„Užgimimas“, ištiksiantis industrinę metalo gamyklos erdvę Kaune, Petrašiūnuose – unikalus kūrinys. Industrinės simfonijos pavadinime užkoduoti įmonės „Peikko Lietuva“ gamybos procesai, kuriuos spalio 2 d. gyvai iliustruos interaktyvi audiovizualinė instaliacija.
Jos autoriai, kompozitorius Paulius Kilbauskas ir vizualiųjų sprendimų režisierius Eugenijus Sabaliauskas, kviečia pusės paros intervale patirti garso, vaizdo ir aplinkos sinergijoje gimstančias emocijas, kurios priklausys ir nuo paties žiūrovo perspektyvos bei atvirumo netikėtiems meniniams pareiškimams.
Kultinės grupės „Empti“ įkūrėjas, daugelio kitų projektų dalyvis ir iniciatorius P. Kilbauskas ir su muzikinių renginių šviesos sprendimais bei tokiais teatro grandais, kaip Oskaras Koršunovas, dirbantis E. Sabaliauskas pokalbio metu bando subtiliai dekonstruoti industrinės simfonijos idėją.
Papasakokite daugiau apie visuomenei įprastai uždarą erdvę, kurioje įvyks jūsų pasirodymas.
Paulius: Didžiulė tai erdvė – šeši tūkstančiai kvadratinių metrų. Tokiame plote vyks veiksmas, tiesa, žmonės neprivalės konkrečioje erdvėje praleisti konkretaus laiko, jie galės eiti, stovėti, pakartoti procesą – tai lyg patyriminė ekskursija alternatyviame muziejuje, ne koncertas.
Eugenijus: Pavadinčiau tai sūkuriu, kuris įtraukia ir įsuka į veiksmą.
Visgi apibūdindami projektą vartojate terminą „simfonija“.
P.: „Simfonija“ – labiau nuoroda į tai, kad kūrinys susideda iš keturių susipinančių dalių. Tai iš dalies padiktavo erdvė – gamybos linijos atsiskiria į keturis ryškius segmentus, kuriuose įvyksta žemės išteklių virsmas į gaminį. Be to, muzikinę dalį inspiravo Richard‘o Strauss‘o simfoninės poemos „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ („Also sprach Zarathustra, Op. 30“) įžanga – „Įvadas arba saulėtekis“ („Einleitung, oder Sonnenaufgang“).
mechanizmų kuriama asmeninė emocija ir bus svarbiausia.
Ar aplankius instaliaciją šį kūrinį bus galima atpažinti?
P.: Tai daugiau nuoroda, šio kūrinio ištraukas naudojame, bet jos nebus dominuojančios. Iš viso turime penkias atskiras erdves, kurioms rašome atskirus garso takelius. Naudoj paties įsirašytus metalo garsus, kuriuos maišau su senovinių sintezatorių skleidžiamais, taip pat – klasikiniais.
Muzikos garsai dominuoja atskiruose laiko intervaluose, jos gyvena atskirus gyvenimus, bet tuo pačiu sąveikauja ir susilieja į vieną bendrą skambesį. Vadiname tai garsiniu organizmu-mechanizmu. Be to, prie šių penkių temų jungiame Zaratustros miražus, neleisiančius pabėgti nuo bendros mūsų idėjos. Yra ir papildomas tylos elementas, vėlgi gyvenantis savo gyvenimą. Vieną akimirką tyla viską užgesina ir pradeda iš naujo.
E.: Įdomu, kad pasikartojimų šiame pusės paros procese nebus, tai matematiškai neįmanoma. Garso takeliai susikirs vis kitoje vietoje ir laike. Žaidžiame su Mėbijaus kilpos koncepcija, primenančia, kad kūryba iš esmės susijusi su perspektyvos pakeitimu.
Ar dviese dirbate tiek su muzikos, tiek su vaizdine dalimis, ar turite pasiskirstę vaidmenis?
E.: Atskirai dirbti net neišeitų, šios dalys neatsiejamos viena nuo kitos. Apskritai bendradarbiaujame jau kokius 25-rius metus, tad esame išbandę įvairių kombinacijų.
P.: Tiesa, toks principas, kokiu dirbame dabar, mums abiems naujas ir todėl labai įdomus.
Matyt, kalbant apie jūsų kūrybines biografijas, erdvių esate išbandę įvairiausių – nuo elitinių teatro iki avangardinių, net pogrindinių. Kiek aplinka turi įtakos meniniams sprendimams? Juk viena yra pasirodyti su grupe koncertų salėje ar dirbti šviesų dailininku spektaklyje, kita – kurti visai tam nepritaikytoje vietoje?
E.: Taip, šiuo atveju užsiimame invazija. Daug įtakos turi tai, kad erdvės šeimininkai, o ir darbuotojai, noriai leidosi į šį eksperimentą.
P.: Jie domisi, pasakoja apie čia vykstančius procesus. Sinergija įkvepia sukurti kažką tikrai netikėto.
E.: Apskritai galėčiau pasakyti, kad teatras vyksta ne scenoje, o žiūrovo galvoje. Čia nebus scenarijaus, vedančio nuo taško A iki taško B. Ką ir kaip žmogus pamatys, išgirs, patirs – priklausys nuo jo paties. Galbūt vienus ši intensyvi patirtis net suerzins? Gal sujaudins iki ašarų?
P.: Tai ne vakarėlis, ne koncertas. Tai instaliacija, atvira visoms patirtims.
E.: Sakyčiau, kuriame kelionę. Verta prisiminti, pavyzdžiui, Hieronymus Bosch paveikslus, kuriuose vaizduojami ir pragaras, ir rojus, visgi didžiausia baisybė – gyvenimas. Apie šį gyvenimą, jo chaosą ir iš to gimstantį naują žmogų mes ir norime kalbėti, paliesti žiūrovo emocijas, pakviesti jį pasinerti, atsiduoti, o galiausiai – išsivaduoti.
Kodėl apskritai imatės tokių netradicinių avantiūrų? Ko neužtenka kasdieniuose darbuose?
E.: Tai patirtis, kuri būtina norint neužsisėdėti vienoje vietoje. Juk ir spektaklius vežame vis į naujas erdves, ir tai – įdomu.
P.: Man patinka eksperimentuoti, kaip tai besibaigtų. Koncerto formatas visgi yra formatas, o čia nėra jokių ribų, nebent patys jas nusistatome. Tai įkvepia ir verčia mąstyti kitaip.
E.: Vien technologinių uždavinių kiek tenka išspręsti… Komandoje turime ir programuotoją, ir lazerių specialistą. Svarbios visos detalės nuo mastelio iki garsų sąveikavimo formulės, kad jie papildytų vienas kitą ir pagimdytų tai, kas kiekvieno suvokiama asmeniškai. Ši mechanizmų kuriama asmeninė emocija ir bus svarbiausia.
P.: Iš viso garsai sklis iš 22 autonomiškų taškų. Gamykla, beje, dirba 24 valandas per parą, tai irgi įdomus iššūkis ruošiant instaliaciją. Dvi paras, kuomet kviesime žiūrovus, ji gyvens jau visai kitą gyvenimą. Dalis įrenginių, pavyzdžiui, kranai, veiks kaip mūsų kūrinio dalyviai, bet iš esmės gamyba sustos.
Ar įmanoma šią koncepciją pakartoti kitoje erdvėje?
E.: Konkrečiai šioje gamykloje vykstantys procesai, metalo virsmas, turėjo daug įtakos mūsų idėjos vystymuisi. Tad, žinoma, jei tai būtų kita industrija, būtų jau kita idėja.
P.: Taip, manau, būtent šis kūrinys negalėtų būti adaptuotas, tai labai specifinis sprendimas specifinei vietai. Sudėtinga bus jį dokumentuoti, tad žiūrovo patirtis iš esmės negalės būti atkartota.
