Stojant „Kaunas 2022“ traukiniui buvo baimių, kad 2023-aisiais Kaune nieko nebus. Ar bent jau nieko nauja… Visi ilsėsis, kraustysis arba ieškos darbo. Bet pradėtos iniciatyvos tęsiasi, o vien spalį miestą ištiko du nauji festivaliai. Bliuzo garsai apėmė net stotį, o fotografija ir medijų menas nusidriekė nuo Pelėdų kalno iki Senamiesčio ir centro.
Fotomenininkės Svetlanos Baturos galvoje užgimęs Tarptautinis fotografijos ir medijų meno, arba IPMA festivalis – taip vadinasi ambicinga naujiena, kuri dar nesibaigė. Parodas, kuriose vizualumo tendencijos ir įkyrios temos dera su klasikine fotografija ir svajotojo žvilgsniu, dar galite spėti aplankyti iki pat mėnesio pabaigos.
Iki šios vasaros apie Svetlaną žinojau nedaug – buvau mačiusi puikių jos darytų portretų, girdėjau, kad ji ugdo jaunuosius fotografus Kauno kolegijoje, tai pat „Nemune“ skaičiau apie jos atrastą brolių Giedraičių archyvą. Prireikus nufotografuoti vieną mūsų žurnalo herojų, kai visi „etatiniai“ kolegos atostogavo, kažkodėl pasiūliau parašyti būtent Svetlanai – ir ji sutiko, nors buvo jau viena koja atostogose.
Taip susipažinome, o netrukus fotomenininkė pakvietė apsilankyti Pelėdų kalno galerijoje vykusiame parodos atidaryme. Ten lyg tarp kitko užsiminė: „Spalį su Kauno kolegija organizuojame naują fotografijos ir medijų meno festivalį. Atsivešime tokį Borisą Eldagseną. Jis „Sony World Photography“ apdovanojimą šiemet laimėjo ir jo atsisakė, o pas mus surengs savo naujo projekto pasaulinę premjerą. Ateisit?“
Suklusau. Pirmiausiai jau vien dėl to, kad sustojus „Kaunas Photo“ laiko juostai miesto rudens parodų žemėlapyje atsivėrė didžiulė skylė. Pasaulinė projekto, kuriame dirbtinio intelekto pagalba tyrinėjama nacių psichologija, irgi verčia plačiai atmerkti akis. B. Eldagseno paroda „Trauma P0rn“, kaip tas dabar vykstantis dokumentikos festivalis, išties nepatogi keletu sluoksnių.
IPMA festivalis prisistatė su drąsia dirbtinį intelektą prisijaukinti kviečiančia tema ir nemenka ambicija – tarptautinė programa, kelios lokacijos, 15 parodų ir instaliacijų, 7 atviros paskaitos. Savo patirtimi dalinosi tas pats B. Eldagsenas ir kiti festivalio svečiai. Tai – nors nesena, bet praeitis.
Su Svetlana, rodosi, nė trupučio nepavargusia, arba jau spėjusia gerai pailsėti, aptarti to, kas jau buvo, ir kaip viskas bus ateityje, susitikome spalio viduryje. Pasikalbėti labiau norėjosi ne apie festivalio temą, bet apie jausmą ir savijautą. Festivalio organizatorė nuo šio rudens dar ir studijuoja filosofijos magistrantūroje, tad pokalbį pradėjome nuo Jean Baudrillard simuliakrų: „Žinai, aš kartais pagalvoju, gal tos pirmosios savaitės ir nebuvo?“
Kaip manai, kodėl rodosi, kad gal nieko ir nebuvo? Ar viskas per greit, ar per daug? Bet ir festivalio tema tokia palanki simuliakrams!
Per gerai ir per greitai. Atrodo, pasimiršo visi tie vargai ir rūpesčiai, įtampos. Žinoma, liko prisiminimai. Atsigręžiu į juos ir suprantu, kad visgi nesapnavau, viskas tikrai buvo ir tęsiasi.
Ar atidarymo savaitė buvo tokia, kokios tikėjaisi?
Stengiausi, kad viskas vyktų idealiai, kad vestų iki tam tikro įvykio, kad visos jo sudedamosios dalys būtų viename krepšelyje, bet galutinis rezultatas nebuvo man aiškus, nemačiau konkretaus paveikslo. Tad buvo smagu stebėti, koks jis realybėje pavyko.
Kaip manai, ar šis paveikslas dar keisis?
Mikro ir makrosistemos paveikslai skirtingi. Kaip atrodė kiekvienas renginys atskirai, kokios buvo nuotaikos prieš juos ir per juos – tai mikropaveikslas. Jie man aiškūs, o kokia bendra nuotaika ir festivalio įvaizdis, turbūt suvoksiu tik praėjus tam tikram laikui. Jau bendrauju su menininkais, kurie į festivalį atvyks kitais metais, ir man džiugu jausti virsmą. Kai kviečiau kūrėjus į pirmąjį festivalį, neturėjau kuo remtis. Dabar jau turiu įrodymų, galiu sakyti – štai, padarėme, tai įvyko.
Darbas turi teikti malonumą. Jei teikia malonumą, darbui atiduodi visas jėgas.
Šių metų festivalis dar nesibaigė, o tu jau rūpiniesi 2024-ųjų programa?
Kol kas vyksta susirašinėjimas, kontaktų mezgimas ar atnaujinimas. Toli gražu iki galutinio svečių sąrašo, jis paaiškės gal tik kovo mėnesį.
Ar visuomet, visuose pirmojo festivalio rengimo etapuose, buvai tikra, kad IPMA festivalis taps tęstiniu? Gal buvo dalykų, kurių neįgyvendinusi nebūtum tęsusi darbo?
Buvo atvirkščiai. Planas pirmajam festivaliui buvo minimalus. Norėjau kokybiško kamerinio festivalio. Norėjau pakviesti į jį įdomius Lietuvos menininkams, fotografams svečius. Man pačiai netikėtai jis pavyko visai ne kamerinis, o pakankamai didelis ir ambicingas. Tai nebuvo sistemingai planuota, tiesiog dariau viską, ką galėjau, ir suplaukė daug dalykų, kurie mano idėją užaugino iki tokio festivalio, koks įvyko.
Ar visi tavo kolegos, kuriems iš esmės ir dedikuotas IPMA festivalis, rado laiko tai įvertinti? Gal kurio ir pasigedai?
Ne, tikrai neatvyko visi, kuriuos norėjau matyti. Taip pat ir ne visi, kurie norėjo atvažiuoti, ne visi, kurie žinojo. Bet daug kas ir nespėjo sužinoti. Po Boriso Eldagsono paskaitų sulaukiau nemažai laiškų ir žinučių – maždaug, kaip čia aš praleidau tokį įvykį, tokį žmogų Lietuvoje. Priimu tai kaip vieną pamokų, kurią turiu išmokti ir padaryti išvadas. Su komunikacija ir sklaida nebuvo laba lengva, ne visi kanalai, iš kurių tikėjomės dėmesio, jo skyrė. Galbūt jiems nepasirodė įdomi festivalio tema, o gal pats renginys? Kol kas neturiu atsakymų į šiuos klausimus.
Pamenu, kai dar vasaros pabaigoje papasakojai apie šį festivalį, tuomet minėjai, kad jis radosi erdvėje, kuri atsilaisvino sustojus „Kaunas Photo“. Kaip suprantu, su jo rengėju Mindaugu Kavaliausku sugyvenate draugiškai, jis nebuvo prieš naują iniciatyvą?
Negaliu kalbėti už Mindaugą, nežinau, kas dedasi jo viduje, bet mūsų santykiai draugiški, jis mane labai palaiko. Lygiai taip pat stengiuosi palaikyti pačius geriausius ryšius su kitomis iniciatyvomis, pavyzdžiui, „Fotografijos savaitgaliu“, kuris vyko tuo pat metu. Kaip, beje, ir Kauno meno leidinių mugė Kauno fotografijos galerijoje. Visur spėjau!
Oho, esi pavyzdinė organizatorė, kuri spėja ir kolegas aplankyti.
Bet juk taip ir turi būti. Be palaikymo, tik vedini konkurencijos, toli nenuvažiuosime.
Ar progą pabendrauti su svečiais, pasisemti patirties, užduoti rūpimus klausimus išnaudojo Kauno kolegijos studentai?
Sakyti tiesą?
Aha.
Motyvuoti studentai, be abejo, visas progas išnaudojo, ir gavo nemažai naudos. Vis dar gauna – parodos juk vis dar veikia. Na, o nemotyvuoti, kaip ir kitur, eina tiesiausiu keliu iki diplomo. Aišku, visada džiugina pirmieji, o antrieji – demotyvuoja. Šiuo atveju pradžiugino tai, kad šis festivalis ir jo renginiai leido identifikuoti tuos labiausiai motyvuotus. Taip pat man smagu, kad renginiai sutraukė ir kitų aukštųjų mokyklų studentus, jie aktyviai dalyvavo paskaitose, sėmėsi žinių.
Ką pati išsinešei iš paskaitų? Kad ir iš to paties Boriso Eldagsono.
Su Borisu bendravau viso festivalio atidarymo metu, o ir iki jo, eksponuojant parodą. Jau tada diskutavome temomis, kurias jis vėliau palietė paskaitų metu. Pirmiausiai, žinoma, sužavėjo jo charizma ir tai, kaip nuostabiai jis atskleidžia savo mintį. Puikus pavyzdys kūrėjo, kuris yra labai įdomus ir nuolat kuriantis, judantis priekin, bet ir nebijantis visiškai atvirai apie tai pasakoti. Jis unikalus ir tuo, kad atrašo praktiškai kiekvienam, jį paminėjusiam socialiniuose tinkluose, nekalbu jau apie laiškus ar žinutes. Padėkoja už kiekvieną širdutę! Kaip tai įmanoma, aš nesuprantu.
Bet gal čia jis naudojasi DI paslaugomis?
Mhm, iš tiesų, gal (juokiasi)? Bet, žinai, renginiuose jis irgi su visais bendravo, visiems atsakinėjo. Kaip ir kiti menininkai, beje. Šiuo atžvilgiu pavyko surinkti šarmingą kompaniją. Latvė Zane Cerpina ir norvegas Stahl Stenslie vos dienai atvyko su mažu kūdikiu, jie savo labai informatyvios paskaitos metu surengė net mane nustebinusį performansą. Suomis tarpdisciplininis menininkas Jukka Hautamäki, dirbantis įvairiausiose sferose, taip pat dėstantis, ir ateityje skaitys paskaitas mūsų studentams – tiesiog ėmėme ir dėl to sutarėme. Gleb Divov pristatė savo kūrybą, o pristatymą sekusios diskusijos metu nusprendėme kitąmet sukurti kažką bendra, galbūt kartu su studentais. Meno ekspertė Ornela Ramašauskaitė savo pranešimu, manau, atsakė į daug kam kylančius klausimus apie DI panaudojimą darbe.
Šeštadienį, kai vyko daugiausiai paskaitų, kiek pabendravau su jų lankytojais. Buvo atvykusių specialiai, iš Vilniaus, ir sudalyvavusių visose. Patiko vienos moters komentaras: „Nieko nesuprasdavau apie DI, bet taip šauniai praleidau dieną, nuo Vėtrės Antanavičiūtės paskaitos apie DI esmę iki Gleb Divov paskaitos apie DI panaudojimą pačiose keisčiausiose sferose – sužinojau tiek daug, išėjau turėdama aiškų suvokimą“. Taigi edukacijos, kurias mačiau kaip labai svarbų festivalio elementą, tikrai pasiteisino. Manau, buvo labai teisingas ir sprendimas paskaitas rengti už kolegijos ribų.
Ar pati esi DI šalininkė, ar jis tau padeda kasdieniuose darbuose, kūryboje?
Naudoju jau kuris laikas, „Midjourney“ užsiregistravau kai tik buvo galima tai padaryti. „ChatGPT“ naudoju intensyviai, tai puikus pagalbininkas, kai greitai reikia susistemintos informacijos. „Photoshop Beta“ galimybės man irgi pažįstamos.
Žinoma, mano žinios sudalyvavus festivalio paskaitose pagilėjo. Stebint, klausantis, kas vyksta aplink, atsirado daugiau laisvės pojūčio. Labai svarbu ištrūkti iš savo kasdienio burbulo, kurio „dėka“ viskas atrodo aišku, žinoma ir kiek pabodę, pažindintis su kitais kūrėjais, pabendrauti su jais akis į akį, jausti kitas bangas.
Dar yra galimybė aplankyti tris IPMA festivalio parodų vietas – laikinąją Čiurlionio galeriją ant Pelėdų kalno, VDU menų galeriją „101“ ir galeriją vidiniame NKDT kieme. Kaip rekomenduotum susidėlioti maršrutą, į ką atkreipti dėmesį?
Visose galerijose lankytojus pasitiks mūsų studentai, kurie pristatys parodas. O atkreipti dėmesį siūlau į tai, kokie skirtingi projektai eksponuojami. Idealu būtų visas tris vietas aplankyti vieną dieną. Nuo Pelėdų kalno nusileisite iki Senamiesčio, o iš ten ir dramos teatras netoli.
VDU menų galerijoje „101“ daugiausiai video darbai, konceptualūs projektai. Rekomenduočiau čia praleisti bent pusvalandį, per tą laiką spėsite telefonu paskambinti psichologinei pagalbai, pamedituoti, išklausyti pasakojimo ir paskraidyti virš Utenos automobilių turgaus. NKDT galerijoje – archyviniai Vitalijaus Butyrino vaizdai, iki šiol mažai kur eksponuoti, džiaugiuosi, kad Lietuvos fotomenininkų sąjunga paskolino juos šiam festivaliui. Čia pamatysite ir daugiau fotografijos. Na, o ant Pelėdų kalno – Borisas Eldagsonas, Jukka Hautamäki, Zane Cerpina ir Stahl Stenslie, Dalia Mikonytė. Kviečiu į susitikimą su ja spalio 28 dieną, šeštadienį. Taip pat ten – du tik su VR akiniais matomi kūriniai. Nuostabūs, meditatyvūs projektai.
Kodėl festivalyje nėra tavo darbų?
Oho! Na, fokusas buvo visai į kitus dalykus. Nebuvo net tokios minties. Gal kažkada ateityje?
Kokie dalykai dabar sukasi tavo, kaip menininkės, galvoje?
Broliai Giedraičiai, žinoma (prieš keletą metų į S. Baturos rankas pateko jos pažįstamo senelių bute Žaliakalnyje rastas didelis tarpukariu darytų fotografijų ir negatyvų archyvas, kurį menininkė pasiryžo suskaitmeninti ir nuodugniai ištyrinėti. Vienas brolių, Antanas, vienu metu net vadovavo Lietuvos fotomėgėjų draugijai ir buvo vienas jos steigėjų; kitas, Juozas, taip pat buvo fotografas ir dalyvavo parodose. Vėliau abu pasitraukė į Vakarus – aut. past.).
Po IPMA atidarymo renginių, spalio 8-ąją, „Fotografijos savaitgalyje“ skaičiau apie tai pranešimą. Buvo labai, labai sudėtinga persijungti. Juk tai darbas, prie kurio plušu jau kelis metus, ir naktį atsikėlusi galėčiau išberti visus vardus, faktus, situacijas. O stovėdama Nacionalinėje dailės galerijoje supratau, kad vis dar esu kitame festivalyje (kvatoja). Žiemą planuoju daugiau laiko Giedraičiams skirti, noriu nuskristi į JAV, kur veda Giedraičių ryšiai, paieškoti, kas ten yra likę.
Ar antrasis IPMA festivalis bus savo formatu panašus į šį, kurio uždarymui, spalio 30-ajai, performansą „Romuvoje“ rengia tapytojas Algis Kriščiūnas ir kompozitorius Darius Žičkus?
Šiandien galvoju, kad tai bus kažkas panašaus. Bet, kaip jau sakiau, galutinis menininkų sąrašas dar tikrai negreit paaiškės. Jau šiemet pradėtos derybos su danų menininkais dėl milžiniškos instaliacijos, kurią norėjome įgyvendinti „Akropolyje“. Netgi buvome sutarę dėl erdvės, bet dėl laiko stokos to nepavyko įgyvendinti. Tad naujų erdvių bus, ir jos bus prieinamos didesniam žmonių ratui. Kur vyks paskaitos, dar negaliu pasakyti. Nors ir šiemet visos partnerystės pasiteisino. Nuostabus mūsų kultūros sektorius, tiksliau, Kauno kultūros žmonės.
Atidarymo metu nugirdau, kad Lietuvos kultūros taryba neskyrė finansavimo šiam festivaliui. Visą jo biudžetą finansavo Kauno kolegija. Tai, žinoma, žavinga, bet norėtųsi ir nacionalinio palaikymo, tiesa? Ar manai, kad į antrąjį festivalį ekspertai žiūrės palankiau? Galbūt tiesiog atkreips į jį dėmesį?
Galime rengti totalizatorių (juokiasi). Nors turiu pasakyti, kad festivalį jie pastebėjo. Ekspertų komentaras buvo geras. Priežastis, kurią jie nurodė neskirdami finansavimo, buvo konkrečios programos nebuvimas. Kovo mėnesį jos iš tiesų nebuvo, tuomet dar tik svajojau ir turėjau preliminarų Kauno kolegijos patvirtinimą, kad turėsiu palaikymą. Tiesa, pilnai finansuoti kolegija priėmė sprendimą tik tada, kai sulaukėme neigiamo LKT sprendimo. Bet gal viskas į gera? Gal taip ir turėjo būti? Pamatėme, kad aukštoji mokykla geba finansuoti tokius projektus. Kaip bus kitąmet, negaliu prognozuoti.
Vadinasi, kolegija vertina tave kaip darbuotoją, kaip bendruomenės narę.
O kaipgi kitaip. Darbas turi teikti malonumą. Jei teikia malonumą, darbui atiduodi visas jėgas. O jei atiduodi visas jėgas, esi organizacijai naudingas. Viskas susiję. Be aistringai kuriančių, atsakingai dirbančių žmonių, jokia organizacija kokybiškai neveiks.
Jau aptarėme kolegas ir studentus, o kaip vidutiniai miestiečiai, kurie nėra fotografai, menininkai? Kodėl prasminga lankyti tokias parodas, kurios gana konceptualios, provokuojančios mąstyti, diskutuoti?
Žmogus, kuris nepratęs vaikščioti po parodas, greičiausiai į šias ir neužeis. Bet pilkai masei nepriklausantis smalsuolis, siekiantis tobulėti, kasdien atrasti kažką nauja jį supančiame pasaulyje, užsukęs tikrai taip ir padarys.
–
Daugiau apie IPMA festivalį, jo temą ir parodas bei menininkus skaitykite čia: ipmafestival.lt
Festivalio parodų vietos, kurias galite aplankyti iki spalio 31 d.:
Laikinoji M. K. Čiurlionio galerija (A. Mackevičiaus g. 27) – galerija veikia kasdien nuo 9 iki 19 val.
Nacionalinio Kauno dramos teatro vidinio kiemo galerija (Kęstučio g. 62) – galerija veikia kasdien nuo 14 iki 19 val.
VDU Menų fakulteto „101“ galerijos skliautinė rūsio salė (Muitinės g. 7) – galerija dirba darbo dienomis nuo 14 iki 18 val.
