeromskis. O Dušauskas-Duž pertraukoje tarp suėmimų ir kalėjimų projektavo čia „Nemuno“ fabriką. Taip persipynė likimai šioje jaukioje pramoninėje zonoje. Netikite, kad pramonės rajoną galima pavadinti jaukiu? Apsilankykite Petrašiūnų miestelyje.
