„Maša, arba Postfašizmas“ – 2013 m. pasirodęs populiaraus autoriaus Jaroslavo Melniko distopinis romanas. Kaip rašo apžvalgininkai – apie meilę, laisvę ir laimę. Pats rašytojas, kurio knyga tapo bestseleriu Ukrainoje, išversta ir į prancūzų kalbą, sako, kad tai „žmogaus, kurio sąžinė ilgai miegojo, drama“. Kūrinys gali įaudrinti vaizduotę – to įrodymas yra naujas spektaklis „Meat Factory“, kuris pasirinktas spalio 6 d. uždaryti tarptautinį šokio festivalį AURA 34.
„Yra ką veikti“, – atsako choreografė-režisierė Inga Fontez-Sakurako, paklausta, kokios nuotaikos artėjant sekmadieniui, kai spektaklis bus parodytas Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Šokio teatrą „Okarukas“ įkūrusi moteris su komanda „Meat factory“ ką tik pristatė Panevėžio žiūrovams, po stotelės Kaune laukia gastrolės Ukmergėje, Klaipėdoje ir Vilniuje. Menininkė, Lietuvoje žinoma kaip japoniško butō šokio teatro propaguotoja, turi kitų projektų, dėsto, augina mažą vaiką. Ji neslepia, kad po premjeros Panevėžyje norėjosi tiesiog gulėti: „Jaučiausi lyg būčiau sudaužyta pagaliu – viską skaudėjo, nors pati scenoje nebuvau, nejudėjau, esu spektaklio režisierė. Visgi jaudulys ir nuovargis padarė savo.“
Kodėl premjera pareikalavo tiek jūsų jėgų?
Dirbome ekstremaliomis sąlygomis, kadangi pasikeitė aktorių sudėtis. Pirmąkart šio spektaklio premjerą rodėme pernai Panevėžyje, o dabar pavyko gauti Lietuvos kutūros tarybos dalinį finansavimą spektaklio sklaidai, negalėjau tuo nepasinaudoti. Bet nebegalėjome dirbti su ta pačia komanda, kurios nariai, kaip ir aš, turbūt ir jūs, dirba per penkis darbus, tiesiog neradome visiems tinkamo laiko, datų, kurias siūlo kultūros įstaigos. Teko rinktis, ar neberodyti šio spektaklio, parodyto vos sykį, ar ieškoti galimybių. Panevėžio teatro „Menas“ direktoriui Anuprui Juciui spektaklis labai patiko, jis net norėjo šį kūrinį turėti repertuare. Taigi pasiūliau šiam teatrui bendradarbiauti. Naujiems žmonėms, Panevėžio teatro „Menas“ komandai, teko viską itin sparčiai įsisavinti, nes jie turi ir kitų spektaklių, premjerų. O man papildomas iššūkis buvo prižiūrėti, kad spektaklis atitiktų mano viziją ir neprarastų kokybės.
Kaip kūrinį priėmė panevėžiečiai?
Po šios premjeros kalbėjau tik su muzikante Rūta Mur, kuri buvo atvažiavusi ir jai tikrai labai patiko, daugiau nuomonių negirdėjau. Bet galiu pasidalinti įspūdžiais iš rodymo pernai – tuomet surengėme ir aptarimą-diskusiją su romano autoriumi ir kūrybine komanda. Mano nuostabai, ne tik, kad niekas neišėjo iš spektaklio, ko aš tikėjausi, nes jis tikrai ne kiekvienam, netradicinis, bet ir daugiau nei pusė salės pasiliko pokalbiui ir aktyviai diskutavo. Žmonės perskaitė, suprato, teigė, kad Lietuvoje nieko panašaus nebuvo matę. Sakė: „Ačiū, kad mane šis spektaklis taip sukrėtė.“ Priimu tokius komplimentus, jie reiškia, kad mūsų kūryba žmogų iš tiesų palietė. Nors buvo nedrąsu, kaip kito miesto publika priims mus, vilniečius (juokiasi).
Ar sutapo spektaklio aktorių ir žiūrovų įžvalgos jūsų, kaip režisierės, siūloma tema?
Iš tiesų žiūrovams kilo tie patys klausimai, kaip ir aktoriams, su kuriais drauge gvildenome medžiagą. Spektaklis įkvėptas Jaroslavo Melniko romano, bet su kūrybine grupe domėjomės ir tam tikrų įvykių atspindžiais žiniasklaidoje, diskutavome apie smurtą artimoje aplinkoje – to reikėjo norint geriau įeiti į vaidmenis. Šios virtuvės nežinoję teatro lankytojai spektaklio kodus iššifravo.
Kaip, sprendžiant iš aprašymo, gana politišką, karą Ukrainoje ir ne tik jį atliepiantį „Meat factory“ matote scenos meno kūrinių apie žmogaus vidines būsenas, amžinąsias vertybes ir jų perkainojimą, klasikos interpretacijas, kokių Lietuvoje yra nemažai, kontekste?
Šiandien tikrai turime kalbančių aktualiomis temomis, atliepiančių dabartinius įvykius, ir tai darančių žymiai konkrečiau. Pavyzdžiui, Oskaras Koršunovo „Liudijimai“ ar Artūro Areimos „Arti“ , tiesiogiai susiję su karu Ukrainoje. Mūsų atveju įvyko koreliacija, kurios nelabai planavome. Man kūryboje irgi įdomios amžinosios temos, ir niekada nesivaikau to, kas dabar aktualu. Jei taip galima sakyti, tiesiog pasisekė atrasti šį prieš daugiau nei 10 m. parašytą kūrinį, kuris labai surezonavo šiandienos geopolitinėje sitaucijoje.
Melnikas rašė dar iki Krymo okupacijos, bet man tos temos atrodo ypač aktualios dabar. Pavyzdžiui, ultranacionalistų ėjimas valdžion Vakarų Europoje. Žmonės nori radikalių permainų, jie pavargę, lengvai pasiduoda populizmui, nors partijų retorikoje gausu rasizmo, nacionalistinio šovinizmo. Tai mane gąsdina. Mes tai toleruojame, daugybė žmonių visoje Europoje ar JAV balsuoja už tokius žmones.
Ar meilė gali mums pagelbėti pasipriešinti baisiems dalykams, akistatoje su kuriais jaučiamės beviltiškai?
Knygoje kalbama apie tai, kas būtų, jei fašistai vėl būtų valdžioje, ir iki ko gali nuvesti propagandos ir melagienų atmosfera. Žinoma, situacija distopinė – tvartuose laikomi žmogaus pavidalo gyvuliai, jų mėsa naudojama maisto pramonėje, ir knygoje tai visiškai normalu, žmonės tai pateisina. Visai kaip realybėje mes neklausiame savęs, ką jaučia kiaulė, kokiomis sąlygomis gyvūnai laikomi, kaip jie išnaudojami, kaip jie kenčia – ne, mes tiesiog skanaujame dešreles. Kas prie to priveda? Rusams atrodo normalu Ukrainoje sprogdinti ligonines. Tai, kas įvyko Bučoje galima paaiškinti tik tuo, kad jiems ukrainiečiai – ne žmonės. Arba Gazoje, Beirute sprogdinami ištisi kvartalai, žūsta vaikai, kūdikiai. Tai darantys turi savo logiką ir tą pateisinančias priežastis. Jiems tai normalu, priimtina. Man taip neatrodo. Bet parodo tendenciją – europiečiams migrantas irgi jau nebe lygiavertis žmogus, vadinasi, su juo elgtis galima kitaip.
Grįžtant prie jūsų klausimo, ne, aš neplanavau kurti politinio spektaklio. Prasidėjus karui Ukrainoje išvis nemačiau prasmės kurti scenai. Neatrodė, kad scenoje rodomi dalykai galėtų turėti kokią prasmę. Kurti pramoginį turinį, kad žmonės negalvotų apie baisius dalykus? Tai ne mano stilius. Kalbėti apie karą aš irgi nesugebu, nes, mano nuomone, kasdienybėje to pakanka. Bet Melniko romanas padėjo surasti būdą kalbėti. Knygos pagrindinis herojus Dima – propagandinio leidinio darbuotojas, regime miegančios sąmonės pabudimą, girdime jam kylančius klausimus. Nes… jis užmezga ryšį su mano minėtame tvarte laikomu gyvūnu (storu). Empatija perauga į meilę, šis santykis įkvepia Dimą priešintis sistemai ir pabėgti, rizikuojant savo gyvybe.
Tai ar meilė gali išgelbėti pasaulį?
Gal reikėtų klausti ne taip globaliai: „ar meilė gali mums pagelbėti pasipriešinti baisiems dalykams, akistatoje su kuriais jaučiamės beviltiškai?“ Reikia ir paklausti, kaip nusiritame iki tokios akistatos. Na, kūrinyje tikrai yra vilties, jie pabėga nuo baisios realybės. Net situacijoje, kuri atrodo be išeities, visada yra pasirinkimas.
Kam daugiau spektaklis skiriamas – jaunai, optimistiškai nusiteikusiai auditorijai ar tiems, kurie jau visko matę, įvairių santvarkų patyrę ir pažadų girdėję, gal ir vilties mažiau turi?
Manau, ir tiems, ir tiems pamatyti jį būtų aktualu, nes skirtingo amžiaus ir patirties žmonės įžvelgs skirtingus dalykus, kitaip juos interpretuos. Kas nėra gyvenęs sovietinėje santvarkoje, neatpažins tam tikrų momentų. Melniko distopija gana archaiška, industrinė revoliucija ateityje sukėlė daug problemų, žmonės grįžo prie paprastų sprendimų ir sąlygų.
Spektaklyje, pavyzdžiui, naudojame taures, kurias prisimins vaikystėje namudinėmis sąlygomis gydyti penkiasdešimtmečiai. Šį rekvizitą gavau iš savo mamos, kurios paprašiau pasirausti garažo palėpėje. Kai repetavome, jaunesnės aktorės stebėjosi ir klausinėjo, ar tai nepavojinga, todėl pradėjome jas bandyti ant manęs. Aš pati būčiau prie tų, santvarkų mačiusių (juokiasi), ir man spektaklyje atveriamos temos itin rezonuoja. Tuo pačiu, pavyzdžiui, spektaklio aktorių draugai, kurie už mane pora dešimčių metų jaunesni, neliko abejingi.
Spektaklio muzikos kompozitorius, kuris pats vaidina – jūsų partneris Phil Von. Šviesų dailininkas – teatro pasaulyje puikiai žinomas Vilius Vilutis, nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už šio spektaklio šviesų dizainą. Aktoriai – teatro. Nors AURA 34 – šokio festivalis, juk tai nėra grynas šokio spektaklis, ne choreografija čia svarbiausia, taip?
Taip, tai nėra tipinis šokio spektaklis. Kaip ir aš nesu tipinė choreografė. Atėjau į teatro sceną ir šokį iš vizualiojo meno pasaulio, pro „užpakalines“ teatro duris, taip sakant. Kuriame kitais metodais, aš – iš savo butō praktikos, Philas – iš flamenko. „Meat Factory“ yra vaidinimas, nors aktoriai neturi teksto. Tekstas, beje, integruotas į garso takelį. Girdėsite propagandinę radijo laidą (juokiasi). Aktorių prašau vaidinti nevaidinant, bet vidines būsenas jie privalo žinoti. Choreografijos spektaklyje netgi nėra daug, nors yra įvairių šokio stilių, bet judesys, fiziškumas – itin svarbu. Sakyčiau, kai kurios scenos artimesnės performanso menui nei šokiui ar teatrui. Šviesos ir garso takelis kuria atmosferą, nes scenografija – minimali.
–
Šokio teatro „Okarukas“ ir Panevėžio teatro „Menas“ spektaklis „Meat Factory“ – AURA 34 uždarymo vakarą, spalio 6 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Bilietai.
