„Įkaušimo architektūra“ – tai fotografijų ciklas, kurį plėtoju nuo 2020 m. Cikle fiksuojami savadarbiai utilitarinės mažosios architektūros ir dizaino objektai įvairiose poilsinėse erdvėse (upių pakrantėse, parkuose, soduose) Kaune ir Vilniuje. Šiame straipsnyje publikuojamos Nemuno pakrantėje Šančiuose darytos fotografijos.
Vietinių gyventojų atokvėpiui ar iškylai pritaikyti statiniai, baldai yra tinkami, o dažnai ir skirti kaušimui gamtos prieglobstyje, o ir patys yra estetiškai kauštelėję – šleivi, linksmi, tiesmuki ir vos nusilaikantys ant kojų. Taigi, apie juos.
Įkaušusi arba girta architektūra nėra naujiena – apstu gerai žinomų ir įtartina, poliarizuojančia estetika pasižyminčių statinių, kaip antai „Girtas namas“ Sopote, „Šokantis namas“ Prahoje arba svirduliuojančius, pečius surėmusius lėbautojus primenantys „Šokantys namai“ Amsterdame. Tiek šiems žinomiems pavyzdžiams, tiek anoniminių tautodailininkų sukurtiems statiniams Kauno ir Vilniaus apylinkėse yra būdinga asimetrija ir laikysenos disbalansas, kuris veikia kaip įtaigi svaigulio asociacija.
Filosofas ir meno kritikas Denis Duttonas savo veikaluose jungė darvinistines evoliucijos ir estetikos filosofijos idėjas – esą meno vertinimas yra giliai įsišaknijęs biologijoje ir išsivystė kaip natūrali žmogaus prigimties dalis. Žmonių polinkis kurti ir vertinti meną nėra vien kultūros padarinys – tai savybė, susiformavusi natūralios atrankos būdu. Duttonas teigė, kad žmonės turi „meno instinktą“ – įgimtą polinkį kurti, vertinti ir jausti emocinį ryšį su menu. Šis instinktas išsivystė iš poreikio stiprinti socialinius ryšius, skatinti bendravimą ir netgi turėdavo įtakos partnerio pasirinkimui.
Išties, įkaušimo architektūra atspindi prigimtinį, pirmykštį instinktą, radus įdomesnį medgalį ar akmenį, šį tą su juo nuveikti, o kartu bent kiek sukultūrinti, prisijaukinti ir savo poreikiams pritaikyti bet kurią aplinką, kurioje esame linkę užsibūti. Smagiausia, kad dalis minėtųjų statinių yra to paties išradingumo ir meistrystės lygio, kokiu pasižymėjo priešistorinių mūsų giminaičių dirbiniai. Tai sukuria malonų tradicijos tęstinumo pojūtį – mes, kaip ir jie, nepraeiname pro jaukią užuovėją prie upės, kaip ir jie – radę gerą pagalį, čiumpame jį ir kažin ką renčiame.
Mąstant apie šiuos savadarbius statinius ar baldus, galima būtų neperžengti utilitarinės jų paskirties ribų ir toliau nebesileisti į miglotus asociatyvinius svarstymus. Vis dėlto smagesnį mintinį nuotykį patirtume priskirdami šiems objektams kūrybinius užmojus. Juos priskyrus atsiveria tautodailės, ready-made, arte povera judėjimų bruožų klodai, ką jau kalbėti apie aktualų antrinio dizaino, ekologiško daiktų pernaudojimo aspektą. Tautodailei būdingas variantiškumas ir bendruomeniškumas atsiskleidžia taip aršiai vietinių gyventojų ginamoje Nemuno krantinėje, Šančių mikrorajone, kur medžių ir krūmynų šešėliuose slepiasi medinių atokvėpio vietelių įvairovė. Oficialumu ir „Excelio“ lentelėmis atsiduodančios biuro kėdės atranda save Vilniaus soduose ir kiemuose su ready-made objektams būdingu svetimkūniškumu – ištrauktos iš natūralios aplinkos jos trikdo, o iš šių ir kitų daiktų nuolaužų sumeistrauti statiniai ar baldai turi skurdžiojo meno įtaigos.
Galiausiai, įkaušusios architektūros atsiradimui svarbus grožėjimosi faktorius, t. y. suoliuko ir peizažo santykis. Pasak D. Duttono, tai, ką laikome grožiu gamtoje – ypač kraštovaizdžiuose – nėra atsitiktinumas. Tai atspindi milijonus metų trukusią žmonijos adaptaciją. Grožis šiuo atveju – tai gamtos būdas nukreipti mus į aplinkas, kurios padeda išlikimui. Skirtingose kultūrose gražus peizažas vertinamas panašiai – jis primena Afrikos savanas, kuriose žmonės evoliucionavo ledynmečio (pleistoceno) laikotarpiu. Šis idealus peizažas apima atviras erdves su žema žole, medžių grupeles (giraites), ypač tokių medžių, kurie šakojasi žemai, – kilus pavojui į juos būtų galima įlipti, taip pat matomą vandens šaltinį – ežerą, upę ar bent jau tolumoje regimą mėlyną atspalvį, gyvūnų ar paukščių buvimo ženklus, kelią, taką ar pakrantę.
Miesto vietose, kurios turi šį grožio ir užuovėjos potencialą, bet yra pamirštos miesto planuotojų, visada praminami takeliai, medžių pavėsyje atitempiami rąstai pasisėdėjimui, sukalami suoliukai. Miesto paupių, parkų kampeliai nusėti savadarbių atokvėpio vietelių – tai rekreacinių erdvių savireguliacija.
Be abejo, įkaušavietes dažnai lydi šiukšlių kalnų ir įtartinų kompanijų grėsmės, bet tai atperka svaiginantys dizaino ir inžinerijos sprendimai.
