Ninos Röder dėdė fotografuodavo į autoavarijas patekusius automobilius, kad būtų galima įvertinti nuostolius. Kai darbovietė 2002 m. investavo į skaitmeninius fotoaparatus, jis dukterėčiai atidavė seną „Minoltą“. Šiandien vokietė visame pasaulyje žinoma dėl savo performatyvios kūrybos, kurioje giminystės ryšiai yra itin svarbūs – ne tik dėl technikos.
Antrajame Tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje IPMA, kurio paroda iki spalio 31 d. laukia M. Žilinsko dailės galerijoje, N. Röder pristato savo fotografijų seriją „Šampanas rūsyje“ (Champagne im Keller), kuri gimė peržiūrinėjant mirusios močiutės daiktus. Publikuojame keletą jos kadrų – visą parodą pamatysite M. Žilinsko dailės galerijoje, o autorė sutiko atsakyti į keletą klausimų apie savo kūrybą.
Rūsys – tinkama vieta paslaptims ir mistikai. Kai radote rūsyje laikytus močiutės daiktus, ar sąmoningai nusprendėte ten pat įrengti ir fotostudiją?
Mano seneliai vienas po kito mirė 2017 m., turėjome atlaisvinti jų namus, tačiau apimta nostalgijos nusprendžiau pasilikti nemažai jų asmeninių daiktų. Paprašiau mamos, kad padėtų viską savo rūsyje, ir visiškai apie tai pamiršau. Pamiršau, net ką tiksliai ten padėjome, kol vėl atvėriau rūsį – tai buvo 2020 m., per pandemiją. Tuo metu laukiausi, tad rūsys, saugi vieta namuose, man pasirodė puiki vieta studijai. Čia gimusios serijos pavadinimas „Šampanas rūsyje“ apima kelias prasmes. Šampanas – tai aliuzija į prabangą, turtą, kuris, pripažinkim, vertingas tik man. Be to, pamenu, senelis per savo 90-ąjį gimtadienį dovanų gavo keletą butelių šampano, kuriuos pasidėjo rūsyje. Tuomet pasakė: „Na, kai baigsis alus, galėsim gerti šampaną rūsyje.“
Gal galite daugiau papasakoti apie tai, kaip dirbate, kokią techniką naudojate? Ar kurdama „Šampaną rūsyje“ išmokote ko nors naujo?
Tiesą sakant, tai pirmas kartas, kai naudojau skaitmeninį fotoaparatą. Tai buvo nemažas iššūkis, nes darbo pobūdis visai kitoks, reikėjo daug labiau susikoncentruoti.
Serija itin performatyvi, teatrališka. Kas įkvėpė įvaizdžius, pozas, mimikas?
Iš tiesų ir siekiau surežisuoti groteskiškai absurdišką paveikslą, kuriame nesentimentaliais būdais dorojamasi su netektimi ir sielvartu. Absurdo teatro koncepciją padiktavo airių dramaturgas Samuelis Beckettas. Jis yra sakęs, kad absurdas – būsenos, kuriai apibūdinti pritrūkstame žodžių, išraiška.
Man nepaskęsti melancholijoje pavyko tik pasitelkus humorą ir tragikomediją.
Žmonės vis kelia egzistencinius klausimus „kodėl gyvename?“ ir „kodėl mirštame?“ Visgi šie fundamentalūs klausimai pasmerkti būti neatsakyti. Tai ir yra žmogaus egzistencijos absurdiškumas. Albertʼas Camus yra sakęs, kad tai visuomet nesėkmingas absoliučių tiesų ieškojimas. Beckettas taip pat kalba apie neveikiančią komunikaciją – tokią, kuri atsimuša į sieną. Taigi absurdo teatras dažnai tragikomiškas – tai ir noriu perteikti savo fotografijoje. Joje, pavyzdžiui, grupuoju intymius objektus, tarkim, senelių dantų protezus, ir tokius, kurie neturi su tais protezais jokio gilesnio ryšio.
Jūsų fotografija atrodo siurrealiai reali, lyg priešingybė masiškai dirbtinio intelekto generuojamiems vaizdams, kurių nerealumą išduoda menkos detalės. Koks jūsų santykis su DI?
DI matau kaip bet kurią kitą meninę priemonę. Manau, kad kai kurių menininkų, dirbančių su DI, vizualinė kalba yra labai įdomi. Tačiau pati taip nedirbu. O kituose fotografijos kontekstuose, pavyzdžiui, fotožurnalistikoje ar dokumentinėje fotografijoje, būtina itin kritiškai vertinti DI vaidmenį. Manau, svarbu įvesti tarptautines taisykles, kurios atitiktų demokratines ir etines vertybes.
2008 m. pristatėte seriją „Motinos batai“ (Mutters Schuhe), kurioje inscenizuojate savo mamos jaunystės prisiminimus, o ji savo ruožtu vaidina močiutę jaunystėje. Ką tuomet sužinojote apie savo mamą, o ji – apie jus?
Šią seriją kūriau senelių namuose, kurių jau nebeturime. Iš tiesų apie mamą tuomet sužinojau daug – pirmąkart išgirdau apie jos paauglystės svajones ir ambicijas. Kai kam taip ir nebuvo lemta išsipildyti. Sakyčiau, daug geriau supratau, kodėl mano mama yra tokia, kokia yra. Įdomu, kad paklausėte ir to, ką ji sužinojo apie mane. Niekas nėra to klausęs. Tiesa tokia, kad tuomet ji pirmąkart pamatė, ką aš veikiu gyvenime.
Ar bendras darbas, fotografės ir modelio akistata, pakeitė jūsų santykius?
Esame labai artimos, visgi dirbti kartu – iššūkis. Čia galiu atkartoti dar vieną įstrigusią mintį: iš trinties kyla šiluma.
Įdomu, kiek lietuvių mamų sutiktų dalyvauti tokioje dukters pasiūlytoje avantiūroje. Kaip šią seriją priėmė jūsų mamos aplinka?
Mano mama gyvena nedideliame miestelyje šalies pietuose, o aš – Berlyne, mieste, kuriame, noriu tikėti, viskas įmanoma. Kartais aplinkiniai mamos teiraujasi apie instagrame matytas mano nuotraukas. Kai kuriems turbūt atrodo, kad tai truputį crazy, ir drauge dėl to jie mama žavisi.
Ką savo serija norėtumėte pasakyti tiems, kurių gyvenime dar tik laukia akistata su gedulu?
Man šis kūrybinis procesas iš tiesų padėjo neišprotėti. Prarasti artimąjį yra siaubinga, bet tai – gyvenimo dalis. Negalim to pakeisti, belieka rasti būdą su tuo gyventi. Man nepaskęsti melancholijoje pavyko tik pasitelkus humorą ir tragikomediją.
