„Pagauti“ Andrių Žiurauską nėra paprasta, tuo pačiu šis teatralas yra visur. Spalio pradžioje Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko jo režisuoto miuziklo „Sugar“ premjera, lapkričio 16-ąją Kauno valstybinis lėlių teatras pristato sezono naujieną suaugusiems „Karalius Lyras“, kuriame mano pašnekovas atlieka pagrindinį vaidmenį. Lapkričio 21-ąją – premjera „Domino“ teatre „Sumauta dovana“. Čia kaunietis ir vaidina, ir režisuoja. Lapkričio 23-ąją Vienybės aikštėje bus pradėtas šventinis Kalėdų sezonas – eglutės įžiebimo vakaras irgi patikėtas A. Žiurauskui. Gruodžio 7-ąją į lėlių teatrą sugrįžta atnaujintas šio žmogaus kurtas spektaklis, kuriam irgi reikia prisilietimo.
O išgerti kavos pakviečiau dėl dar vieno įvykio, kuris nuo lapkričio 15 dienos trims mėnesiams įkuriamas M. Žilinsko dailės galerijoje. Tai maisto spektaklis „12“, kurio koncepcija praėjusiais metais išbandyta Kauno pakraštyje esančiame prekybos centre.
„Turime pusvalandį, nes reikia grįžti į lėlių teatrą, kur man gamins kaukę Lyro spektakliui, o tada grįšiu čia, nes jau atveža maisto spektaklio dekoracijas“, – atsiprašydamas, kad šiek tiek vėluoja, į kėdę priešais mane klesteli A. Žiurauskas.
Andriau, ar toks užimtumas jums normalus, o gal daugiau laiko atsirado atsisveikinus su „Žalgiriu“, kurio balsas daug metų buvote?
„Žalgiris“ niekada neatimdavo daug laiko, tai buvo mano didžioji meilė, malonumas. Sezono pradžioje apsitardavome, kaip jis galėtų atrodyti, ir tiek. Sakyčiau, dabartinis darbų kiekis yra sutapimas, ir ne pirmas toks sutapimas. Aišku, toks premjerų kiekis, lyg ir penkios per dvi savaites… gal šiek tiek ir nejauku (šypsosi).
Vis dar nepasimiršta ir šviesios „Sugar“ emocijos. Man savo pritrenkiančiu pozityvumu tas spektaklis priminė seną filmą – ir dar animacinį. Toks ir buvo jūsų tikslas?
Taip, mes net juokiamės, kad ir mirštama mūsų spektaklyje švelniai.
Papasakokite apie maisto spektaklį „12“. Apie jį žinau tik tiek, kad pernai vyko „Kalniečių“ prekybos centre.
Taip, su žmona Emilija pernai į jį daug investavome. Net pasiėmėme paskolą. Natūralu, kad tau atrodo vienaip, o pastačius pamatai, kad yra ką tobulinti. Pernai planavome startuoti lapkričio viduryje, kaip ir dabar, bet pavyko tik gruodžio pirmą savaitę. Bilietų prekyba irgi startavo vėlokai. O spektaklį vienu metu matyti, jame dalyvauti, gali tik 24 žmonės. Daugiau nei fiziškai, nei konceptualiai jame paprasčiausiai netelpa. Juk ir pavadinime yra skaičius „12“. Kalbame apie metų laikus, mėnesius, valandas, 12 apaštalų… Pirmojoje salėje, kurioje susirenka žmonės, yra 12 dviviečių krėslų. Kai vasarį spektaklį išmontavome, supratome, kad investuoti baisūs pinigai, laikas, o pamatė visa tai gal tik 600 žmonių. Didesnė pusė jų buvo ne kauniečiai, o atvažiavę iš Vilniaus. Tad buvo akivaizdu, kad reikės spektaklį kartoti.
„Kalniečių“ prekybos centras mums suteikė visą aukštą, kadangi kaip tik buvo baigta pastato renovacija, ir visi 500 kvadratų dar nebuvo išnuomoti. Galėjome ten daryti, ką ką norėjome. Vasarą ėmėme ieškoti naujų namų. Mums pasiūlė išsinuomoti patalpas visiems metams, bet tokios sąlygos mums netiko.
Spektaklio žiūrovai ne tiesiog vaikšto – jie maudosi burbuliukų baseine ar net sukasi kaip karuselėje.
Sutapimas ar ne, bet su Emilija gyvename gretimame kieme (kavą gėrėme restorane „Nuogas“, – aut. past.), pažįstame ir šio restorano, ir „Lizdo“, „Auditorijos“ įkūrėjus, visi esame draugai, kaimynai bičiuliai. Atrodo, tai „Nuogo“ šeimininkas Daivaras pasiūlė kreiptis į muziejų (M. Žilinsko dailės galerija – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys, – aut. past.). Kadangi rekonstrukcija realiai vis dar neprasidėjusi, direktorė mus įsileido, tik perspėjo, kad nei vandens, nei elektros, nei šildymo patalpose šiuo metu nėra. Na, tai įvedinėjame (juokiasi).
Kuriose galerijos erdvėse įsikuriate?
Pirmame aukšte – ten, kur IPMA festivalis eksponavo Antano Sutkaus fotografijas. Dekoracijas planuojame pastatyti maždaug per savaitę, iki šiol jos buvo sandėliuojamos Kaišiadoryse. Dar septynias dienas pasilikome prisiminimui, ką reikės daryt, ir tada jau atsidarysime. Planuojame spektaklį rodyti iki pat Valentino dienos.
Ar pats šiame spektaklyje ir vaidinate?
Idėjos, scenografijos autorė – mano žmona. Esu vienas iš penkių aktorių, vienas kitą keičiame. Kiti – Darius Petkevičius, Eimutis Kvoščiausias, Remigijus Endriukaitis, Gintautas Bejeris. Kartais dirbsime dviese, nes pagrindinis mūsų žiūrovas – kolektyvai, kurie nori švęsti Kalėdas, taigi gali būti ir gana įtemptų dienų.
Priiminėsime žiūrovus šešiose skirtingose erdvėse, tad gali būti taip, kad grupės seks viena kitą ir keliaus iš vieno aktoriaus rankų į kitas.
Turbūt nesuklysiu spėdama, kad šis kūrinys yra toli nuo to, ką regime tradiciniame teatre?
Vadinu tai patyrimine maisto ir fantazijų kelione. Kiekvienoje salėje – vis kitas veiksmas.
Užsikabinau už skaičiaus „12“. Jame telpa daug prasmių, simbolių, taip pat ir sakralių. Kaip visa tai ir maistas dera jūsų vaizduotėje?
Susitarkime, kas yra sakralu.
Dvylika apaštalų, dvylikos patiekalų vakarienė…
O Buda turėjo dvylika sekėjų. Noriu pasakyti, kad šis skaičius ne tik krikščionybėje svarbus. Žmonės daugelyje civilizacijų gyveno pagal Mėnulio kalendorių. Tai dangaus kūnų judėjimo reikalai… Juk dvylika ir zodiako ženklų. Na, iš tiesų trylika. Visa tai žiūrovai pamatys, išgirs ir supras. Aiškinsim visą tą ciklo atsiradimą, gyvenimą pagal Mėnulio kalendorių, perėjimą prie Saulės kalendorių. Vėliau religijos, matyt, pasinaudojusios dangau kūnų judėjimu, šiems dalykams suteikė daugiau svarbos, arba, kaip jūs sakote, sakralumo.
Taip, spektaklyje svarbus dvasingumas. Kalbame ir apie Saturnalijas, ir apie Kalėdas. Kalbame, kodėl Velykos yra didžioji diena, ir kodėl jos turėtų būti tikrieji mūsų Naujieji metai. Pasiėmėme „12“ ir jį nagrinėjame, su juo žaidžiame. Prisimename kasdienybėje žinomus dalykus, kurių šaknis jau esame užmiršę. Darome, maždaug, nes baba darė. O kodėl baba taip darė? Nežinau, baba nepaaiškino.
Taigi mes bandom visus šituos dalykus susieti. Ne paslaptis, kad metų cikle šventės yra svarbu. Užgavėnės, Joninės, Jurginės, Kūčios – visa tai yra dangaus kūnų judėjimo šventės ir natūralu, kad per šventes žmonės valgo. Taip mūsų judėjimas per šventes, per jų papročius, netikėtumus, sutapimus ir tradicijas, tapo spektaklio varikliu. Bandydami suprasti, keliaujame. Spektaklio žiūrovai ne tiesiog vaikšto – jie maudosi burbuliukų baseine ar net sukasi kaip karuselėje.
Skamba rizikingai!
Yra šito. Praėjusiais metais, pamenu, repetuojant man nebuvo nejauku. Spektaklio metu mums padeda profesionalūs padavėjai, ir kai jiems pradėjau pasakoti, kas čia vyks, viena prisipažino, kad jai visa tai skamba nekaip. Išsigandau – o jei žiūrovams iš tiesų pasidarys negera? Mūsų „karuselė“ sukasi tikrai lėtai, visgi ji sukasi. Bet nė vienam svečiui nieko nemalonaus nenutiko, tikiuosi, ir čia, galerijoje, viskas bus gerai.
Kai galvoju apie maistą teatre, negaliu negalvoti apie tai, kad teatre yra labai daug butaforijos. O kaip „12“? Ar viskas čia iš tiesų valgoma? Kas, galų gale, yra spektaklio šefas?
Galiu paklausti jūsų – kai sakome „lėlių teatras“, tai vaidinama su lėlėmis, ar vaidina lėlės? Arba – maisto spektaklyje maistas vaidina, ar jis yra scenografijos dalis, o gal tai spektaklis maistui? Klausimų čia daugybė, bet su atsakymais juk žinote, kaip būna. Dailininkas nupiešia paveikslą, tada prieina kritikas ir sugalvoja, ką dailininkas nupiešė.
Jei rimčiau, noriu pabrėžti, kad maisto spektaklis „12“ nėra maisto garbinimo šventė. Maistas nėra ir iliustracija – maždaug, atėjome į vasaros erdvę, tai paragaukite medaus. Ne. Mūsų atveju spektaklyje atsirado, pavyzdžiui, valgoma juvelyrika. Reikėjo objekto rankose, ir nesinorėjo į jas įduoti tradicinio sumuštinio. Žiedas – rato, ciklo simbolis, nuo kurio prasideda mūsų pasakojimas. Žiūrovas pasirenka, ar žiedu papuoš savo pirštą, ar suvalgys.
Mums norėjosi, kad spektaklyje tiek muzika, tiek scenografija, tiek kostiumai, tiek maistas būtų viena visuma ir kurtų žmonėms įspūdį. Juos jaudintų, turtintų, leistų nustebti, išsigąsti, nuolat jausti kažką nauja. Maistas yra dar viena sudedamoji dalis. Žinoma, ji labai svarbi, gal apie 40 proc. visumos. Tada visai nemažai užima dekoracijos, istorija ir veiksmas, vaidyba, o tada… Ne, pamiršau dar muziką – juk ją specialiai mums kūrė elektroninės muzikos pasaulio atstovai Simonas Činga ir Šarūnas Šimaitis. Pusę spektaklio žiūrovai praleidžia su ausinėmis, jie girdi tik spektaklio garso takelį, bet ne vienas kitą.
Taigi maistas čia yra ir pasakojimo priemonė, ir pramoga. O šefas… Šefas yra Dilan Dampella Gamage, į Lietuvą atvykęs iš Šri Lankos. Jis jau keliolika metų pas mus. Tikrai nuostabi asmenybė. Lietuviai šefai, man atrodo, užaugo žiūrėdami „Pragaro virtuvę“ (juokiasi). Dilanas – viso to priešingybė.
Pakalbėkime apie šventę. Nors maisto spektaklis „12“ oficialiai nėra proginis, visgi jis vyks Kalėdų laikotarpiu. Pokalbio pradžioje užsiminėte ir apie Kalėdų eglutės įžiebimo renginį. Apskritai man atrodo, kad jūsų gyvenime labai daug šventės kūrimo kitiems žmonėms… Kodėl šventės yra svarbu?
Pasakysiu taip… Man patinka žaisti žodžiais, ir tai darau rašydamas scenarijus. Na, šventė – tai, kas šventa. Kodėl tai, kas šventa, turėtų būti liūdna? Šventė yra tai, kas šviesų ir šventa. Tad dovanoti tą šventą šviesą man labai, labai smagu ir gera.
Pamenu, prieš keletą metų važiavome į Sakartvelą, vaidinti spektaklio. ir vietiniai turėjo parūpinti mums dalį dekoracijų. Paprašėme parodyti, sako, taip, yra, bet rytoj parodysime. Šiandien – vynas! Ateina rytojus, tai kur tos dekoracijos? Niekaip, šiandien teatras uždarytas, šiandien vynas. Gerai, į kokią ketvirtą dieną mes sakom: ne, mielieji, arba rodot, arba mes važiuojam namo, nes spektaklis jau poryt, o mes dar nieko nežinom. Vienas sako: jūs, lietuviai, labai įsitempę žmonės, dėl to pas jus tiek daug savižudybių. Aišku, juokingas bandymas nusimuilinti, bet… tikrai. Gal ne veltui mūsų tautos simbolis yra rūpintojėlis. Ne koks ten perkūnas, kuris pasiruošęs veikti, keisti, kad būtų kitaip. Ne, sėdi rūpesčio apimtas… ir sėdės taip dar šimtą metų. Galbūt iš tiesų mes esame linkę žiūrėti į rudenį krentantį lapą ir savęs gailėti. Mane tai labai, labai nervina. Tikrai. Tradicijos juk ne apie tai. Pasižiūrėkim kad ir į senąsias Vėlinių dainas. Jos – ne raudos. Tai susitikimas su protėviais, išėjusiais artimaisiais. Taip, liūdnas, graudus, bet pabuvimas kartu, o ne rauda „kodėl tu mane palikai“. Tad ir norisi, kad šventės būtų iš tiesų švenčiamos, o ne raudamos.
Man gyvenime labai pasisekė, su žmona Emilija viską darome kartu. Maisto spektaklį, kuris buvo jos idėja, kuriame kartu, „Sugar“ kostiumus pasiuvo ji, ir kuo toliau, tuo labiau mums smagu dirbti kartu. Man nebaisu pasakyti – mudviem iš tiesų patinka blizgučiai. Gal kažkas sakys, kad va, Žiurauskas, tai bus rožinė su auksu. Gerai, rožinė su auksu, bet ir su visa įdėta širdimi. Aš esu prieš meną, kuris daromas greitai, pigiai, ir dar greitam valgymui.
Spektaklis suplanuotas iki vasario vidurio. Ar patys visas šventes paminėsite tik po demontažo?
Yra taip – turime bilietus į „U2“ koncertą Las Vegase gruodžio 23-ąją. Lėktuvo bilietų dar neturime, tik paties koncerto. Kiekvieną dieną žiūrime, ar išliks kalendoriuje tos trys dienos, kurios kol kas dar niekuo neužpildytos, ir ar rasime gerus skrydžius. Galime išskristi 21 arba 22 dieną, o laiko juostos keičiasi mūsų naudai, tad parskristi dar galim spėti Kalėdoms! Na, o gruodžio 26 dieną jau vaidinu „Domino“. Taigi bilietus turim, bet abu sakom: neišeis, tai neišeis (juokiasi).
Linkiu, kad pavyktų!
Ačiū, ir jau turiu bėgti į teatrą.
