Kartais stebi žmogų iš tolo, skaitai apie jį, matai jo darbus, ir vis neapleidžia mintis, kad norėtumei jį pažinti artimiau ir suprasti. Toks jausmas manyje seniai kirbėjo apie menininką Vytenį Jaką. Tuo labiau, kad jau antrus metus kaip gidė keliauju po Kauno istoriją ir įvairiais teminiais pjūviais vedžioju po miestą ir miestiečius, ir miesto svečius.
Bet buvau tarp tų, kuri „Kiemo galeriją“ ir rožinį dramblį atrado viena iš paskutiniųjų, kuriai tik visai neseniai kitokia simbolika pradėjo kalbėti ir Vytauto Didžiojo paminklas prie savivaldybės, iš Vytenio Jako inicijuoto meninio projekto www.matyti.lt sužinojus tikrąsias jo pastatymo ir atkūrimo aplinkybes.
Vytenį Jaką pirmąkart sutikau vasaros viduryje, užsukusi į jo kiemą, vedama nerimo. Mat, visai neseniai buvau gavusi kvietimą sienų meno tema pavedžioti po Kauną LRT „Labas rytas, Lietuva“ žurnalistus. Užsukau norėdama išskaityti „Kiemo galerijoje“ daugiau nei radau oficialioje spaudoje ir galbūt pakalbinti kiemo gyventojus ar net, jei pavyks, patį menininką. Man pasisekė: sutikau jį su jo ištikimąja gauruotąja bičiule Meška išeinančius pasivaikščioti į Nemuno salą. Jiedu pavedžiojo mane po kiemą, o paskui nulydėjo V. Putvinskio gatve. Pakeliui mus užpuolė netikėtas lietus, palindome po Kauno menininkų namų stogeliu ir visą tą laiką kalbėjomės apie meną, apie kūrybą, apie paminklą, apie Vytenio inicijuotą „Kaimynų dieną“, bet ne žodžio apie jį patį kaip žmogų.
Todėl kai pakviečiau Vytenį pasikalbėti, sakydama, kad noriu apie jį parašyti, trumpam atitraukdama nuo naujo gimstančio piešinio ant Kačerginės parduotuvės „Bostonas“ sienos, sakiau jam: noriu išgirsti, iš kur visa tai? Iš kur toks noras gaivinti miesto erdves, telkti kaimynus? Iš kur ta reakcija į kitų nematomus patyčių užuominų koduotes?
Ir štai, ką sužinojau.
„Aš esu žmogus, kuris neturėjo gimti“, – ramiai šypsosi Vytenis Jakas, jau nuo pirmųjų sakinių įvesdamas į savo sudėtingo gyvenimo istoriją. „Nešiodama mane 1964 m. mano mama varžė pilvą beveik iki paskutiniųjų dienų, slėpdama savo paklydimo įrodymą nuo artimųjų akių. Mamai mano būsimoji močiutė pasakė, kad į namus su vaiku ant rankų negrįžtų. Galbūt dėl to man taip svarbu laisvė, taip svarbu išsivaduoti iš gniaužtų.“
Pamažu sužinau, kad Vytenis ir augo nemylimas. Augo Kaune, pastate, kur dabar kasdien skamba muzika, o prieš karą veikė žydų realinė gimnazija – J. Naujalio mokyklos patalpose kurį laiką sovietmečiu veikusiame vaikų internate. Paklaustas, kada tai buvo, atsako: „Tikrai dar gyvenau ten, kai susidegino R. Kalanta, 1972 m.“
Patyčios, žeminimas – ir vyresniųjų vaikų, ir sovietinės sistemos vaikų namų auklėtojų – kasdienė kova už paprastą būtį ir orumą – taip menininkas prisimena savo vaikystės ir paauglystės laiką. „Turbūt tikrai dėl to pastebiu kitų, kas jie bebūtų, žeminimo, patyčių apraiškas mus supančioje aplinkoje ir negaliu į jas nereaguoti. Man skauda. Fiziškai skauda.“
Septynerių Vyteniui buvo trumpam sužibusi viltis turėti šeimą, augti apsupam meilės – berniuką susirado ir iš internato pasiėmė mama. Bet dažnai po nakties jis atsikeldavo šlapioje lovoje, ir mamos namuose buvo kumščiais gydomas patėvio. Į internatą vaikas pasiprašė grįžti pats.
Į profesionalų meną Vytenis keliavo lėtai. Nors piešti, eskizuoti traukė nuo vaikystės, apie menininko kelią negalvojo. Baigęs aštuonias klases internate, kaip sako pats, kad iš jo pabėgtų, įstojo į Alytaus politechnikumą mokytis mechanikos. „Nieko gyvenime nebuvo be reikalo. Ten išmokau suprasti, skaityti, braižyti brėžinius, ir tai dabar labai praverčia“ – prisimena menininkas. Jaunatviškam avantiūrizmui nuvedus į Jakutiją („važiavau dirbti studentų statybininkų būriuose“), ten sutiko būsimąją žmoną jakutę, galvojo studijuoti teisę. Bet vieną dieną, gatvėje sutikus portretu nešiną žmogų, lyg perkūnas trenkė supratimas: mano kelias – dailininko. Ir būtent Jakutijoje juo pradėjo eiti – baigė tapybos ir pedagogikos studijas. Grįžęs į Lietuvą su žmona įsikūrė Marijampolėje, susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus. Vytenis prisimena, kaip jų vaikai su kitais gatvės, kurioje įsikūrė, vaikais kūrė ir savo tėvams rodė vaikiškus spektaklius. Jau tuo metu menininkas piešė scenografijas ir savo vaikų, ir miesto teatro spektakliams.
Net vienuolika metų Vytenis Jakas tarnavo kariškiu. Paklausus, ar iš tų laikų ir jo įprotis nešioti kepurę su snapeliu, išgirstu, jog ne. Pasirodo, šis įprotis likęs dar iš vaikystės. „Ar galima sakyti, kad kepurė – jūsų įvaizdžio dalis?“ – kiek provokuoju. „Niekada apie tai negalvojau. Niekada negalvojau apie savo įvaizdį. Kepurė – labai patogu, apsaugo ir nuo saulės, ir nuo šalčio. Man nepatinka, kai šąla galva, galvą reikia saugoti“, – žvelgia iš po kareiviškos kepurės skvarbios ir šiltos akys.
1994 – 2004 m. Marijampolėje „Geležinio vilko“ batalione Vytenis dirbo kariuomenės dailininku. „O kaip laisvės troškimas, ar jo neteko paminti?“, – klausiu, prisimindama pirmuosius mūsų pokalbio sakinius. „Ne, ten buvau kaip niekada iki tol laisvas“, – atsako. Visas savo idėjas jis papasakodavęs viršininkei, ji – vadovui, šis išskirdavęs lėšų, ir taip gimė be galo daug darbų: LDK kunigaikščių paveikslų, kariuomenės muziejaus interjeras, ekspozicija, staugiančio geležinio vilko skulptūra. Blizgančiomis akimis Vytenis prisimena, kaip pirmąją jo darbo dieną – 1994 m. birželio 6-ąją – Geležinio Vilko dieną – jis buvo pristatytas kaip naujas narys per septyniasdešimties kariškių grupei, kurie, davus ženklą, visi kartu sustaugė kaip vienas galingas vilkas. Ir tą akimirką gimė idėja sukurti Geležinio Vilko skulptūrą, kuri iki šiol puošia Marijampolės karinio miestelio teritoriją. Jau tada menininkas vartė tarpukario spaudą, ieškojo medžiagos, kuo tuo metu alsavo Lietuvos kariuomenė, kas buvo svarbu, kokius elementus perkelti į atsikūrusios Lietuvos kariuomenės erdvę. „Akys užkliūdavo ir už straipsnių apie Vytauto Didžiojo paminklą Kaune, bet jo istorija man pradėjo rūpėti, kai į jį įsižiūrėjau jau gyvendamas čia“, – vėl persikelia iš praeities į dabartį menininkas.
Prie mūsų būrelio priėjo pagyvenusi moteris ir maloniai pasisveikinusi paprašė kalbėti šiek tiek tyliau – nes netoliese elnė užvakar atsivedusi elniuką.
„Kodėl iš kariuomenės pasitraukėte, juk tokia rami ir šilta vieta? Nes jau padarėte, ką galėjote?“, – klausiu. „Iš dalies, ir taip. Bet yra ir kita istorijos pusė. Gerąjį, manimi pasitikintį viršininką pakeitė kitas, kuris pradėjo sakyti: darysi tai, ką aš noriu, ir taip, kaip aš noriu. Tad, supratau, atėjo laikas į atsargą,“ – verčia dar vieną gyvenimo istorijos puslapį Vytenis.
„2006 m., būdamas keturiasdešimt dviejų, įstojau į VDA, Kauno fakultetą, tapybos studijas. Ir jau vienas – su žmona nusprendėme, kad santykį su vienas kitu galime išsaugoti tik nebegyvendami kaip šeima – atsikrausčiau į vieną iš Kauno kiemų. Pilką, apleistą, šiukšliną, su nesisveikinančiais kaimynais – visiškai kitokį, nei palikau savo vaikų vaikystės namuose.“
Ketveri metai bakalauro studijų – slegiantis, pilkas, niūrus, nešvarus Kaunas, bet per šiuos metus menininkas dar nesistengė kažką keisti. Paskui – magistro studijos Prancūzijoje, Anže mieste. Pasak Vytenio, būtent Prancūzijoje jam pradėjo atsiverti akys: „Kiek ten bendrystės pajautos, kiek meno gatvėse, kiemuose, susijusio su ten gyvenusių, gyvenančių ir kuriančių erdves ir menininkų, ir tiesiog eilinių žmonių.“
„Bet daugiausia, – sako Vytenis, – parsivežiau iš Belgijos“. Kas iš ten? „Supratimas, jog bendra būtis sieja ne tik žmones, bet ir augalus, gyvūnus. Pradžioje stebėjausi, kokie netvarkingi jų parkai – apaugę žolėm, su išgriuvusiais medžiais. Bet mačiau, kad juose – ne vienos šiukšlės,“ – dalinasi pašnekovas. „Kas belgams yra bendra būtis su gamta, padėjo suprasti vienas įvykis: atvažiavome į gamtą, taip, kaip įprasta atvažiuoti pas mus Lietuvoje – kūrenti ugnį, kepti šašlykus, gerti alų. Prie mūsų būrelio priėjo pagyvenusi moteris ir maloniai pasisveikinusi paprašė kalbėti šiek tiek tyliau – nes netoliese elnė užvakar atsivedusi elniuką. Tai man buvo lyg trinktelėjimas į galvą. Aš praregėjau.“
Grįžęs į Lietuvą 2012 m. Vytenis Jakas jau sako nebegalėjęs joje gyventi taip, kaip anksčiau. Tuo metu Kaunas ėmėsi valyti Santakos ir Nemuno salos brūzgynus, miestiečiai džiaugėsi, kad atsiveria erdvės žmogui, o Vytenis pasakoja tada matęs tik į visas puses nuo pjūklų skuodžiančius kiškius, draskomus paukščių lizdus, Nemunu ir Nerimi plaukiančius laukinių gyvūnų lavonus. „Žadėjau supilti kalvelę ir pastatyti kryžių gyvūnų genocido aukoms, be kažkaip tuomet dar neišėjo“, – tarsi pripažindamas savo žmogišką silpnumą, dalinasi šiandien jau daugybės meninių projektų Kaune autorius.
Ir koks pirmasis, naujai pradėjusio matyti savo aplinką, menininko darbas? 45 skulptūros iš šiukšlių Nemuno saloje 2013 m., sukurtos per du mėnesius. „O, kaip smagiai tada praleidau laiką!“, – vėl valiūkiškai šypsosi pašnekovas. Neklausęs niekieno leidimo, skulptūras kūrė iš armatūros, betono gabalų, daugybės tuščių butelių ir kitų saloje rastų atliekų. Anot Vytenio, miesto valdžios dėmesio jo projektas sulaukė tik tuomet, kai salą papuošė vienas į kitą besidaužančių butelių, nudažytų Lietuvos trispalvės spalvomis, instaliacija. Per keletą dienų sala buvo išvalyta ir nuo skulptūrų, ir nuo likusių šiukšlių. Šio projekto nuotraukas menininkas panaudojo savo magistro darbe „Įvietintas meninis aktyvizmas“. Išgirdusi tai, šyptelėju: Vytenis Jakas nesiblaško, nuoširdžiai dirba pagal įgytą specialybę iki šiol.
Vytenis Jakas, tikroji pavardė – Jakunskas (dar viena slapta korta, atidengta vis nuoširdesnio pokalbio metu), pavardę pakeitęs į Jaką („nes tiems prancūzams niekaip nesigavo ištarti mano pavardės, vis vadino „Žakas“) po studijų Prancūzijoje, dar pusmečiui į ją grįžo ir planavo gyventi. Bet pabuvęs eiliniu paryžiečiu, suprato, kad didmiestis – ne jam, kad jo vieta – Lietuvoje, kad savo pajautomis, įgytomis žiniomis ir patirtimi yra reikalingas čia. Ne visai patogus, ne visai suprantamas, vienų vadinamas provokatoriumi ir Don Kichotu, kitų – originaliu, išskirtiniu menininku, meno kalba gebančiu atkreipti dėmesį į įsišaknijusias, bet dėl to dažnai jau ir nepastebimas problemas, o man po šio pokalbio – pirmiausia – Žmogus.
Žmogus, kurį pakviečiau nulipti nuo pastolių prie Kačerginės parduotuvės sienos ir trumpam palikti iki pusės nuogo Judos Zubavičiaus, su grupele bičiulių karštą vasaros dieną plaukiančio Nemunu prie Kačerginės, portretą. Judos, nacių nužudyto žydo, gyvenusio kieme, kur dabar gyvena ir Vytenis Jakas, kur paprašytas Ditos Zubavičienės, holokaustą išgyvenusios Judos žmonos, Vytenis ant vienos iš sienų perkėlė jų šeimos nuotraukas.
Žmogus, kuris visą šį laiką, kol jo klausinėjau, valgė pupelių sriubą, bulvinius blynus, gurkšnojo arbatą ir tarpuose, vis atsiprašydamas manęs, rūkė. Toks pats žmogus kaip aš, tik giliau jaučiantis pasaulį, ir daug stipriau tikintis nei aš, kad gali jį padaryti bent šiek tiek geresne vieta gyventi, kalbėdamas taip, kaip moka – meno kalba.
