Pirmą kartą užlieti Kauną poezijos banga „puotautojai“sumanė 2019 metais – tuomet kauniečių eilės buvo girdimos miesto viešajame transporte garso instaliacijų formatu. Po „Kaunas 2022“ sparnu užgimusi idėja po truputį plėtėsi ir tapo vis labiau savarankiška. Kaip pačios sako, pasidalinusios vienodai svarbius projekto darbus, „Puotą“ organizuoja dvi Austėjos – Balutytė ir Pociūtė – bei Gustė Vaivilavičiūtė. Tad kviečiu susipažinti su jauna, tačiau nei entuziazmo, nei patirties nestokojančia, 2019 metais įsimintiniausia Kauno kultūros iniciatyva išrinkto projekto komanda.
Kuo jūsų gyvenimas užimtas be „Puotos“? Kokią vietą – hobio, siekio profesionaliai rašyti ar dirbti leidybos srityje – užima poezija jūsų gyvenime?
Austėja Balutytė: Šiuo metu studijuoju pirmame medicinos kurse. Hobių turiu keletą: pirmą vieta skiriu šiuolaikiniam šokiui, be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo, todėl prozos ir poezijos rašymui atitenka antroji vieta. Mano močiutė iš visos širdies myli poeziją. Tad iš jos lūpų dar būdama visai maža išgirdau begales nuostabių eilėraščių, kurie sužadino mano kūrybiškumą. Tačiau ne visada rašymui randu pakankamai laiko ir ramybės. Tokiu atveju renkuosi skaityti poeziją: kartais sėdint ant suoliuko parke, o kartais garsiai, užsidariusi savo kambaryje.
Austėja Pociūtė: Aš esu dvyliktokė „Saulės“ gimnazijoje, tad labiausiai koncentruojuosi į mokyklos pabaigimą. Tačiau randu laiko ir kitoms veikloms: prisidedu prie „Kaunas 2022“ ekspozicijų erdvės „Daugiau Tempo“ projekto, kviečiančio jaunimą pristatyti savo kūrybą, ieškant tarpdisciplininių jungčių tarp skirtingų sričių menininkų. Dar viena įdomi patirtis – dalyvavimas tarptautinėje politinio teatro jaunimui iniciatyvoje „EYE. Net 2.0“, kurios metu kartu su kūrybine komanda gilinamės į identiteto, euroskepticizmo, melagingos informacijos temas. Poezijos rašymas tiesiogiai su šiomis veiklomis nesusijęs, bet skaitymas bei profesionalų kūrybos performansų klausymas tikrai praplečia akiratį, pasėja naujų idėjų, suteikia ir platesnių literatūrinių žinių.
„Puota“ yra absoliutus spontaniškumo pavyzdys.
Gustė Vaivilavičiūtė: „Puota“ yra vienas iš trijų projektų, prie kurių prisidedu. Antrasis – dar viena „Kaunas 2022“ iniciatyva „Komoda“. Taip pat esu sukūrusi korepetitorių platformą Kopo.lt. Be jų, mokausi KTU gimnazijoje, šiemet baigsiu 11 klasę. Pati poezijos nerašau ir, prisipažinsiu, daug neskaitau – „Puotoje“ mano tikslas yra sukurti terpę tai daryti kitiems. Manau, kad išraiškos galimybių menininkams niekuomet nebus per daug, o kurti jas man yra įdomus iššūkis.
Kaip gimė „Puotos“ idėja ir pirma jos iniciatyva – kauniečių poezijos garso instaliacijos viešajame transporte?
G. V.: Kurdami „Puotos“ idėją ieškojome nepaliestos ir į populiariosios kultūros srovę nepatenkančios nišos. Kaip komanda supratome, kad poezija yra svarbi Lietuvos, Kauno ir kultūros dalis, kurios jaunimas, priverstas nenoromis skaityti mokyklose, dažnai prisibijo. Mūsų tikslas buvo padėti jau sukramtytą poeziją ant padėklo ir įnešti ją į žmogaus kasdienybę – audioformatu viešajame transporte. Taip prisijaukinome nepaliestą audiokultūros dalį ir grąžinome poezijos spalvas į Kauną.
Šis projektas buvo įvertintas kaip įsimintiniausia 2019 metų Kauno kultūros iniciatyva. Kitąmet jį tęsė net ambicingesnis „Puota: Atgimimas“. Kaip nusprendėte išplėsti iniciatyvos idėją?
A. P.: Šis įvertinimas paskatino tęsti veiklą, didinti jos mastą. Projekte „Puota: Atgimimas“ neapsiribojome garso instaliacijomis, organizavome ir miestiečių autorinės kūrybos parodą, skatinančią rinkti geriausią kūrėją. Pagrindinė sumanymo dalis buvo, net laikantis karantino judėjimo ribojimų, sudaryti sąlygas kultūros mylėtojams saugiai dalyvauti interaktyviame vyksme – nuskaičius QR kodą atiduoti balsą už labiausiai patikusį kūrinį. Tokiu būdu sukūrėme galimybę nežinomiems autoriams pristatyti savo kūrybą skaitytojams ir pasiūlėme iššūkį – sukurti poetinį kūrinį tema „Atgimimas“ ir į pasaulyje susiklosčiusią situaciją pažvelgti pozityviau. Lenteles su poezija eksponavome ne tik Kaune, bet ir maršruto Vilnius–Kaunas–Vilnius traukiniuose, siekdami plėsti auditoriją ir skatinti tarpmiestinį bendradarbiavimą. Poezijos pristatymo vietomis buvo pasirinktos kavinės „Kultūra“ ir „Chaika“, baras „Godo“, Kauno menininkų namai ir kavinių tinklas „Caffeine“, nes tai netradiciniai kultūros centrai Kaune, o šių vietų lankytojai dažnai yra meno mylėtojai.
Šiemet išleidote žurnalą, kuriame dera poezija ir iliustracijos. Kas paskatino ieškoti šios sąsajos?
A. P.: Per dvejus iniciatyvos gyvavimo metus į kūrybinį procesą įtraukėme plataus spektro kūrėjus. Atrastais talentais ir autorinių darbų biblioteka norėjome pasidalinti su platesne auditorija, taip pat nekantravome pristatyti projekte dalyvaujančius žmones. Taip kilo idėja išleisti riboto tiražo leidinį, kuriame būtų pavaizduotas visas projekto nueitas kelias. Kūrybine užduotimi – rašytam žodžiui sukurti vizualų pavidalą – tikėjomės projekto bendruomenę papildyti iliustracijas piešiančiais menininkais. Sulaukėme daug susidomėjusių žmonių, net turėjome vykdyti atranką. Kartu su komanda atrinkome keturiasdešimt menininkų, kuriančių skirtingais stiliais ir technikomis. Darbų skirtingumas tik sustiprino bendruomenės idėją, kad kurti gali ir maži, ir dideli. Liepos mėnesį ketiname rengti viešą leidinio pristatymą, suburti jau gana ilgai nesimačiusią „puotautojų“ bendruomenę.
Pagrindines iniciatyvas taip pat papildo ir kitos „Puotos“ organizuojamos veiklos. Kaip šis projektas išaugo nuo pirmųjų garso instaliacijų?
G. V.: Audioinstaliacijos buvo kojos įmerkimas į vandenį, pasibandymas ir šioks toks savos nišos ieškojimas. „Puota“ yra absoliutus spontaniškumo pavyzdys. Ji auga ir veikia organiškai. Kiekviena organizuojama veikla ar iniciatyva nėra pereinamas periodas į tų metų didįjį renginį ar produktą. Tai yra tiesiog mums tą minutę atėjusi mintis, kuri per kelis mėnesius pavirsta realybe. Viską organizuodamos ne iš reikalo, o iš širdies – tik taip mes galime sveikai ir palaipsniui auginti savo projektą.
Kas jums buvo didžiausias atradimas organizuojant „Puotą“?
G. V.: Tai, kiek daug galima padaryti turint noro, ir tai, kiek daug žmonės visko nori.
A. P.: Man didžiausias atradimas organizuojant projektą – atsiradęs ryšys su miestiečių bendruomene bei pačiu Kaunu. Niekuomet nebuvau didelė patriotė, tačiau jaučiu, kad per šiuos metus, įgyvendinant „Puotos“ idėjas, pamačiau daug naujų miesto pusių. Viena jų – menininkai ir kiti aktyvūs, išradingi kultūros mylėtojai. Labai gera pristatyti renginius ir kiekviename kaskart sutikti vis daugiau matytų veidų. Manau, tokie sentimentai atsiranda beveik kiekviename projekto renginyje girdint raiškiai skaitomus tekstus apie Kauno grožį bei žmonių asmenines istorijas mieste.
A. B.: Per keletą metų subūrėme tikrai šaunią kūrėjų bendruomenę ir šiandien kai kurie iš jų jau tapo ne tik nuolatiniais mūsų bendradarbiais, bet ir draugais. Tarp jų yra poetų, kurie man visada atrodė įdomios asmenybės, tik anksčiau matydavau juos slemo scenoje ir bijodavau užkalbinti, o dabar galiu laisvai pakviesti puodelio kavos ir padiskutuoti apie šiuolaikinį meną. Žmonės – mano atradimas ir, manau, tai nuostabiausias dalykas, kurį gali gauti vykdydamas kultūrinį, kūrybinį projektą.
Poezija leidžia į dienos šviesą iškelti vis naujas socialines problemas, apie kurias svarbu kalbėti.
Ar įmanoma keliais žodžiais apibūdinti, kokia yra ta jaunų kūrėjų poezija?
A. B.: Iš tiesų mūsų bendruomenės kūrėjų amžius svyruoja nuo 15 iki 65 metų, sulaukiame kūrinių iš visos Lietuvos. Galbūt būdingas jaunosios kartos bruožas yra nebijojimas reikštis aštriais žodžiais ir kalbėti apie opias problemas. Šiandien jaunimui nesinori slėpti savo idėjų, priešingai – norisi jas išrėkti. Tad neretai eilėms artima natūrali kalba be perteklinių deminutyvų ir epitetų.
Kurį laiką poezija atrodė nemadinga, tačiau pastaraisiais metais, atrodo, ši meno rūšis išgyvena atgimimą, atranda vis daugiau jaunų entuziastų. Kaip manote, kodėl?
A. B.: Iš tiesų tarp jaunimo poezija ėjo užmarštin, nes nebeturėjo tokios stiprios socialinės funkcijos, kokią atlikdavo vėlyvojo sovietmečio kontekste. Tačiau į mūsų kultūrą atėjusi performatyvioji poezija paskatino šiuolaikinio jaunimo susidomėjimą. Manau, dėl slemo ir kitų gyvų skaitymų, kai palaikomas bent minimalus dialogas su publika, šiandien turime daugiau rašančių paauglių nei prieš porą dešimtmečių. Tai vėl yra madinga ir aktualu, nes poezija leidžia į dienos šviesą iškelti vis naujas socialines problemas, apie kurias svarbu kalbėti.
