Pristatyti „Rhizome“ trupę – sudėtinga užduotis. Visgi trečią kartą į tarptautinį scenos menų festivalį „ConTempo“ atvykstantys ištvermės akrobatai jau spėjo sužavėti Lietuvos publiką. Jie – dideliame aukštyje ant trapecijos kybantys ir ore įspūdingą choreografiją braižantys artistai. Įsikūrusi mažame Prancūzijos miestelyje Trédion, šiandien trupė žinoma visos Europos šiuolaikinio cirko scenose.
„Kai kybai virš tuštumos, galvoje ir širdyje kyla labai daug klausimų“, – pripažįsta už „Rhizome“ vairo tvirtai stovinti ištvermės akrobatė ir meno vadovė Chloé Moglia. Rugpjūtį jos kurtą pasirodymą „Tenace Blue“ bus galima išvysti Kaune, rugpjūčio 5–11 vyksiančiame festivalyje „ConTempo“.
– Chloé, Lietuvoje trupė „Rhizome“ pirmą kartą pasirodė dar 2021-siais, tuomet – 2022-iais, Kaunui švenčiant Europos kultūros sostinės titulą. Į Lietuvą sugrįžtate jau trečią kartą. Smalsu, kaip jaučiatės Kaune ir kokį ryšį su mūsų publika spėjote sukurti?
– Pasirodyti Kaune – didžiulė laimė, nes festivalio komanda yra puiki ir su jais dirbti vienas malonumas. Prieš „ConTempo“ apie Lietuvą žinojau nedaug, bet jau spėjau suprasti, kad ši šalis pilna istorijos. Jaučiu, kad Kaune paaugu ir kaip žmogus, ir kaip artistė.
Ryšys su publika priklauso nuo kiekvieno festivalio kuriamos atmosferos. O ji visuomet skirtinga. Net ir kelis kartus pasirodant toje pačioje vietoje, rezultatas gali nustebinti. Sakyčiau, kad publika yra tikra mistika.
– Trupės meno vadove esate jau 15 metų. Kaip kilo mintis suburti menininkus ir ištvermės akrobatus?
– Kai kūriau „Rhizome“, galvojau apie nedidelę grupę žmonių, kurie dirba nepriklausomi nuo įvairių institucijų, vengia viešumo ir pernelyg didelio dėmesio. Bet per tuos metus daug kas pasikeitė. Visų pirma, supratome, kad su trupe kursime ten, kur viskas ir prasidėjo – nedideliame Prancūzijos miestelyje Trédion. Vis dar manau, kad „Rhizome“ prarastų savastį, jei įsikurtume kur nors kitur, pavyzdžiui, Paryžiuje. Trédion tapo ištvermės akrobatų sostine. Kasmet čia rengiame festivalį, kuriame susirenka akrobatai ir menininkai, o savo pasirodymus dovanojame vietiniams gyventojams, taip kurdami bendruomeniškumo jausmą. Atsiskleisdami žiūrovams transformuojamės ir mes patys.
– Kas jungia visus šiuos kūrėjus? Kokios pagrindinės jus vienijančios vertybės, požiūris?
– Prancūzų kalboje yra išsireiškimas „tenir bon“, reiškiantį laikytis stipriai. Norėdami kyboti, turime giliai kvėpuoti ir atsipalaiduoti. Galbūt nuskambės keistai, tačiau tai įrodėme jau ne vieną sykį – tam, kad laikytumeisi, turi žinoti, ką gali paleisti.
Žinoma, labai svarbus ir tikslumas – stengiamės išgryninti ir įvaldyti smulkiausias pasirodymo detales. Velnias slypi detalėse – pradedu ne tik tai suprasti, bet ir jausti. Akrobatai turi būti vieni kitiems labai atidūs. Mūsų tarpusavio ryšys pasirodymų metu yra labai gilus ir prasmingas, tačiau nešantis didelę riziką. Turiu nuolat galvoti apie trupėje esančius žmones, jų santykius, eksperimentuoti – deja, tokių dalykų mokykloje ar universitete neišmoksi.
– Kaip šiame pasaulyje atsidūrėte jūs pati? Kokia buvo šio kelio pradžia?
– Manau, kad esame beždžionės (juokiasi). Juk viskas ateina iš mūsų protėvių. Kiekvienas žmogus turi gebėjimą kyboti, tačiau turime treniruotis, kad šiuos įgūdžius pažadintume. Kai buvau maža, labai mėgau karstytis ant medžių. Lankiau gimnastikos treniruotes, tačiau tuo, ką dariau, nebuvau pilnai patenkinta iki tol, kol atradau cirką.
Kai kybai virš tuštumos, galvoje ir širdyje kyla labai daug klausimų. Gyvenimas, mirtis… Visa tai tampa erdve jausti, svajoti, žvalgytis aplinkui ir būti dėkingam už tai, kad esi gyvas. Tikriausiai, norėjau šia patirtimi pasidalinti ir su žiūrovais.
– Kaip iš akrobatės tapote meno vadove?
– Šis perėjimas buvo ilgas ir nelengvas. Jis tebevyksta. Mokausi naujo vaidmens ir tuo pačiu ieškau įgūdžių, kurie leistų pasirinkti teisingą visai trupei kryptį. Tokią, kuri padėtų išvengti nelaimės, tačiau būtų visiems suprantama. Kartais kryptį padiktuoja ir kontekstas ar kartu dirbantys žmonės. Toks kelias teikia daugiausiai džiaugsmo, nes yra kupinas netikėtumų, turtingas patirtimis ir leidžiantis pasiekti daug daugiau nei sugebėčiau viena.
– Kaune pristatysite pasirodymą „Blue Tenace“, kurio metu, jūsų trupės akrobatę išvysime net 6 metrų aukštyje. Kokia šio kūrinio idėja?
– „Bleu tenace“ yra kūrinys skirtas akrobatei Fanny Austry. Mačiau ją pasirodant ne vieną sykį ir jaučiau, kad ji pilnai neatsiskleidė. Todėl „Blue Tenace“ – erdvė skirta jai augti. Šis pasirodymas ne tik leidžia tyrinėti aplinką, bet ir ragina leistis į nuotykį kartu su muzikante ir kompozitore Marielle Chatain, kurios įrašus taip pat girdėsime.
Kuriu neturėdama aiškios žinutės – juk nieko iš tiesų šiame gyvenime nežinau. Jei suprasčiau ką nors ypatingai svarbaus, tikriausiai, viską pasakyčiau paprasčiausiais žodžiais, užrašyčiau ant kiekvienos sienos.
Savo pasirodymuose stengiuosi būti nuoširdi. Aš ir kiti akrobatai leidžiamės į sudėtingas situacijas, su kuriomis sunku susitvarkyti. Ir visa tai darome leisdami žiūrovams mus stebėti. Man įdomu, kaip galime įveikti sunkumus. Išeiti iš tokių situacijų ir jose atrasti viltį – didžiulis džiaugsmas.
– Pasirodymas „Blue Tenace“ ne tik reikalauja daug fizinės jėgos, bet ir yra pavojingas. Kaip ir kiek akrobatai treniruojasi, kad pasiektų tokį meistrystės lygį?
– Fizinis aspektas yra labai svarbus, bet nemažiau dėmesio skiriame ir mankštindami protą. Turime išmokti nieko nedaryti – jei viena ranka laiko trapeciją, ką daro kita ranka? Atsakymas paprastas – ilsisi. Treniruojamės tam, kad labai aiškiai pajaustume, kas vyksta su mumis pačiais, su mus supančia aplinka. Svarbiausia, kad būtume laisvi, net jei ta laisvė reiškia esant reikalui nusileisti ant žemės stebint tūkstantinei miniai.
– Apie ką tuo metu galvojate?
Kybodama stengiuosi jaustis taip natūraliai, tarsi stovėčiau, todėl kartais galvoju apie tai, ką nusipirkti maisto parduotuvėje vakarienei. Bet ištvermės akrobatika taip pat yra laiko sustabdymas. Mąstai apie tai, kad esi gyvas. Vienu metu atrodo, kad esi savo kūne, o kitą – kad jį palieki. Visų pirma, bandome sukurti ryšį su savimi, o jei tai pasiseka, tą patį galime padaryti ir su publika. Įsivaizduoju, kad man atliekant triukus žiūrovai viską daro kartu su manimi. Jei aš kvėpuoju, kvėpuoja ir jie.
– Iš ko semiatės įkvėpimo kūrybai?
– Mane įkvepia viskas! Manau, kad inspiracija yra įkvėpimas, o įdėtas darbas – iškvėpimas. Negaliu nuspręsti, ką tiksliai įkvėpsiu – pasiimu visa, kas yra aplinkui. Turime įsikvėpti iš pasaulio, svajonių, žmonių, kuriuos sutinkame. Iškvėpimą kontroliuoti taip pat sunku – juk jis įvyksta net ir stipriai priešinantis…
– Kokią svarbiausią gyvenimo pamoką padovanojo ištvermės akrobatika?
– Daugybę pamokų. Pavyzdžiui, turime išmokti ne tik dirbti, bet ir ilsėtis. Tai sakydama nekalbu apie skaitymą ar naršymą telefone. Kalbu apie nieko neveikimą ir leidimą kūnui bei mintims daryti tai, ką reikia. Kartais tai gąsdina, nes šio proceso niekaip nekontroliuojame, o mintys, pripažinkime, gali nunešti labai toli.
Rugpjūčio 5–11 d. į Kauną ir Kauno rajoną jau šeštą kartą sugrįžta festivalis „ConTempo“ ir vėl subursiantis ryškiausius Lietuvos bei užsienio scenos menų kūrėjus. 7 dienas truksiančioje programoje – daugiau nei 45 šokio, cirko bei teatro pasirodymai ir per 30 valandų scenos patirčių.
Festivalio programa – www.contempofestival.lt
