Žiemą lankiausi optinio meno kūrėjo Kazio Varnelio namuose-muziejuje Vilniuje. Vienoje erdvių buvo eksponuojama paroda „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“. Joje išvydau eksponatus, kurie kaipmat sugrąžino į vaikystę, kaimą, nes priminė audinius, kuriais močiutė klodavo lovas. Jau vėliau sužinojau apie menininkės, kostiumų dizainerės Ingos Skripkos kūrybą bei projektą „My historical grandma’s mode of life“. Jame autentiška sena tekstilė atgimsta moderniame rūbe ir nutiesia tiltą tarp praeities ir ateities. Tai sužadino dar daugiau malonių atsiminimų ir sukėlė ne mažiau klausimų!
Inga, papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado mados dizainas.
Manau, kad per teatrą. Pamenu, paauglystėje apsilankiau spektaklyje „Žuvėdra“. Iškart po to nusitiesė tvirtas tiltas į dramos teatrą – aplankiau visus tuo metu rodytus spektaklius, nebuvo jokių išimčių. Retkarčiais pamąstau, kad būtent tuomet ir prisikasiau prie teatro šerdies. Tiek geri, tiek blogi spektakliai darė man įtaką – mąsčiau, kad ir aš norėčiau ten atsidurti. Nemėginau suprasti, ką ten galėčiau veikti, tačiau apie vaidybą net nebuvo minties. Mane traukė bendra visuma, kuri spektaklio metu transliuojama nuo scenos.
Dabar žmonės pas mane ateina su savo močiučių austiniais – aš pati visus kviečiu, nes tai projekto dalis.
Žinoma, turbūt prisidėjo ir keletas kitų gyvenimo epizodų. Pavyzdžiui, kai bičiulis nusprendė pats pasisiūti išleistuvių kostiumą. Susirado siuvimo kursus, o aš iš paskos nukiūtinau, nors nieko rimto nemąsčiau – norėjosi gerai praleisti laiką. Visas procesas mane taip sudomino, kad gavau dovanų siuvimo mašiną. Taip ir ėmė dėliotis dėlionė – supratau, kad noriu tapti teatro kostiumų kūrėja.
Vedama tos minties, patraukiau į Vilniaus dailės akademiją. Tiesa, ne viskas iškart susiklostė taip, kaip planuota. Paskutinę akimirką išsigandau ir vis dėlto pasirinkau tapybą. Po studijų išvykau svetur, stiprinau žinias, bet grįžau prie pradinio plano – atsiradau teatre ir ėmiau kurti kostiumus spektakliams.
O ar kada teko pagalvoti apie planą B?
Teko – visgi kūryba yra nepastovi sritis, nuolatos kintanti ne pagal numatytus planus. Kartais pamąstau, kad gyvenu dvigubą gyvenimą, nes daugelis mane žino tik kaip dizainerę ar menininkę. Be to, su draugu turime sušių trucką, o dar retkarčiais darbuojuosi ir su reklamos agentūromis. Jeigu tiksliau, kostiumų departamente. Man šie papildomi darbai įdomūs, tačiau didelių ambicijų neturiu – tai tik planas B tam, kad galėčiau patogiau darbuotis prie plano A.
Kaip atrodo įprasta tavo darbo diena?
Pastaruoju metu mano darbo dienos nebėra įprastos. Praradau rutiną ir gebėjimą planuoti savas dienas, tačiau vieno dalyko periodiškas kismas vis dar nepasiglemžė – tai rytas be skubėjimo. Jeigu kibti į darbus reikia anksti ryte, tuomet galiu atsikelti dar anksčiau vien tam, kad turėčiau lėtą rytą.
Mados dizainas tau – profesija ar gyvenimo būdas?
Abu, tačiau į kūrybą stengiuosi žiūrėti labai atsargiai, kad ji manęs neprarytų. Žinoma, norėčiau gyventi patogiai, kad diena poetiškai plauktų pasroviui, tačiau nežinau, kiek tuomet būčiau pati sau nuoširdi. Nuo nieko nebėgu, leidžiu viskam formuotis natūraliai – kartais pasiduodu avantiūroms vien tam, kad galėčiau toliau tobulėti ir ieškoti savo kelio. Taip galima patikrinti save, suprasti, kas esi ir su kuo nori eiti šiuo kūrybiniu keliu.
Pakalbėkime apie vieną naujausių tavo kurtų kolekcijų „My historical grandma’s mode of life“. Abi tavo močiutės yra kilusios iš to paties kaimo ir gyveno kaimynystėje prie Stakliškių. O viena jų – Marcelė – ir paskatino tave imtis šio projekto.
Ganėtinai sunku nupasakoti, kaip susidėliojo tie žingsniai, tačiau dabar, prabėgus nemažam laiko tarpui, galiu pasakyti, kad tai lengvai galėjo ir neįvykti. Turėjau močiutę, kuri audė, – ji padovanojo man dalį savo darbų, tad beliko subręsti tam, kad pastebėčiau ir įvertinčiau jos kūrinius. Pati iki šiol nesuprantu audimo – viskas ten labai sudėtinga, nors likusi močiutė Stakliškėse man bando viską paaiškinti. Gali būti, kad išsiaiškinus dings ta magija ir žavesys – galbūt tada nustosiu dirbti su šiuo projektu.
Kolekcijoje vyrauja šimtamečiai lietuviško rašto audiniai, kurių randi močiučių skryniose ar archyvuose. Ar būna, kad žmonės patys pas tave ateina su savais audiniais ir paprašo drauge sukurti ką nors ypatinga, ar visgi stengiesi visą kūrybinį procesą pasilikti sau?
Pradžioje, vos užgimęs, šis projektas buvo daugiau istorija apie lietuvišką paveldą, kurią pasakojau per savo močiutės „divonus“. O tam, kad turėčiau ką papasakoti, teko pasidomėti Marcele ir jos kūryba – tuo metu ir išgirdau mane sužavėjusių istorijų. Viskas būtų buvę dar magiškiau, jeigu apie audimą man būtų papasakojus pati močiutė – deja, nespėjo, tad teko rinkti medžiagą klausinėjant mamos. Ilgainiui patirtimi norėjosi dalytis ir su kitais, kad jie tai taip pat atrastų, sužinotų daugiau faktų ir istorijų apie savo šeimą. O jei tik norėtų, istorinį austinį paverstų į objektą ar rūbą.
Dabar žmonės pas mane ateina su savo močiučių austiniais – aš pati visus kviečiu, nes tai projekto dalis. Sakyčiau, vyksta mainai: dovanoju savo idėją dizainui už istoriją apie to austinio kilmę. Dar maloniau, kai turiu galimybę ne tik susipažinti su austinio istorija, bet ir susitikti su jį nuaudusia moterimi. Tokie įvykiai išties reti, tačiau man tai – didžiausias šio projekto variklis.
Kolekcija „My historical grandma’s mode of life“ norėjai parodyti turtingą Lietuvos kultūros paveldą ir palyginti tradiciją su dabartimi. Papasakok, kokių paralelių pavyko įžvelgti?
Tiesa, lietuviškos tradicijos ganėtinai nelanksčios, nėra bandoma jų pritaikyti prie šių dienų, jos pateikiamos gana konservatyviai. O aš labai nenoriu, kad viskas nugrimztų užmarštin. Sutinku, tradicijų pamatai turi išlikti tokie, kokie yra, tačiau svarbu ieškoti būdų jas perteikti kitais būdais, kurie paskatintų žmonių susidomėjimą šiandien. Juk visų kultūrų esmė – perdavimas iš kartos į kartą. Kitaip šalies kultūra gali būti pasmerkta žlugti.
Šiuo metu keliauju po Lietuvą ir renku medžiagą apie esamas ar buvusias audėjas, jų anūkus.
„My historical grandma’s mode of life“ esmė – mūsų paveldą pateikti kitais būdais, išlaisvinti iš konservatyvumo ir sužadinti smalsumą ateities kartoms. Manau, kad viskas pavyko išties sėkmingai. Tikslas buvo ir tebėra labiau sudominti jaunąją kartą – į tai ir buvo orientuotasi. Džiaugiuosi, kad šiandien projektu domisi ir jį palaiko skirtingos kartos.
Inga, esi menininkė, nors tavo kurti drabužiai puikiai atrodo tiek ant podiumo, tiek parodų erdvėse. Įdomu, o kas tau pačiai artimiau – kurti dėvimus drabužius ar kostiumus, kurie virsta skulptūromis?
Ačiū tau! Nelengva atsakyti į šį klausimą, tačiau manau, kad viskas dėliojasi savaime. Podiumas niekuomet nebuvo mano siekiamybė – pati kūrybos pradžia mane ten nunešė. Tačiau nežinau, ar podiumas man leidžia perteikti savas kūrybines idėjas. Žinoma, džiaugiuosi tai išbandžiusi ir nesakau, kad uždarysiu duris, tačiau bent man akademijos laikais buvo smagiau užsiimti objektų kūrimais ir idėjų perteikimais metaforomis. Tai man pasirodė platesnis laukas kūrybinei iškalbai.
Pradėjusi dirbti su „My historical grandma’s mode of life“, supratau, kad startavau iš naujo, bandžiau save perteikti kitoje erdvėje, kurdama objektus ir tuomet juos instaliuodama į rūbą. Dabar atrodo, kad esu tame kelyje, kai turiu galimybę smalsauti ir ieškoti pateikimo formos. Vienu metu mėčiausi ir išsikėliau sau tokį mini ultimatumą apsispręsti, kas esu – menininkė ar rūbų dizainerė. Dar ir dabar ta „kirmėlė“ yra, tačiau kur kas mažesnė, nes supratau, kad reikėtų nebespausti savęs, koncentruotis į kūrybą ir nenusistatyti jokių rėmų.
Savo socialinių tinklų paskyroje pasakojai apie „abrūsą“ su užrašu „Labas rytas“, kurį viena tavo klientė parsivežė iš mamos sodybos. Pasirodo, tai buvo audinys, kurį prieš daug metų jos mamai padovanojo simpatija. Ar per visą šitos kolekcijos kelionę buvo dar kokių panašių įdomių nutikimų, kuriais norėtum pasidalyti?
Šią istoriją vadinu pirmąja sms žinute savo simpatijai. Matyt, kad apie meilę. Į studiją atkeliavo reto grožio austinis, kokio turbūt dar nebuvo tekę matyti, – atrodė tam laikotarpiui net pernelyg prabangaus rašto ir sudėties. Vilna ir kando, ir šildė taip, kaip nei vienas kitas iki tol matytas austinis. Jis atkeliavo iš Aukštaitijos, mano klientės Martynos dėka. Jos senelis buvo kaimo piršlys – pasakojo, kad kaimynystėje gyvenantieji dažnai kreipdavosi ir prašydavo papiršliauti, nes visi tikėjo gera akimi, už kurią ir apdovanojo minėtu austiniu. Visos istorijos nežinau, tačiau iš dovanos sprendžiu, kad senelis darbą atliko geriau negu tikėtasi. Likau tokia sužavėta austiniu, kad net bandžiau Martyną atkalbėti nuo sukarpymo.
Dokumentiniame cikle „Vizionieriai“ mados žurnalistė Deimantė Bulbenkaitė sakė, kad tu gebi nutiesti labai įdomų tiltą tarp praeities ir ateities, bet tuo pačiu metu labai gerai reflektuoji dabartį. Apie ką tavoji dabartis?
Šiuo metu keliauju po Lietuvą ir renku medžiagą apie esamas ar buvusias audėjas, jų anūkus. Rugpjūtį pristatysiu fragmentišką parodą iš to, ką pavyks surinkti, tačiau tai dar ne finišas. Renkamos medžiagos tikslas – katalogo išleidimas, tačiau lygiagrečiai rezgu naujas mintis bei ieškau naujų temų kitiems projektams.
