Kaune yra kuriamas ir leidžiamas žurnalas rekordininkas – trumpiausią pavadinimą turintis leidinys „Į“. Kiekvieno numerio pirmajame puslapyje galime rasti tokio pasirinkimo paaiškinimą: „Į su nosine yra viena iš nedaugelio raidžių, turinti žodžio pareigas ir teises lietuvių kalboje. Viena raidė pajėgi nurodyti ar keisti kryptį. Dėl didelio krūvio mažame tūryje ji verta būti šio žurnalo vardu bei ženklu.“ Nors ir lakonišku pavadinimu, leidinio turinys ir apimtis galėtų būti prilyginami knygai. Leidinys, jau tapęs Kauno kultūros lauko dalimi, kiekvieno numerio kūrimo metu suburia atskirą bendruomenę tiek dėl skirtingų temų, tiek dėl jį kuriančių ir kuruojančių asmenybių kaitos, tiek dėl teksto ir vaizdo balanso.
Žurnale yra gvildentos įvairios Kauno miesto temos: kiemai, miesto ir vandens santykis, (post)industrializmas, įvairiatautiškumas, gamta mieste, o šįkart – ateitys. Šeštajame ir jau paskutiniame leidinio numeryje autorių kolektyvas kartu su trijų redaktorių / mentorių pagalba nagrinėjo (galimas) miesto ateitis. Apie leidinio temą ir kūrimo procesą pakalbinau poetą ir vertėją Aistį Žekevičių, kuris kartu su Vaida Stepanovaite ir Rasa Chmieliauskaite kuravo šeštąjį „Į“ leidinį. Jo pristatymas – sausio 31 d. 18 val. Kauno fotografijos galerijoje.
Aisti, esi vienas iš leidinio „Į. Miesto ateitys“ redaktorių. Koks bus šis, šeštasis ir jau paskutinis, žurnalo numeris?
Jau pati numerio tema tarsi sufleruoja, kad pirminis tikslas buvo ne tiek sutarti dėl bendro ateities miesto vaizdinio, kiek pamėginti išskleisti visą – numanomų, tikėtinų ir neįtikėtinų – miesto ateičių spektrą. Tad tie skaitytojai, kurie tikisi, kad šeštasis žurnalo „Į“ numeris pateiks tikslias būsimų miesto įvykių koordinates ir aiškias instrukcijas, padėsiančias pasiruošti būsimiems netikėtumams, greičiausiai liks nusivylę. Tačiau tie, kurie drąsiai pasiners į bendromis – žurnalo autorių ir mentorių / redaktorių komandos – pastangomis sukomponuotą skirtingų vizijų polifoniją, tikėtina, patys įsikvėps permąstyti savo santykį su miestu, kuriame gyvena. Jei reikėtų apibūdinti šį žurnalo numerį vienu žodžiu, sakyčiau: ambicingas.
Leidinyje kėlėte klausimą, kaip įvairios miesto ateitys gali koegzistuoti, tačiau netapti homogeniškomis. Ateitis dažnai tampa spėlionių tema, kadangi susideda iš dažnai besikeičiančių ir netikėtų elementų. Ar autoriams pavyko jas užčiuopti? Kokias Kauno ateitis galėsime rasti leidinyje?
Ar autoriams pavyko užčiuopti miesto ateitis – tai klausimas, kuris, ko gero, neramins ir intriguos dar kurį laiką, nes šiandien, t. y. dabartyje, tiesiog neturime įrankių į jį atsakyti. Taigi tam tikra prasme šis bandymas įspėti ateitį jau yra pasmerktas nesėkmei, mat greičiausiai pasitvirtins tik dalis įsivaizdavimų. Bet tai anaiptol nereiškia, kad jis nereikalingas – ateityje, skaitydami šį ateičiai skirtą žurnalą, galbūt galėsime geriau pažinti dabartį, kuri tuo metu jau bus tapusi praeitimi. Tad šį žurnalą galima laikyti ir tam tikru paminklu dabarčiai. Autorių siūlomos ateities vizijos yra įvairialypės ir originalios, aprėpia mikro ir makro, materialųjį ir nematerialųjį lygmenis, susiedamos menines ir mokslines praktikas, būtąjį tebesamą ir būsimąjį nebūsimą laikus, kasdienybės problemų ir metafizinių svarstymų erdves.
Pirmieji susitikimai su kūrėjais ir mentoriais vyko gegužės mėnesį, o žurnalo istorijos buvo paruoštos rugpjūtį, tad numanau, kad numerio rengimas buvo intensyvus. Kaip vyko žurnalo kūrimo procesas? Kaip atsirinkote ir kūrėte istorijas?
Prieš imantis žurnalo kūrimo, buvo paskelbtas atviras kvietimas, tad prisijungti galėjo visi norintieji, nepriklausomai nuo pasirengimo ar turimos patirties. Mėginome parodyti esamų ateities miesto tyrinėjimo krypčių įvairovę, bet vengėme primesti išankstinį požiūrį ir skatinome autorius išlaisvinti fantaziją. Nuo pat žurnalo rengimo pradžios stengėmės kuo labiau įtraukti visus autorius į bendrą kūrybos procesą. Natūralu, kad jie atsinešė mažiau ar daugiau įgyvendintas idėjas: kai kurie turėjo jau beveik parengtus projektus, kiti viską darė žurnalo rengimo metu. Galbūt ir dėl šios priežasties žurnalo kūrimas gerokai išsitempė laike – tarsi nuolat bandytume išlošti dar šiek tiek laiko, vis tikėdamiesi: galbūt rytoj pavyks pagauti dar vieną vis išsprūstančios ateities fragmentą?
kiekvienas autorius pateikė originalių ir netradicinių idėjų ar vizualinių sprendimų.
Prie šio numerio kūrimo prisidėjo trys redaktoriai. Kaip sekėsi pasidalinti atsakomybėmis? Ką atneša trijų redaktorių bendradarbiavimas viename leidinyje?
Manau, trijų redaktorių bendradarbiavimas labai padėjo tiek gyvų susitikimų su autoriais metu, kai aiškinomės, kas ta miesto ateitis ir kaip galėtume ją įžvelgti, tiek jau vėliau, dirbant su pavieniais autoriais ir bandant suvaldyti išsikerojusią miesto ateities vizijų įvairovę. Visi redaktoriai įnešė šį tą savito į kūrybinį procesą: Vaida Stepanovaitė dalijosi meno teorijos įžvalgomis ir kuratorine patirtimi, Rasa Chmieliauskaitė praplėtė tyrimų lauką architektūros ir urbanistikos perspektyvomis, o aš daugiausia padėjau autoriams gludinti tekstų logiką ir stilių. Taip pat vertėtų atskirai paminėti ir Moniką Janulevičiūtę, sukūrusią įsimintiną žurnalo dizainą, bei visą Kauno fotografijos galerijos komandą, užtikrinusią užkulisinių procesų sklandumą. Jei norime sėkmingai susidoroti su ateities iššūkiais, teks bendradarbiauti ne tik su skirtingais individais, bet ir su skirtingomis sritimis, – kūrybinio proceso metu visi neblogai pasipraktikavome.
Aisti, papasakok, kokios šio numerio istorijos labiausiai įsiminė ar nustebino. Galbūt yra Kauno ateities scenarijų, kurie šiuo metu atrodo gan utopiški?
Negalėčiau išskirti labiausiai įsiminusių numerio temų ar tekstų, nes kiekvienas autorius pateikė originalių ir netradicinių idėjų ar vizualinių sprendimų, be kurių turėtume mažiau menamo kolektyvinio šuolio į ateitį variantų. Rengiant žurnalą mane labiausiai pribloškė suvokimas, kad šiandien, toje dabartyje, kurioje gyvename, apskritai tampa sudėtinga drąsiai mąstyti apie radikaliai kitokią ateitį ir ją įsivaizduoti. Kokios yra šios nejaukios padėties priežastys, galima tik spėlioti. Galbūt tai nulemia informacijos perteklius, su kuriuo kasdien dorojamės, gal tam tikros informacinio lauko tendencijos, dėl kurių vaizduotę maitiname nebūtinai geriausiu maistu. Taigi pats ateities mąstymas šiandien atrodo utopiškas. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad neverta to daryti. Galbūt kaip tik naujausias žurnalo „Į“ numeris paskatins skaitytoją paklausti savęs, kokios miesto ateitys šiandien atrodo labiausiai trokštamos, ir suabejoti mąstymo apie ateitį utopiškumu.
